• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Medis šiuolaikinės architektūros formų paieškoje (1)

2021 lapkričio 17 d.
medine architektura
Katalikų bažnyčia Nidoje ir apžvalgos bokštas Meteliuose.

Medis yra ypatinga, šiandien vėl vis labiau populiarėjanti medžiaga, atverianti didžiules galimybes įgyvendinant įvairias idėjas, kuriant objektus atitinkančius visapusiškus žmogaus fizinius ir dvasinius poreikius.

Mūsų simpatija medienai slypi kur kas platesniame kultūriniame, istoriniame kontekste. Žinoma, kad Lietuvos ir pasaulio kultūroje nuo seno yra svarbus žmogaus ir medžio, žmogaus ir miško ryšys suformavęs labiausiai paplitusius archajinius Pasaulio medžio ir Gyvybės medžio simbolius, jų įvaizdžius ir prasmes. Dauguma medžių rūšių turi su mitologija, senaisiais tikėjimais susietas įvairias reikšmes ir utilitarias panaudos prasmes, liudijančias neeilinę medžio vietą žmogaus pasaulio jausenoje. Lietuvos kultūrą praturtino ir krikščionybė, medžio suvokimą pakylėdama į semantiškai sudėtingesnį lygmenį. Pasaulio, Gyvybės ir krikščioniškieji medžio simboliai randami daugelio medinių gaminių puošyboje, savitas semantines prasmes turi kūrinių iš medžio pavidalai (1 pav.), o medžio gaminių įvairovė ir medžio simboliškumas, kaip inspiracijų šaltinis ir kūrybos pagrindas, aktualus nūdienos Lietuvos kultūros reiškiniuose.

Antkapinės medinės lentos Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios ekspozicijoje
Antkapinės medinės lentos Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios ekspozicijoje

Nuo seniausių laikų iki mūrinės statybos pradžios dėl vietos gamtinių sąlygų, to meto žmonių sugebėjimų mediena Lietuvoje buvo visuotinai naudojama kaip pagrindinė statybinė medžiaga. Nepaisant mūro statybos pranašumų, mediniai pastatai toliau kiekybiniu atžvilgiu vyravo ir sėkmingai evoliucionavo Lietuvoje. Medis buvo pati ekonomiškiausia, prieinamiausia, lengviausiai apdirbama ir sveikatos požiūriu patraukliausia medžiaga architektūroje. Nuo XIII a. iki XX a. vidurio Lietuvoje nuosekliai susiformavo medinės architektūros pastatų tipai, estetiniai ir statybos principai, kurie šiandien įvardijami kaip svarbus ir reikšmingas medinės architektūros paveldas – Lietuvos kultūros savasties dalis ir tradicijos ženklas. Pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais medis dažniausiai buvo naudotas tik mažaaukščių gyvenamųjų namų statyboje, kurių projektuose buvo bandoma ieškoti sąsajų su tradicine liaudies architektūra, tačiau mediena architektūroje imta naudoti vis rečiau, o medinių pastatų buvo vertė menkinama. Nuo 7 dešimtmečio primiršta medžiaga vėl prisiminta. Prasiplėtė pastatų, kurių architektūroje naudotas medis, tipologija, ieškota naujų medinės architektūros formų (2 pav.).

2 pav. Vasaros skaityklos Palangoje eksterjeras, archit. A. Čepys, 1972–1973 m.
2 pav. Vasaros skaityklos Palangoje eksterjeras, archit. A. Čepys, 1972–1973 m.

Medinės architektūros paveldo svarba šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje pripažįstama, tačiau šiuo metu akivaizdi medinio architektūros paveldo nykimo tendencija. Blogėjanti Lietuvos medinio paveldo padėtis susijusi su socialiniais, ekonominiais veiksniais bei sovietmečiu įsigalėjusiu gana neigiamu požiūriu į medinę architektūrą. Naujos architektūros kūryboje medinis vietos paveldas kaip kontekstas neretai yra menkai vertinamas.

