Sąžiningai ir kruopščiai kasdienį darbą atliekantys profesionalai privalo būti įvertinti ir pastebėti ne tik kolegų. Juk jų dėka sukuriamos tikrosios vertybės, turtėja visuomenė. Praėjusiais metais paveldo komisija teikė prof. Juozo Algirdo Pilipavičiaus kandidatūrą Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti, siūlydama apdovanoti už viso gyvenimo nuopelnus restauruojant ir saugant kultūros paveldą, drąsą visuomeninėje ir kūrybinėje veikloje, pedagoginį darbą ir meninę kūrybą. Taip siekiama įvertinti ilgametį triūsą žmogaus, kurio dėka galime grožėtis senovinėmis freskomis, anksčiau paslėptomis nuo žiūrovų akių, daugiamečiais kultūriniais sluoksniais.
Gyvenimo aprašymas ir kūrybinė veikla
Prof. J. A. Pilipavičius gimė 1943 m. Klebiškio kaime, Prienų rajone. 1950–1957 m. mokėsi Klebiškio septynmetėje mokykloje, 1958–1961 m. – Šilavoto vidurinėje mokykloje, 1972 m. baigė monumentaliosios tapybos studijas tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute. Prof. J. A. Pilipavičiaus veikla dalijasi į pačių reikšmingiausių ir sudėtingiausių Lietuvos kultūros paveldo objektų sienų tapybos restauravimą, pedagoginę ir visuomeninę veiklą bei meninę kūrybą. Ryškiausiai profesoriaus viso gyvenimo darbuose atsispindi restauravimas ir akademinė veikla. Profesorius nuo 1997 m. rengia sienų tapybos restauravimo specialistus Vilniaus dailės akademijoje, vadovavo Paminklotvarkos katedrai, dalyvauja Restauratorių sąjungos veikloje, priklauso Kultūros ministerijos Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijai ir Restauravimo tarybai bei ICOMOS Lietuvos nacionaliniam komitetui. Prof. J. A. Pilipavičius yra vienintelis Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, priklausantis jai nuo pat įkūrimo 1995-aisiais, šiais metais išrinktas pirmininko pavaduotoju. 2003 m. prof. J. A. Pilipavičius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi už uolų ir sąžiningą darbą Lietuvai bei visuomeninę veiklą.
Restauravimo patirtis ir kūriniai
Prof. J. A. Pilipavičius, baigęs aukštojo mokslo studijas, atstovavo inovatyviajai restauratorių mokyklai, kuri stengėsi ne romantizuotai pertapyti istorines freskas, o maksimaliai išsaugoti išlikusius skirtingų laikotarpių autentiškus fragmentus nesiekiant stiliaus vienovės. Restauratoriui kur kas labiau prie širdies buvo ne naujų valstybei tarnaujančių vaizdų gausinimas, viešųjų ir privačių interjerų bei eksterjerų sienų puošyba, o saugojimas to, kas buvo sukurta anksčiau. Įgijęs sienų tapybos restauratoriaus specialybę, autorius stažavosi Ukrainoje (1973 m.), Čekijoje (1974 m.), Rusijoje (1975 m.), Vokietijoje (1980 m.), Lenkijoje (1983 m.) ir Italijoje (2009 m.). Naujoviškas požiūris į restauruojamą sieninę tapybą ne tik kaip į meno kūrinius, bet ir kaip į istorijos liudininkus XX a. 8–9 dešimtmetyje leido kitaip pažvelgti į restauruojamus objektus, nekuriant vientiso, romantizuoto praeities vaizdo, o paliekant atidengtas įvairių laikotarpių žymes, rodančias laiko tėkmę ir epochų kaitą.
Prof. J. A. Pilipavičius yra restauravęs daugiau nei 70 XIV–XX a. freskų ir tuo prisidėjo prie reikšmingiausių kultūros paveldo objektų išsaugojimo. Už Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios sienų tapybos restauravimą autoriui buvo suteikta III kvalifikacinė kategorija, už Vilniaus Šv. Dvasios (domininkonų) bažnyčios restauravimą – II kvalifikacinė kategorija, už Vilniaus arkikatedros sienų tapybos restauravimą – I kvalifikacinė kategorija, o už seniausios Lietuvoje XIV a. freskos Vilniaus arkikatedros požemyje restauravimą – aukščiausia kvalifikacinė kategorija. Profesorius turi sienų tapybos restauravimo eksperto kategoriją (Lietuvoje šią kategoriją turi tik du restauratoriai).
