„Susiformuojanti tarsi iš apačios, neapibrėžta ar aiški, suprojektuota, tvarkinga – kokia turėtų būti viešoji erdvė? Kokia viešoji erdvė yra gera ir kam? Ir galiausiai – kokio pobūdžio yra šis klausimas: techninis – dizaino ar politinis – susitarimo?“ – tokius klausimus prieš kelerius metus kėlė miesto sociologė, socialinių mokslų daktarė Dalia Čiupailaitė-Višnevska Architektūros kokybės vystymo asociacijos organizuoto filmuojamų paskaitų ciklo „Miesto formavimas ir visuomenė“ metu. Autorės rekomendacijos aktualios ir šiandien.
Viešoji erdvė kaip paprasta problema
Viešosios erdvės kaip paprastos problemos supratimo rezultatas – parkas ar aikštė kaip stalčius. Paprasčiausias variantas – grindinys, suoliukai, galbūt šiek tiek gėlių. Saugumą, suprastą kaip paprastą problemą, sprendžia kameros, tvora ir rakinami vartai. Žaidimo, jei tai paprasta problema, – įrengtos aikštelės vaikams iki 6 metų. Kasdienėje kalboje tai vadiname euroremontu. Administracinėje – sutvarkymu. Tvarka ne veltui šio žodžio dalis. Ji reiškia, kad viskam yra sava – tinkama vieta, nieko nėra perteklinio ar nenumatyto. Visi elgiasi pagal taisykles. Paprasta problema (arba stalčius) traktuoja visuomenės grupes arba miesto naudotojus ir jų poreikius kaip aiškiai apibrėžtus.
Jeigu nori pasivaikščioti Bernardinų sode Vilniuje, tai aiškiai apibrėžtais, tvorelėmis pažymėtais takeliais, o ne bet kur, kur sugalvosi. Viešosios erdvės paskirtis taip pat traktuojama paprastai – rekreacija arba poilsis. Ž. Gedvilos/BNS nuotr.
Tačiau, pirma, viešoji erdvė skirta ne tik laisvalaikiui. Ji gali būti pasitelkta politinėms demonstracijoms ar grupei kaip LGBTQ ar kitos eitynės. Reprezentacijai, atminties politikai įtvirtinti. Kas gali ją žymėti – kultūros įtvirtinimui ir kartu –
pasipriešinimui šiam žymėjimui. Tai socialumo, komunikacijos, žaidimo, įvairių socialinių patirčių, nepažįstamųjų įvairovės, teisės į miestą steigimo, konfliktų erdvė. Tai erdvė, kur išsilaisviname iš savo kasdienių socialinių vaidmenų. Viešoji erdvė turi daug sluoksnių, kurie dar ir susikerta.
Antra, galime išskirti visuomenės grupes ir nustatyti jų poreikius. Tačiau jokio žmogaus nereikėtų sprausti į dėžutę kaip priklausančio tik vienai grupei. Jeigu esi mama ir nori praleisti laiką su vaiku, nesi tik ji, esi visavertis žmogus, turintis ir kitų poreikių. O jei esi vaikas, tavo norai neapsiriboja siekiu 10 kartų nusileisti ta pačia čiuožykla. Galima skirti poreikius, siejamus su kūnų galimybėmis, su socialinių vaidmenų atlikimu, su tapatumais, kurių atžvilgiu visuomenės atvirumas nevienodas, su išliekančiomis socialinio elgesio normomis, į kurias verta atsižvelgti.
