Dirbdamas architekto darbą, visada vertinau aplinkos įtaką ir sprendinių kontekstualumą. Galbūt taip yra todėl, kad esu užaugęs ir baigęs vidurinę mokyklą Vilniaus istorinėje dalyje, o mano pirmoji darbovietė ir pirmieji objektai taip pat buvo realizuoti būtent senamiestyje. Trejus metus po studijų VGTU Architektūros fakultete dirbau Paminklų restauravimo institute. Įgyta patirtis man davė labai daug ir, matyt, dėl to į istorinę architektūrą, senamiestį bei kultūros paveldą žiūriu kiek kitaip. Pastebiu tendenciją, kad architektai, kurie ateina dirbti išsyk po universiteto, nepakankamai jaučia paveldo ir konteksto vertę, kitus bendrakultūrius dalykus, miestų plėtros raidą, todėl jie į visa tai žiūri gana paviršutiniškai – kažkokia apgriuvusi seniena ir tiek… Jauni specialistai dažnai galvoja, kad senasis palikimas yra paprasčiausias progreso trukdis, o visa, kas nauja, yra neginčijamas gėris. Arba dar keisčiau – sukuriama paradoksali koncepcija išsaugoti nugriaunat… Visada vertinau architektūros kontekstualumą, aiškiai ir atvirai deklaruojamą darnų santykį su istorijos palikimu ar su gamta, kiekvieną savo projektą stengiuosi pradėti nuo esamos gilesnės padėties analizės.
[su_quote]Žvelgiant į Vilniaus senamiesčio kontekstą, man pati gražiausia yra Rotušės aikštė. Ją suvokiu kaip chrestomatinę viešąją erdvę, kurią galėčiau palyginti su garsiausiomis kitų pasaulio šalių sostinių pagrindinėmis aikštėmis.[/su_quote]
Šiuo metu universitete architektūros magistrams dėstau kontekstą ir koncepciją, tarp studentų gana populiarų dalyką. Tai nėra architektūros teorijos utopijos, o faktų studija pagrįsta projektavimo metodika. Visada atliekame praktines užduotis tikrose situacijose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar net užsienyje: Portugalijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. Studentai patys laisvai pasirenka sau aktualias ir įdomias vietas. Nagrinėjame realiai egzistuojantį istorinį ir kultūrinį kontekstą bei studijuojame naujų architektūros svetimkūnių gimimo procesą, senos ir naujos kokybės tarpusavio sąveiką ir galimą raidą.
Pavyzdžiui, žvelgiant į Vilniaus senamiesčio kontekstą, man pati gražiausia yra Rotušės aikštė. Ją suvokiu kaip chrestomatinę viešąją erdvę, kurią galėčiau palyginti su garsiausiomis kitų pasaulio šalių sostinių pagrindinėmis aikštėmis. Ši vieta visada simbolizavo erdvę, kurioje iš dalies ir pradėjo vystytis Vilnius. Mano supratimu, miestai ir jų urbanistinės struktūros niekada neatsiranda atsitiktinai. Visada jie išsivysto iš turgų ar kitokių miestelėnų susibūrimo vietų, kurios būna nulemtos prekybinių kelių, gatvių susikirtimų ir t. t. Taip aplink vieną ar kitą traukos tašką ar tiesę pradeda burtis miestas. Rotušės aikštė yra klasikinis, per laiką laipsniškai susiformavęs pavyzdys, tikra buvusi pagrindinė miesto aikštė, su istorinėmis šaknimis, tradicijomis, nuostabia architektūrine raiška. Pati Rotušė man taip pat yra klasicizmo šedevras. Esu architektūros profesoriaus L. Stuokos-Gucevičiaus talento gerbėjas (studijų metais turėjau garbę gauti jo vardinę stipendiją). Apskritai, kalbant apie istorinius stilius, esu klasicizmo mėgėjas. Rotušė, Vilniaus arkikatedra ir kiti L. Stuokos-Gucevičiaus bei jo kolegų sukurti objektai yra vieni įspūdingiausių, sunkiai pranokstamų Vilniaus architektūros pavyzdžių.