Prof. J. A. Pilipavičius restauravo ir kitų kultūros pastatų vertingą sieninę tapybą: Trakų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios XV a. freskas, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčios XVI a. freskas, barokines Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Vilniaus Kalvarijos Šv. Kryžiaus Atradimo ir Kauno Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą (Pažaislio) bažnyčios ir vienuolyno freskas, Videniškių (buvusio Atgailos kanauninkų) vienuolyno, Paparčių kapinių koplyčios Kaišiadorių r. freskas, Vilniaus universiteto sienų tapybą, XVII a. sgrafitą Didžiojoje g., Vilniuje, namo Visų Šventųjų g. 5 ir namo Vokiečių g. 16, Vilniuje, bei XIX a. Šliosbergo namo tapybinį dekorą.
Nuo 2014 m. prof. J. A. Pilipavičius vadovauja Sapiegų rūmų Vilniuje freskų restauravimo darbams.
Meninė kūryba ir kūriniai
Įvairiapusę prof. J. A. Pilipavičiaus asmenybę liudija meninė kūryba. Drąsą ir idealizmą atspindi tuo laikotarpiu draustos religinės tematikos darbai – 1975–1980 m. Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai sukurtos mozaikos su šventųjų figūromis ir 1980 m. Šiluvos koplyčioje nutapyta freska „Švč. Mergelės Marijos paveikslo karūnavimas“. Prof. J. A. Pilipavičius – ne tik jautrus architektūros paveldo saugotojas ir viešųjų erdvių dekoratorius. Jis– tapytojas, nuo 1979 m. surengęs septynias asmenines parodas ir aktyviai dalyvaujantis „Plekšnės“ klubo veikloje. Ankstyvieji tapybos darbai, sukurti XX a. 8–9 deš., rodo jo artimumą to meto neoficialiajai, eksperimentinei kūrybai. 1975–1985 m. tapytas ciklas „Stereo“ suteikė progą nutolti nuo istorinės dailės raiškos ir siužetų, paveiksluose matoma abstrakčiosios dailės ir optinio meno įtaka.
Kiti reikšmingi autoriaus tapybos ciklai – „Paraleliniai pasauliai“ (1999– 2005 m.), „Yra šalis…“ (nuo 2003 m.). Šiuo metu autoriui akivaizdžiai artimesnė impresionistinė maniera, perteikiant ir romantizuojant gamtos grožį. Į klasikinę tapybą ir savo pasirenkamus motyvus jis žiūri ne mažiau pagarbiai nei į istorines freskas. Autorius yra nutapęs apie 500 temperos ir akrilo paveikslų.
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]Paveldo komisijos narė Gražina Drėmaitė apie prof. J. A. Pilipavičiaus nuopelnus saugant kultūros paveldą
Tai buvo taip seniai – kai dar Pilies gatvė Vilniuje vadinosi M. Gorkio gatve. Tapybą Vilniaus dailės institute pradėjęs studijuoti J. A. Pilipavičius kartą užklydo pas Dailės muziejaus restauratores. Pasikalbėjo, apsižiūrėjo, pabandė ir… pasinėrė į restauravimą visam laikui. Vadovaudamasis savo paties kredo, kad geriausia politika – tai kasdienis nuoseklus darbas, J. A. Pilipavičius taip ir dirbo: metai po metų, freska po freskos (rūmai, pilys, bažnyčios). Tada gavo antrą, pirmą ir aukščiausią restauratoriaus kvalifikaciją, tapo Restauratorių kvalifikacinės komisijos nariu, restauracinių tarybų nariu, dėstytoju Vilniaus dailės akademijoje, docentu, profesoriumi.
Ir tik laisvalaikiui liko tapymas… Neabejotinai eiti tolygiai tiesiu keliu J. A. Pilipavičiui padeda jo įgimti bruožai: darbštumas, sąžiningumas, pedantiškumas, smalsumas ir… ramybė. Išskirtinis atvejis – Lietuvos Respublikos Seimo įkurtos Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariu J. A. Pilipavičius renkamas nuo pat jos įkūrimo 1995 m. iki šių dienų. Restauratoriaus profesija – tai kas kartą vis kitos problemos, kitokie sprendimo būdai. Tai mokslas ir menas kartu. Tai tyrimai, konservavimas, restauravimas, nuolatinė priežiūra. Tik baigus darbą restauratoriaus pavardė lieka vien dokumentacijoje. Tokia jau pas mus tvarka. Todėl taip svarbu yra padėkoti, pagerbti, įvertinti už beveik viso gyvenimo triūsą, už prikeltą ne vieną išskirtinį Lietuvos kultūros paveldo objektą.
