Kalbėdami apie miestų planavimą, dažnai baksnojame į smulkias klaidas. Tačiau pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai, kas problemas nulemia. Lietuvos miestai turi tendenciją į neigiamą urbanistinį planavimą ir projektavimą, tik vietomis galime išvysti kelias sėkmingai išpildytas nedideles teritorijas. Urbanistas Martynas Marozas pabrėžia tam tikrus problematiškus aspektus ir pasakoja apie galimybes tai spręsti.

Įstatymų problematika: lygybę turėtume pakeisti atitiktimi

Tarp Lietuvos miestų planavimo klaidų dažnai minima tai, kad įstatymai neatitinka realių situacijų, pirmiausia dėmesys kreipiamas į nacionalinės politikos lygmenį. „Įstatymai visoje šalyje galioja vienodai, taip pat ir Teritorijų planavimo įstatymas, net nėra didelio skirtumo, ar tai kaimelis, ar didmiestis. Bet, žiūrint iš tolesnės perspektyvos, labai aiškiai matosi, kad tai, kas tinka Vilniui, nebūtinai tinka Elektrėnams, tai, kas sėkmingai veikia vidutiniame mieste, netinka didmiesčiui“, – sako urbanistas M. Marozas. Nauja infrastruktūra turi atitikti konkrečios vietos ar regiono dydį ir poreikius, t. y. didelė sporto arena, tikėtina, reikalinga didmiestyje, o mažai gyvenvietei galbūt užtenka nedidelio bendruomenės susibūrimo centro.

Dėl šios priežasties planuojant atsiranda daug nelogiškumų. Tokiuose mikrorajonuose kaip Fabijoniškės Vilniuje ar Eiguliai Kaune, kuriuose gyvena po 30–35 tūkst. gyventojų, yra tiek pat žmonių, kiek, pavyzdžiui, Utenos rajone arba apie 4 kartus daugiau nei Švenčionių rajone. Kita vertus, dažname daug gyventojų turinčiame mikrorajone nėra tiek išvystytos sporto ar socialinės infrastruktūros, kiek jos yra kai kuriuose mažuose gerokai rečiau apgyvendintuose miesteliuose ir teritorijose. Socialinės, sporto infrastruktūros plėtra turėtų būti planuojama atsižvelgiant ne tik į regionų žemėlapį, bet ir į konkrečios teritorijos naudotojų poreikius, jų skaičių, teritorijos tankumą, t. y. žmonės, gyvenimui pasirinkę kompaktiškai suplanuotas ir užstatytas teritorijas, turėtų gauti maksimaliai gerai išvystytą socialinę, sporto infrastruktūrą. Tas pats galioja ir viešosioms erdvėms.

Greitų receptų tinkamam miestų planavimui nėra 

Urbanisto teigimu, labai dažnai miestai planuojami iki galo nesuprantant savo pozicijos bendroje šalies urbanistinėje struktūroje. Be to, specialistas kritikuoja mąstymą, kad naujos fizinės infrastruktūros gausa gali ką nors pakeisti iš esmės. „Kai kuriems politikams atrodo, kad, atnaujinus aikštę, pastačius sporto centrą, į miestą plūs naujakuriai arba, nutiesus gatvę į nusidėvėjusį pramonės rajoną, veršis užsienio investuotojai. Pirma, pagrindinė klaida – nesuvokimas, kad greitų vaistų nėra, užuot įsigilinus ir bandžius sugalvoti, kokios tos konkrečios teritorijos unikalios savybės galėtų būti įdomios ne tik siekiant išnaudoti turizmo potencialą, bet ir sukuriant galimybių augti verslui ir lokaliai ekonomikai. Koncepcijos yra labai panašios, dažnai tiesmukos ar net banalios. Vienas rajonas pasistato parką, tuomet ir kitam reikia“, – sako pašnekovas. 

Nauji pavieniai objektai retai planuojami kompleksiškai, todėl norimi rezultatai sunkiai pasiekiami. „Nesuprantama, kad greitų receptų nėra. Pavyzdžiui, norint, kad į vietovę įsikeltų daugiau naujų gyventojų, be kitų būtinų darbų, pirma reikia įvertinti esamas mokyklas“, – teigia urbanistas M. Marozas. 