Katedros aikštė labai kito, ji nebuvo tokia atvira, kokią matome dabar. Anksčiau čia stovėjo pilies gynybinės sienos, vartai ir kuorai, dabar jų kontūrai simboliškai pažymėti atnaujintoje dangoje. Kita vertus, dabartinis šios erdvės vaizdas jau yra giliai įaugęs į žmonių sąmonę. Aikštė tapo labai patraukli, turinti didelę simbolinę reikšmę. Katedros aikštė šiuo metu funkcionuoja itin gerai, nepaisant to, kad buvo suformuota dirbtinai. Įsivaizduoju, kad Lukiškių aikštė po rekonstrukcijos taip pat bus pritaikyta šios dienos vilniečių, miesto svečių ir turistų poreikiams. Jeigu ateinančioms kartoms šioje erdvėje prireiks dar daugiau kietų dangų, jos tai galės nesunkiai padaryti. Arba atvirkščiai – išsiardyti akmenis ir užsisėti dar daugiau pievos… Kuriant aikštės rekonstrukcijos planą, sklandė nuomonių, kad ji turėtų būti monumentali, vyrauti memorialinė nuotaika, bet, mano nuomone, tokio dydžio kieta danga grįstos erdvės nei pagal miesto mastelį, nei funkciškai niekam nereikia. Mano nuomone, akmens grindinys simbolizuoja imperinę jėgą, nes tokiose aikštėse vyksta dideli kariniai paradai. Tokias erdves turi Maskva, Paryžius, Londonas, kitos buvusių imperijų sostinės. Be to, totalaus išgrindimo akmeniu idėja ir miestiečiams sukėlė abejonių. Galutiniame projekto pasirinkimo etape vis tik nugalėjo mišri funkcija su vyraujančiais žaliaisiais plotais. Planuojama, kad Lukiškių erdvė bus labai universali, turės išreikštą reprezentacinę funkciją, meninį akcentą, bet didžiąja dalimi aikštė išliks rekreacinė.
Mano požiūriu, labai neblogas dabartinis V. Kudirkos aikštės vaizdas: ji ir žalia, ir reprezentatyvi, gausiai lankoma žmonių, jos taip pat neįsivaizduočiau ištisai padengtos kieta danga. Gedimino prospekte esantis Žemaitės skveras, mano supratimu, ateityje turės išnykti. Atsitiktinai likęs atviras miesto gatvės plotelis yra tarsi iškritęs dantis gana aiškioje miesto perimetro urbanistinėje struktūroje. Šioje vietoje tiesiog trūksta pastato. Galbūt esančio skvero idėja ateityje atsidurs naujai pastatyto objekto interjere arba jo vidiniame kiemelyje.
Kokias asociacijas man, kaip architektui, kelia Geležinio Vilko gatvė? Man ši gatvė simbolizuoja nesuvaldyto Vilniaus transporto eismo košmarą. Vilnius – santykinai nedidelis miestas, turintis tik daugiau kaip pusę milijono gyventojų, tačiau niekaip nepajėgus susitvarkyti nesibaigiančių spūsčių. Jei kelių kilometrų atstumą ryte iki darbovietės gyventojams reikia važiuoti 45 minutes, tai gal ir natūralu Niujorke, Londone, Maskvoje, Berlyne, Pekine ar kituose didmiesčiuose, bet ne mūsų jaukiame Vilniuje. Žinoma, tai siejama ir su neišvystytu visuomeniniu transportu. Helsinkis – panašaus dydžio miestas, jau seniai turi metro linijas, tramvajus, autobusų sistemas, vysto net tris aplinkkelių žiedus. Visa tai buvo pradėta daryti dar pokario laikais, kai šalis – paskelbta karo pralaimėtoja – mokėjo reparacijas… Nepamirškime, kad Suomija 1952 m. surengė dar ir Olimpines žaidynes… O mes po 26 Nepriklausomybės metų, dalyvaudami ir ES finansuojamuose projektuose, vis dar nuobodžiai tebesiginčijame, ką reikia daryti, ir vis neturime lėšų.
Kaip šią situaciją reikėtų spręsti? Tokia nedidelė mūsų šalelė turi susitelkti ir labai rimtai susitvarkyti savo finansinius reikalus. Sunku suprasti, kodėl taip yra. Atrodo, visi nuo ryto iki vakaro triūsia kiek gali, moka mokesčius, tačiau lėšų šalyje kaip nėra, taip nėra… Kur viskas dingsta? Visi žmonės turi suprasti, kad reikia vieną kartą susiimti ir pademonstruoti sąmoningumą. Jėga nieko nepadarysi. Tai pasakytina apie visas gyvenimo sritis…
Tam, kad būtų sukurta geresnė Vilniaus miesto infrastruktūra, turi būti greičiau plečiamas gatvių tinklas, realiai kuriama visuomeninio transporto sistema, tiesiami apvažiavimai. Tikrai nenormalu, kai piko valandomis lengvųjų automobilių sraute plaukia ir krovininiai automobiliai… Miesto centre neturi taip būti. Tikiu, kad tiesiami Vilniaus aplinkkeliai situaciją pakeis iš esmės. Teoriškai Vilnius dar sovietmečiu pradėtuose rengti projektuose turi užkoduotą neblogą transporto schemą, tik ją sunku realizuoti, nes vis kažkodėl stinga lėšų. Bet tai, kas jau padaryta šioje srityje, vertinu labai gerai. Nors aplinkkelis tik ką baigtas, bet jau duoda daug naudos. Vilniuje dar apstu nesutvarkytų teritorijų, kur, mano nuomone, reikia tiesiog įdėti fantazijos, darbo, pastangų, finansų ir sulauksime puikių rezultatų.