Viešoji erdvė kaip neorganizuotas kompleksiškumas
Na, gerai, jeigu atsisakome vadinamojo stalčiaus, ar galime palikti viešąsias erdves savieigai? Tai būtų neorganizuoto kompleksiškumo alternatyva. Aptarsiu, kaip sociologai mato tarpines, nesuprojektuotas, apleistas erdves. Jas laikysiu kompleksiškomis ir kartu neorganizuotomis tokia prasme, jog jokia institucija jų neformuoja. Jos formuojasi ir kinta naudotojams jas kuriant, naudojant, keičiant. Žaismingą viešosios erdvės naudojimą tyrinėjantis urbanistas ir publicistas Quentinas Stevensas rašo, jog žaidimas dažnai vyksta būtent tokiose nesuprojektuotose erdvėse. Investicijų, o kartu su jomis ir stebėsenos, taisyklių apibrėžtumo jose stoka kaip tik atveria daug vietos žaidimui, kūrybiškumui. Ar galime palikti viešąsias erdves savieigai? Galime, o kartais ir turime. Mieste turi būti vietos visiškam neformalumui. Bet nebūtinai visas erdves. Ir, priešingai, galima per dizainą padėti savieigai.
Viešoji erdvė kaip organizuotas kompleksiškumas
Organizuoto kompleksiškumo problemos sudarytos iš daugelio subtiliais būdais susijusių kintamųjų, kuriuos galime suprasti ir į kuriuos atsižvelgdami veikti. Viešosios erdvės kaip organizuoto kompleksiškumo atžvilgiu turime daug tyrimais grįstų žinių, tik jas reikia naudoti. Williamas H. White rašė, kad, turint puikią lokaciją, sunku suprojektuoti erdvę, kuri nepritrauktų žmonių, ir todėl stebėtina, kaip dažnai tai pavyksta. Visgi tos per dešimtmečius sukauptos žinios, ne tik sociologų, bet ir pačių architektų, kaip, pavyzdžiui, Jahno Gehlo, dar ne visada tampa viešųjų erdvių dizainerių įrankių arsenalo dalimi. Remiantis šiomis žiniomis galima projektuoti paskirčių ir poreikių kompleksiškumui.
Gerų viešųjų erdvių kūrimas yra dizaino ar politinis klausimas?
Sukauptos žinios padeda kurti atviros viešosios erdvės dizainą, tačiau viešosios erdvės gerumas visų pirma yra politinis – susitarimo klausimas. Arba klausimas, kokias veiklas ir kokius žmones laikysime norimais viešosios erdvės naudotojais. Viešosios erdvės gali būti perpintos įvairių naudojimo barjerų, išstumiančių žmones ir veiklas. Vienas jų – simbolinis barjeras yra viešosios erdvės žymėjimas parodant, kas šioje erdvėje gali ir negali būti. Šiuo aspektu viešosios erdvės estetika tampa politiška. Antropologė Setha Low tokią estetiką vadina „viskas dailu“ (everything‘s nice). Estetinis sprendimas veikia tai, kaip žmonės jaučiasi aplinkoje, ir juo galima paveikti tai, kokie žmonės lankysis erdvėje, o kam bus nejauku. Laisvesnė, neapibrėžtesnė estetika bus atviresnė daugeliui grupių (pavyzdžiui, Vingio parkas, angliškieji parkai, kaip Haid Parkas, kur yra žolė, medžiai, abstrakti architektūra).
Teisiniai draudimai ar tiesiog normatyvus nepritarimas įvairioms praktikoms. Kokios praktikos ir asmenys galimi ir negalimi viešojoje erdvėje? Miesto sportas? Gatvės menas? Benamiai? Jaunuoliai? Protestai? Maitinimas krūtimi? Kita? Kas padėtų formuoti geras viešąsias erdves? Taigi, siekiant formuoti tokias viešąsias erdves, reikia kalbėtis apie tai, kokia viešoji erdvė yra gera ar sėkminga. Atsakymai į šį klausimą gali skirtis. Vien dizainas šio klausimo neišspręs. Jis gali atitikti apibrėžtį ar jai prieštarauti, riboti naudojimą, kai norima jį padidinti, ar norint riboti naudojimą iš tiesų atverti jam galimybę, žmonėms pasinaudojant jo siūlomomis prielaidomis.
