Blog

R.Leitanaitė: miesto viešosios erdvės turi įsileisti kuo daugiau veiklų

I vietos nugalėtojo – projekto „Strassen Platz“ vizualizacija.

Aistros, kilusios dėl Lukiškių aikštėje Vilniuje įrengto laikino pliažo, miestiečiams iškėlė svarbią dilemą – ar žinome, kokios turi būti mūsų miestų viešosios erdvės? Kokia veikla jose pageidaujama, o kokia ne? Specialistai – architektai, sociologai, politikai – ieško atsakymų į rūpimus klausimus, o visuomenės, atskirų bendruomenių aktyvumas, pasisakymai ir susipriešinimas socialiniuose tinkluose, įvairiuose portaluose įrodo, kad viešosios erdvės miestų gyventojams yra labai svarbios, jie nori atsakymų čia ir dabar. Tačiau procesai vystosi palengva, jie turi subręsti. Aiškinantis, konstruktyviai diskutuojant, oponuojant, įsiklausant. Įžvalgomis dalijasi Rūta Leitanaitė, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė.

Svarbiausia viešosios erdvės dalis yra žmogus

Ne architektūrinės detalės, gražus grindinys, o tai, kiek ir kaip dažnai viešojoje erdvėje apsilanko ir būna žmonių, – sėkmingos viešosios erdvės rodiklis. Jeigu žmonės praeina kuo greičiau, nenori užsibūti, anokia čia ir viešoji erdvė. Viešoji erdvė yra tokia, kur žmonės būna: vaikšto, žaidžia, skaito, bendrauja ar net protestuoja. Manau, kad šiandien viešosios erdvės, priklausomai nuo to, kokios jos yra ir kur yra, gali atlikti vieną ar kelias funkcijas, tačiau universalumas yra tas aspektas, kurį galima taikyti daugumai erdvių, kad jos būtų prieinamos kiekvienam visuomenės dalyviui ir įsileistų į save įvairių veiklų.

Viešosios erdvės universalumas yra privalumas.R. Leitanaitė

rūta leitanaitė

Kalbant apie tai, kur viešosios erdvės turėtų būti ir koks turėtų būti jų tinklas mieste, sakyčiau – viešųjų erdvių turėtų būti kuo daugiau ir įvairių dydžių, net labai smulkių. Tai gali būti ir kelių kvadratinių metrų pievelė su suoliuku ar vaikų žaidimo aikštelė šalia namų. Pandemija ir karantino situacija parodė, kad rajonuose, kuriuose vyrauja gyvenamoji funkcija, trūksta viešųjų erdvių. Gyventojai tą trūkumą skaudžiai pajuto, kai visi savo vaikus vedė į tas pačias aikšteles, o reikėjo laikytis atstumo. Ne karantino metu žmonės su vaikais galėdavo išsiruošti į miestą, didžiuosius miesto parkus – ne visi turėdavo grūstis kiemuose, kuriuose šiandien neretai daugiausia vietos skiriama automobiliams. Kaip miesto audinys susidėlioja iš įvairių funkcijų, tarsi lopinėlių, taip tarp tų lopinėlių turi būti ir įvairaus mastelio patrauklių viešųjų erdvių.

Miesto ir upės santykis

Apie didžiųjų miestų upių krantines, kurios iki šiol sunkiai pritaikomos miesto gyvenimui, Lietuvos architektai kalba jau labai seniai. Net prieš kelerius metus vykęs Kauno architektūros festivalis (KAFE) buvo dedikuotas šiai temai. Dauguma atvejų upės ir miesto atskirtis yra iš sovietmečio paveldėta žaizda, kai upės yra ne tik „įvaromos“ į išbetonuotą griovį, bet ir atskiriamos nuo miesto judriomis gatvėmis. Šios urbanistinės klaidos, kurias jau dabar pripažįstame, tuo metu buvo normalus sprendimas, padiktuotas tuomečio modernizavimo principų ir požiūrio, kad upė – tai tarsi melioracijos griovys, į kurį subėga lietaus vandenys, ir kitos, kultūrinės, socialinės vertės miestui ji nesuteikia.

II vietos nugalėtojo – projekto „Willkommmen“ vizualizacija.