[/su_note] [su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]Muzikologas, vargonų restauratorius Rimantas Gučas apie prof. J. A. Pilipavičiaus nuopelnus saugant kultūros paveldą
Nacionalinė premija meno kūrinių restauratoriui – jau seniai pribrendusi idėja. Nereikia nė aiškinti, kad autentiški praeities paminklai sudaro pamatinę paveldo dalį, ant kurios remiasi tautos kultūra. Džiaugiamės gražiai atrodančiomis bažnyčiomis, rūmais, tačiau didžioji jų vertė iš paviršiaus nebūtinai matoma. Dažnai didžiausios vertybės slypi viduje, interjere, kartais paslėptos po storu amžių dulkių sluoksniu. Galima padaryti daug gražių dalykų, tačiau tikrų, autentiškų praeities kūrinių vertė yra visai kita, neprilygstama. Jos išsaugojimas yra restauratoriaus rankose.
1972 m. tiesiai iš muzikos mokslo pasaulio „įkritau“ į Paminklų restauravimo valdybą, vėliau tapusia Respublikiniu kultūros paminklų restauravimo trestu. Tai buvo laikas, kuomet gana rimtai susirūpinta įvairių meno vertybių, esančių paminkliniuose statiniuose, restauravimu. Buvo kuriamas specialus meno kūrinių restauravimo skyrius. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į Šv. Jono bažnyčią. Ten iki pat skliautų užaugo mediniai pastoliai, pradėta atidenginėti, tyrinėti ir konservuoti freskas. Prityrusių restauratorių kaip ir nebuvo, kalbėta apie restauravimo specialistų rengimą. Per įvairius svarstymus ypač aistringai šnekėdavo Vladas Drėma. Specialistų ruošimo klausimu jis buvo nusiteikęs skeptiškai. Anot V. Drėmos, specialistams parengti reikia specialistų. Nuolat reikšdamas aštrias kritines pastabas restauratoriams, jis vis atidžiau ir palankiau paminėdavo vakarykštį studentą J. A. Pilipavičių. Šis ypač atkakliai, žingsnis po žingsnio kryptingai, nuosekliai kaupė patirtį, siekė meistriškumo aukštumų ir gelmių. Vėliau ne vienas mėnuo prabėgo ant pastolių Ukrainoje, Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje.
Taip nepraėjus nei pusei šimtmečio, vakarykštis studentas tapo aukšto, sakyčiau, tarptautinio lygio restauratoriumi, įžvelgiančiu reiškinio esmę, vertinančiu bendrame kultūriniame kontekste, o profesinė etika jam visuomet buvo neginčijama vertybė. Dabar, kai net esminius kultūros dalykus apima paviršutinis komercializmas, kaip niekada reikia vertinti ir tausoti tokius profesionalus. Per atkaklaus, kryptingo darbo gyvenimą J. A. Pilipavičius ir pats, ir su savo restauratorių grupe atnaujino arti šimto mūsų kultūrai svarbių sieninės tapybos dailės kūrinių.
J. A. Pilipavičius visuomet buvo aktyvus įvairaus kultūrinio gyvenimo dalyvis. Aktyvus Restauratorių sąjungos narys nuo pat pirmos įkūrimo dienos. Dailininkas, nutapęs kelis šimtus paveikslų, turinčių išliekamąją vertę. Mokslininkas, parašęs ne vieną straipsnį menotyros ir restauravimo temomis. Būdamas plačios erudicijos, įžvalgaus proto, konstruktyvaus mąstymo, jis neužsidarė siauroje savo profesijoje ir paprastai turi kompetentingą nuomonę tiek gretutinių restauravimo profesijų, tiek bendrais kultūros ir visuomeninio gyvenimo klausimais. Ne veltui jis yra kviečiamas dalyvauti įvairiose komisijose ir tarybose, kur paprastai dirba santūriai, bet profesionaliai ir iš esmės.
Jau daugelį metų jis rengia būsimuosius restauratorius Vilniaus dailės akademijoje, kelias kadencijos buvo Restauravimo katedros vedėju. Šiandien V. Drėma nebesakytų, kad nėra specialistų specialistams ruošti. Priešingai – ateinantieji restauratoriai didžiuosis, galėdami tarp savo pagrindinių mokytojų nurodyti prof. J. A. Pilipavičių. Nacionalinė kultūros ir meno premija restauratoriui reikštų, kad mūsų valstybei rūpi pamatiniai kultūros dalykai ir kad atsidavimas jiems yra vertinamas.
[/su_note]Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.