Erdvės, tinkamiausios gyventojų įvairovei ir įvairioms jų veikloms
Norint kurti viešąsias erdves, kur susiduria nepažįstamieji, kuriose užtikrinamas maksimalus atvirumas miesto gyventojų įvairovei ir įvairiems jų veiksmams, galima pasiūlyti tyrėjų išskirtas prielaidas, kokios erdvės tam yra atviriausios. Projektuojant konkrečią erdvę, reikėtų įsigilinti į žmonių grupių poreikius, į vietos specifiką, jau esamus ir galimus naudotojus bei veiklas, taip pat konkrečius viešųjų erdvių tyrėjų pasiūlymus.
Dėmesys taktiliškumui, fiziniam erdvės patyrimui. Dažnai į erdvę žvelgiama iš vizualinės perspektyvos: kaip ji atrodys brėžinyje, vizualizacijoje ar nuotraukoje, taip pat kaip vizualiai lankytojas patirs erdvę. Tačiau dažniau pamirštama, kaip lankytojas fiziškai, kūniškai visomis savo juslėmis patirs erdvę, kaip ši erdvė leis naudotojams judėti, sėdėti, susidurti. Taktiliškumą sudaro galimybė liesti, sąveikauti su aplinka, taip su ja kuriasi aktyvus ir kūrybiškas santykis. Taktiliškumas reiškia ir naudojimo laisvumą – kai gali judėti įvairiomis kryptimis, pasirinkti, ką veikti: sėdėti ar gulėti, važiuoti riedučiais ar spardyti kamuolį. Dėmesys taktiliškumui veda ir prie jautresnio požiūrio į mūsų fizines galimybes ir taip skatina kurti erdves, prieinamas visiems.
Sinergija. Ne paskirstant įvairias naudotojų grupes į skirtingas viešosios erdvės vietas, o derinant skirtingas scenas, naudojimo galimybes, kuriamas sąryšis tarp naudotojų ir veiklų, taip jos tampa kažkuo daugiau negu jų suma, sukuria naują rezultatą. Skirtingos veiklos galimybės kuria skirtingas scenas ir kartu jas susieja: žiūrovus ir veikėjus, vaikus ir suaugusiuosius, aktyviai leidžiančius laiką ir besiilsinčius, pripildytą (laipynės, treniruokliai) ir laisvai suprantamą erdvę (žolė, kieta danga).
Lankstumas. Tai atvirumas kaitai, interpretacijai – neapibrėžtos erdvės įgalina daugiau veiklos būdų nei tokios, kurios sukurtos ribotam funkcijų skaičiui. Šūkis „mažiau yra daugiau“ čia puikiai tinka. Erdvė, kurioje kai kurie kintamieji lieka neapibrėžti, yra gyvybingesnė. Ne viską verta sureguliuoti ir apibrėžti, reikėtų palikti atvirų sprendimų patiems naudotojams – kur prisėsti, ką veikti, kaip panaudoti esamus paviršius.
Apibendrinant. Nereikia surežisuoti visų erdvių. Reikia leisti jas prisitaikyti. Tačiau kartu užtikrinti tvirtumą ir tam tikras prielaidas. Dizainu reikėtų sudaryti galimybes atitikti būtinus reikalavimus naudotojų grupėms, nesudaryti nenumatytų naudojimo barjerų, tačiau neskirstyti grupių į skirtingiems poreikiams pritaikytas erdves, priešingai, kurti erdvines prielaidas – gaires įvairialypiam naudojimui. Skirti dėmesį abstraktesnėms struktūroms ir sinergijų galimybei, taip didinant atvirumą kūrybingam naudojimui ne pagal planą.
Parengta pagal straipsnį „Chaosas, tvarkingas stalčius ar organizuotas kompleksiškumas – tai kokia problema yra viešoji erdvė?“, kuris yra Architektūros kokybės vystymo asociacijos organizuoto filmuojamų paskaitų ciklo „Miesto formavimas ir visuomenė“ dalis.
Straipsnis viešintas specialiame numeryje, skirtame viešosioms erdvėms.