Didesni Lietuvos miestai susiduria su problema, kaip upes įtraukti į miesto gyvenimą, kaip šalia upių suformuoti kokį nors, kad ir nedidelį, gamtinį karkasą, kaip pakrantes paversti jaukesnėmis, patrauklesnėmis. Deja, tai susiję su didžiulėmis lėšomis. Ką daryti su šalia esančiomis plačiomis gatvėmis, kuriose daug triukšmo ir pavojinga šalia jų būti tiek dėl taršos, tiek dėl aktyvaus transporto eismo? Tos gatvės yra ir vizualinė bei fizinė atskirtis nuo miesto, neleidžianti miestui priartėti prie upės.

Vilnius pastaraisiais metais įgyvendina projektus, artinančius miestą prie Neries upės. Dviračių, pėsčiųjų takai paupiu, nusileidimai prie vandens – tai pradinė infrastruktūra. Taip pat labai svarbu ir veiklos, visuomeninės funkcijos priartinimas prie vandens. Juk žmonės turi ateiti į paupį pabūti – išgerti kavos, pavakarieniauti, paklausyti koncerto, pasimaudyti, o ne tik pereiti kaip koridorių – nuo taško A iki taško B.

Viešoji erdvė šalia verslo pastatų kuria pridėtinę vertę

Verslo indėlis į miesto viešųjų erdvių kūrimą labai priklauso nuo miesto pozicijos. Prieš krizę, t. y. 2008-aisiais, Vilniaus miesto taryboje buvo priimta nuostata, kad verslo įmonė, norinti statyti pastatą svarbioje, matomoje miesto dalyje, kartu su pastatu privalo sukurti ir viešąją erdvę. Taip, pavyzdžiui, atsirado viena patraukliausių viešųjų erdvių mieste – „Swedbanko“ terasa dešiniajame Neries krante.

Reikia pasakyti, kad viešoji erdvė nėra tik duoklė miestui, iš kurios verslininkas nieko negauna. Viešoji erdvė sukuria didžiulę pridėtinę vertę tam pačiam pastatui, prie kurio ji yra kuriama, ir įmonės įvaizdžiui. Prisidėdamas prie miesto viešųjų erdvių tinklo tankinimo ir plėtros verslas gerina ir savo įvaizdį, taip pat gyvenimą aplinkinėms bendruomenėms bei savo darbuotojams. Tokios erdvės tankina bendrą miesto viešųjų erdvių tinklą, o kartu ir atveria miesto erdves miestiečiams, skatina socialinius ryšius, prisideda prie sveikesnės miesto aplinkos kūrimo.

Projektas „Strassen Platz“. Generalinis planas.

Miesto gatvės – hibridinės erdvės

Kalbant apie viešąsias erdves mieste, reikia paminėti ne tik parkus, skverus, aikštes ir kiemus. Šaligatvis, gatvė taip pat yra viešoji erdvė, kuri turi savo potencialą. Tai tapo ypač akivaizdu karantino metu, kai Vilnius, Paryžius ar Milanas atvėrė savo viešąsias erdves restoranams ir kavinėms. Gedimino prospektas Vilniuje jau kuris laikas savaitgaliais miestui yra atiduodama gatvė kaip pėsčiųjų alėja. Viešosios erdvės universalumas yra privalumas – kai reikia, ja važiuoja automobiliai, kai reikia, ji yra užtveriama renginiams, mugėms.

Šiandien Gedimino prospektas – viena gyviausių miesto vietų, tačiau jis dar turi ir „negyvąją zoną“, kuri prasideda nuo Lukiškių aikštės ir baigiasi Žvėryno tiltu. Priežastis susijusi su viešųjų funkcijų trūkumu pirmuose aukštuose. Ne paslaptis, gyvos gatvės yra ten, kur pirmuose aukštuose veikia viešos paslaugos –kirpyklos, kavinės, restoranai, paveikslų galerijos, nedidelės parduotuvėlės. Atviri langai ar durys, žmonės prie langų ar lauke kuria tiesioginį ryšį su gatve. Gedimino prospekte, toje atkarpoje, apie kurią kalbėjau, tokios gyvybės būtent ir trūksta. Tačiau tai po truputį keisis, keičiasi jau dabar. Didelį gyvybės pliūpsnį turėtų suteikti į multifunkcį, meno, kūrybinį kvartalą konvertuojamas Lukiškių kalėjimas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektura) | 2020 birželis-liepa

Norite spausdinto žurnalo kiekvieną mėnesį tiesiai į namus?

Prenumeruokite metams vos už 20 eurų!

Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.