Sąžiningai ir kruopščiai kasdienį darbą atliekantys profesionalai privalo būti įvertinti ir pastebėti ne tik kolegų. Juk jų dėka sukuriamos tikrosios vertybės, turtėja visuomenė. Praėjusiais metais paveldo komisija teikė prof. Juozo Algirdo Pilipavičiaus kandidatūrą Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti, siūlydama apdovanoti už viso gyvenimo nuopelnus restauruojant ir saugant kultūros paveldą, drąsą visuomeninėje ir kūrybinėje veikloje, pedagoginį darbą ir meninę kūrybą. Taip siekiama įvertinti ilgametį triūsą žmogaus, kurio dėka galime grožėtis senovinėmis freskomis, anksčiau paslėptomis nuo žiūrovų akių, daugiamečiais kultūriniais sluoksniais.
Gyvenimo aprašymas ir kūrybinė veikla
Prof. J. A. Pilipavičius gimė 1943 m. Klebiškio kaime, Prienų rajone. 1950–1957 m. mokėsi Klebiškio septynmetėje mokykloje, 1958–1961 m. – Šilavoto vidurinėje mokykloje, 1972 m. baigė monumentaliosios tapybos studijas tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute. Prof. J. A. Pilipavičiaus veikla dalijasi į pačių reikšmingiausių ir sudėtingiausių Lietuvos kultūros paveldo objektų sienų tapybos restauravimą, pedagoginę ir visuomeninę veiklą bei meninę kūrybą. Ryškiausiai profesoriaus viso gyvenimo darbuose atsispindi restauravimas ir akademinė veikla. Profesorius nuo 1997 m. rengia sienų tapybos restauravimo specialistus Vilniaus dailės akademijoje, vadovavo Paminklotvarkos katedrai, dalyvauja Restauratorių sąjungos veikloje, priklauso Kultūros ministerijos Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijai ir Restauravimo tarybai bei ICOMOS Lietuvos nacionaliniam komitetui. Prof. J. A. Pilipavičius yra vienintelis Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, priklausantis jai nuo pat įkūrimo 1995-aisiais, šiais metais išrinktas pirmininko pavaduotoju. 2003 m. prof. J. A. Pilipavičius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi už uolų ir sąžiningą darbą Lietuvai bei visuomeninę veiklą.
Restauravimo patirtis ir kūriniai
Prof. J. A. Pilipavičius, baigęs aukštojo mokslo studijas, atstovavo inovatyviajai restauratorių mokyklai, kuri stengėsi ne romantizuotai pertapyti istorines freskas, o maksimaliai išsaugoti išlikusius skirtingų laikotarpių autentiškus fragmentus nesiekiant stiliaus vienovės. Restauratoriui kur kas labiau prie širdies buvo ne naujų valstybei tarnaujančių vaizdų gausinimas, viešųjų ir privačių interjerų bei eksterjerų sienų puošyba, o saugojimas to, kas buvo sukurta anksčiau. Įgijęs sienų tapybos restauratoriaus specialybę, autorius stažavosi Ukrainoje (1973 m.), Čekijoje (1974 m.), Rusijoje (1975 m.), Vokietijoje (1980 m.), Lenkijoje (1983 m.) ir Italijoje (2009 m.). Naujoviškas požiūris į restauruojamą sieninę tapybą ne tik kaip į meno kūrinius, bet ir kaip į istorijos liudininkus XX a. 8–9 dešimtmetyje leido kitaip pažvelgti į restauruojamus objektus, nekuriant vientiso, romantizuoto praeities vaizdo, o paliekant atidengtas įvairių laikotarpių žymes, rodančias laiko tėkmę ir epochų kaitą.
Prof. J. A. Pilipavičius yra restauravęs daugiau nei 70 XIV–XX a. freskų ir tuo prisidėjo prie reikšmingiausių kultūros paveldo objektų išsaugojimo. Už Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios sienų tapybos restauravimą autoriui buvo suteikta III kvalifikacinė kategorija, už Vilniaus Šv. Dvasios (domininkonų) bažnyčios restauravimą – II kvalifikacinė kategorija, už Vilniaus arkikatedros sienų tapybos restauravimą – I kvalifikacinė kategorija, o už seniausios Lietuvoje XIV a. freskos Vilniaus arkikatedros požemyje restauravimą – aukščiausia kvalifikacinė kategorija. Profesorius turi sienų tapybos restauravimo eksperto kategoriją (Lietuvoje šią kategoriją turi tik du restauratoriai).
Prof. J. A. Pilipavičius restauravo ir kitų kultūros pastatų vertingą sieninę tapybą: Trakų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios XV a. freskas, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčios XVI a. freskas, barokines Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Vilniaus Kalvarijos Šv. Kryžiaus Atradimo ir Kauno Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą (Pažaislio) bažnyčios ir vienuolyno freskas, Videniškių (buvusio Atgailos kanauninkų) vienuolyno, Paparčių kapinių koplyčios Kaišiadorių r. freskas, Vilniaus universiteto sienų tapybą, XVII a. sgrafitą Didžiojoje g., Vilniuje, namo Visų Šventųjų g. 5 ir namo Vokiečių g. 16, Vilniuje, bei XIX a. Šliosbergo namo tapybinį dekorą.
Nuo 2014 m. prof. J. A. Pilipavičius vadovauja Sapiegų rūmų Vilniuje freskų restauravimo darbams.
Meninė kūryba ir kūriniai
Įvairiapusę prof. J. A. Pilipavičiaus asmenybę liudija meninė kūryba. Drąsą ir idealizmą atspindi tuo laikotarpiu draustos religinės tematikos darbai – 1975–1980 m. Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai sukurtos mozaikos su šventųjų figūromis ir 1980 m. Šiluvos koplyčioje nutapyta freska „Švč. Mergelės Marijos paveikslo karūnavimas“. Prof. J. A. Pilipavičius – ne tik jautrus architektūros paveldo saugotojas ir viešųjų erdvių dekoratorius. Jis– tapytojas, nuo 1979 m. surengęs septynias asmenines parodas ir aktyviai dalyvaujantis „Plekšnės“ klubo veikloje. Ankstyvieji tapybos darbai, sukurti XX a. 8–9 deš., rodo jo artimumą to meto neoficialiajai, eksperimentinei kūrybai. 1975–1985 m. tapytas ciklas „Stereo“ suteikė progą nutolti nuo istorinės dailės raiškos ir siužetų, paveiksluose matoma abstrakčiosios dailės ir optinio meno įtaka.
Kiti reikšmingi autoriaus tapybos ciklai – „Paraleliniai pasauliai“ (1999– 2005 m.), „Yra šalis…“ (nuo 2003 m.). Šiuo metu autoriui akivaizdžiai artimesnė impresionistinė maniera, perteikiant ir romantizuojant gamtos grožį. Į klasikinę tapybą ir savo pasirenkamus motyvus jis žiūri ne mažiau pagarbiai nei į istorines freskas. Autorius yra nutapęs apie 500 temperos ir akrilo paveikslų.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.