Visgi medinės architektūros tradicija savo poveikiu yra labai svarbi šiuolaikinei profesionaliajai architektūrai. Globalizacijos procesai keičia žmonių pasaulėžiūrą, niveliuoja tautų ir vietovių kultūrinius skirtumus, sukelia neigiamai vertinamus architektūrinės aplinkos pokyčius, todėl tradiciniai, etniniai bruožai architektūros kūriniuose yra svarbi jų meniškumo, savitumo ir patrauklumo prielaida. Būtent pasaulio regionalistinės architektūros idėjos reikšmingai paveikė ir tebeveikia Lietuvos medinės architektūros raidą. Tai architektūros kūrybos koncepcijos, skatinančios kurti prasmingesnę, kokybiškesnę, patrauklesnę, labiau apgalvotą architektūrą. Šių idėjų poveikis profesionaliojoje Lietuvos architektūroje įžvelgiamas nuo XX a. pradžios. Sovietmečiu kaip tik regionalizmo idėjos lėmė nedidelio masto medinės architektūros raidos tęstinumą (3 pav.).

3 pav. Restoranas „Ešerinė“, Nida, archit. V. Guogis, 1979 m.
3 pav. Restoranas „Ešerinė“, Nida, archit. V. Guogis, 1979 m.

Naujų medinės architektūros pavidalų dermės su etnografiniais bruožais paieškos ne visada sėkmingos. Būtent stilizacija su savo butaforiškumu, formalumu, nesaikingumu, o kartais ir primityvumu Lietuvos medinėje architektūroje yra laikoma neigiamu reiškiniu. Šiuolaikinėje medinėje architektūroje pastebimi du teigiamai vertintini tradicinių formų taikymo būdai. Pirmasis – tai tiesioginis, detalus istorinių tradicinės medinės architektūros objektų atkūrimas remiantis tikslia tyrinėjimų medžiaga. Antrasis – nauja menine kalba ženklinti, koduoti tradicinei architektūrai būdingus formos ir jos elementų estetinius ypatumus, konstrukcijų principus, medžiagiškumą (4 pav.). Taip sukuriamas nūdienos funkcinių, estetinių, technologinių architektūros tendencijų objektas, kuris  praturtinamas ryšiu su tradicijomis bei kultūriniu savitumu. Sugebėjimą vykusiai savo kūryboje remtis tradicine morfologija ir gauti meniniu, architektūriniu požiūriu vertingus rezultatus dažnai lemia ne tik teorinės žinios, bet ir talentas.

4 pav. Katalikų bažnyčia, Nida, archit. R. Krištapavičius ir A. Zaviša, 2003 m.
4 pav. Katalikų bažnyčia, Nida, archit. R. Krištapavičius ir A. Zaviša, 2003 m.

Pastarųjų dešimtmečių medinei architektūrai būdinga didelė įvairovė formų, kurių gausą ir ypatumus lemia kūrėjų ambicijos rasti naujus medienos taikymo architektūroje būdus. Nagrinėti naujas morfologines idėjas medinėje architektūroje galima pagal du ryškesnius aspektus. Pirmasis jų yra – meninis, kai mediena architektūroje taikoma kaip unikalių estetinių savybių medžiaga, priemonė išreikšti kūrinio kompozicines idėjas. Šiuo atveju neretai iš medienos modeliuojama statinių išorė, vidaus erdvės. Taip sudėtingiau formuojami pastatai iš kitų medžiagų, tarsi apvelkami išraiškingesniu, meniškai paveikesniu apdaru. Antrasis aspektas yra funkcinis, kai mediena statinyje yra ne tik estetiškai patrauklus paviršius, bet ir materija, leidžianti kurti įvairias architektūrines formas, pasižyminčias tam tikrais medienos taikymo būdais išgautomis savybėmis. Tokio pobūdžio statiniuose mediniai elementai dažniausiai yra ir svarbi pastato konstrukcija.