Specialistas pabrėžia, kad Lietuvos architektų mokyklos nemoko profesionalų planuoti traukimosi sąlygomis. „Kiekvienas būsimas architektas yra daręs miestelio, kuriame likę keli tūkstančiai gyventojų, projektą ir jo stebuklingą plėtrą. Planavimas augimo sąlygomis yra paprastas, kad ir ką numatytum, tam objektui atsiras vartotojas. Planavimas traukimosi sąlygomis, tai, kas vyksta didžiojoje Lietuvos dalyje, yra kitoks. Gyventojų mažėjimas – labai didelis iššūkis“, – pažymi urbanistas. Iš pradžių savivaldybėms reikia susitvarkyti higieną, išsiaiškinti vietos problemas. Tuomet orientuotis į vietinio verslo ir veiklių žmonių bendruomenę. Galiausiai planavimas ir darnus vystymasis neturėtų būti tik deklaracijos. 

Kaip siūloma spręsti? 

Siekiant, kad plėtra vyktų sklandžiai ir tvariai, būtina vadovautis keliomis taisyklėmis. Pirma – neužstatyti per daug žemės, statyti kompaktiškai, neišskysti. „Jeigu yra galimybė neurbanizuoti, tą ir reikia daryti. Susitvarkyti tai, kas nunykę, dažnai yra kokybiškesnis ir darnesnis urbanistinis sprendimas. Jeigu politikai nuspręstų, kad nuo šiol negalime statyti nei vieno naujo pastato arba negalime urbanizuoti nei vieno kvadratinio centimetro už miestų ribų, tai galbūt paskatintų daug gerų pokyčių: per ateinančius 30 metų išnaudotume vystymo potencialą, susitvarkytume daug neišnaudotų urbanistiškai strateginių vietų“, – pažymi M. Marozas. 

Kitas dalykas – sumanus judumas. Jis turi būti planuojamas tiek savivaldybių, tiek visos valstybės lygiu. „Reikia, kad visuomeninis transportas važiuotų dažnai, kad derėtų su miesto gyventojų kasdieniu ritmu. Jeigu autobusas į mokyklą rytais nevažiuoja, o vakare negrįžta atgal, labai tikėtina, kad vaikai bus priklausomi nuo tėvų automobilių. Sumanus judumas nepastebimai prisitaiko prie žmogaus ritmo“, – teigia specialistas. 

Pasak M. Marozo, dar vienas svarbus aspektas – gamta, kuri lietuviams labai svarbi. Reikia nepamiršti ir jungčių tarp gamtinių teritorijų. „Jungtys gali būti įvairios. Pavyzdžiui, žalesnės gatvės, upelis, kurio neužstatysime ir nekanalizuosime, gali būti alėja“, – aiškina pašnekovas. 

Socialinės paslaugos dažniausiai tiesiogiai pinigų negeneruoja, už kiekvieną pastatytą kvadratinį metrą reikia mokėti, juos reikia išlaikyti, bet norint, kad teritorijoje gyventų žmonės, joje turi būti tam tikras skaičius socialinių paslaugų, t. y. turi būti pasiektas socialinis tvarumas. Jeigu neturime pakankamai socialinių paslaugų, tada daug sudėtingiau pasiekti aukštą vietovės socialinės kokybės lygį“, – nurodo ekspertas. 

Ne mažiau reikšmingas aspektas – vanduo. „Lietuvoje inžinerinė lietaus infrastruktūra, nuotekų tinklai, žiūrint mažų teritorijų ar net miestų masteliu, labai brangūs. Reikia pabandyti projektuoti taip, kad inžinerinė infrastruktūra būtų kuo mažiau apkrauta, o kasdieniam gyvenimui reikėtų kuo mažiau papildomos energijos. Pavyzdžiui, jei patalpose norisi vėsumos, galbūt kondicionieriaus alternatyva galėtų būti priešais pietinį fasadą pasodinti medžiai, kurie karštomis dienomis apsaugo pastatą nuo perkaitimo, mažina lauko temperatūrą ir gerina mikroklimatą kieme. Galbūt, užuot iškart nuleidus lietaus vandenį į kanalizaciją, jį būtų galima panaudoti žaliajai erdvei laistyti“, – sako urbanistas. 

Paskutinis dalykas – tvari statyba. Statant reikia rinktis gerai senstančias medžiagas, idealu, jei jos natūralios, perdirbamos ar tinkamos antriniam naudojimui, didesnį dėmesį skirti pastatų ir patalpų juose orientacijai ir projektuoti ne pavienius objektus, o didesnes urbanistines teritorijas, kvartalus. 

„Pagrindinė planavimo klaida, kad pasidarę planą juo nesivadovaujame“, – apibendrina M. Marozas.