Šiuolaikinės architektūros statinių išorės ir vidaus formų raiškoje meninės idėjos įgyvendinamos pasitelkiant akcentuotas ir fragmentines medienos plokštumas, racionalios ar plastiškos geometrijos trimačius medinių paviršių apimtinius kūnus bei ažūrines medines struktūras. Šie dariniai komponuojami kaip pavieniai objektai arba dermėje su kito medžiagiškumo statinio dalimis. Mediniai paviršiai vizualiu komfortiškumu, organiškumu, artimumu gamtai ir žmogui neutralizuoja, humanizuoja grėsmingus, destruktyvius, technokratiškus, antitektoniškus šiuolaikinės architektūros įvaizdžius, modernumą susieja su supančia aplinka. Medžio formomis aplinka kultūriškai praturtinama dekoratyviais, atraktyviais, ekologines idėjas deklaruojančiais objektais (5 pav.).

5 pav. Mineralinio vandens garinimo bokštas, Birštonas, archit. A. Jonauskis, 2016 m.
5 pav. Mineralinio vandens garinimo bokštas, Birštonas, archit. A. Jonauskis, 2016 m.

Vargu ar mediena šiuolaikinėje architektūroje būtų tokia populiarėjanti medžiaga, jei jos estetinių ypatybių, įgyvendinant įvairiausius meninius sumanymus, nepapildytų santykinis patvarumas, stiprumas, lengvumas, ekologiškumas, ekonomiškumas, mažas šilumos laidumas. Šios savybės leidžia kalbėti apie funkcinį šiuolaikinės medinės architektūros aspektą, kai kūrinyje į visumą jungiamas grožis ir praktinis pritaikomumas. Tai yra dermė, kuri leidžia medieną kaip konstrukciją taikyti didelėje architektūros tipologijos įvairovėje, taip ieškant ir atrandant naujas medinių statinių formas. Medinė architektūra pasižymi funkciniu pritaikomumu, lemiančiu jos įvairovę ir gausą. Medinėmis konstrukcijomis įkūnijami sudėtingi geometriniai statinių pavidalai (6 pav.), aukšti (7 pav.), didelių tarpatramių pastatai, tiltai.

6 pav. Viešbutis, Druskininkai, arch. biuras „Arches”, 2021 m.
6 pav. Viešbutis, Druskininkai, arch. biuras „Arches”, 2021 m.
7 pav. Apžvalgos bokštas, Meteliai, archit. A. Gudelis, A. Mituzas, 2014 m.
7 pav. Apžvalgos bokštas, Meteliai, archit. A. Gudelis, A. Mituzas, 2014 m.

Medinių konstrukcijų statiniai yra greitai, nesudėtingai pastatomi, transformuojami, atsparūs klimatiniams ir cheminiams poveikiams. Medinėmis konstrukcijomis gali būti gerinamos iš kitų medžiagų statytų pastatų estetinės ir fizinės, pritaikomumo savybės. Vis dažniau mediniai pastatai  yra tapatinami su žmogui jutimiškai malonia, sveika aplinka bei inovatyvumu, išmanumu šiuolaikinėje architektūroje. Ir be abejo šiandien ši šilta medžiaga pirmiausia siejama su tvaresnės ateities architektūros kūrimu. Akcentuojama medienos savybė „užrakinti” savyje anglies dvideginį, dideliu privalumu laikomas medienos, kaip statybos ištekliaus, atsinaujinamumas. Medis šiuolaikinėje architektūroje matoma kaip viena pagrindinių medžiagų, kurios naudojimas prisidėtų prie kovos su klimato kaita.

Šiandien sunku rasti visapusiškesnę ir perspektyvesnę medžiagą architektūroje už medį, kuri būtų pritaikoma tokia daugybe būdų, turėtų tokią gausią formų įvairovę, o kartu taip stipriai sietųsi su mūsų istorija ir kultūra.

Teksto autorius: Doc. dr. Arnoldas Gabrėnas

Straipsnis pristato A. Gabrėno paskaitą „Medis šiuolaikinės architektūros formų paieškoje“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Materija kaip kūrybinis instrumentas architektūroje“. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/C5kttmZ7qOE

Komentarai
  • nuomonė

    2021-11-18, 10:25  

    Mano nuomone informacija gana fragmentuota, neapima viso medienos panaudojimo architektūroje vaizdo, praleista eilė išties įspūdingų objektų.

statyba ir architektura
archicad