Vilniaus Lukiškių aikštėje bus statomas partizanų bunkerius primenantis memorialas laisvės kovotojams, socialiniame tinkle pirmasis pranešė Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Toks bendras vilniečių ir komisijos sprendimas.

Skulptorius ir dizaineris Andrius Labašauskas siūlo į aikštę pažvelgti kaip į laisvą viešą erdvę. Jo pasiūlymas – formuoti memorialą įtraukiant pačioje aikštėje vykstančius gyvus procesus. Savo pasiūlymu Labašauskas klausia: ar koks nors monumentas gali atstoti pievoje bėgiojančių̨ vaikų, kamuolį̨ spardančių̨ mamų̨, sumuštinius tepančių tėvų̨ ir šachmatais žaidžiančių̨ senjorų vaizdą̨? Jo manymu, piliečiai pačiu savo buvimu viešoje erdvėje kiekvieną akimirką kuria vis naują laisvės vaizdinį, turintį daugybę scenarijų̨ ir galimybių, priklausantį jį kuriantiems laisvos Lietuvos piliečiams ir už laisvę kovojusiems.

Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas šlaitas, būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį.

Kalvos šlaite formuojamą memorialinę sieną – skulptūrinį memorialo reljefą – menininkas ketina sukurti darydamas medžių kamienų ir medžio ruošinių atliejas. Kaip atspirties tašką autorius pasitelkia medinių partizanų bunkerių sienos pavyzdžius bei miško – lietuviams svarbaus ir strategiškai, ir sakraliai – elementus.

Gauta „negatyvi“ reljefinė forma pagal menininko sumanymą, esant tam tikram saulės apšvietimui, formuos realistiškos bunkerio sienos ir miško elementų iliuziją. Kitu paros metu ji bus regima kaip stilizuota medžių atlieja – nuoroda į mišką, t. y. erdvę, kurioje gyveno ir kovojo laisvės kovų dalyviai. Kadangi šis reljefinis elementas bus suformuotas šlaite, jis simbolizuos ir kitą erdvę – pogrindį, kuriame vyko pasipriešinimas. Tokiu būdu lygioje aikštėje suformuota kalva taps su fortifikacija susijusiu atminties simboliu, pabrėžiant, kad laisvės kovų dalyviai gynė̇ tai, kas jiems buvo šventa – savo namus ir gimtinę.

Autorius siekia, kad suformuotame landšafte įkurdintas minimalistinis reljefas primintų, kam turime būti dėkingi už savo privilegiją gyventi laisvi. Ornamentiškoje skulptūrinėje formoje būtų įrašyti laisvės kovų dalyvių slapyvardžiai (Liepa, Ąžuolas, Vytis, Beržas, Drebulė ir kiti). Yra žinoma, kad slapyvardžiais buvo naudojamasi tiek 1863 metų sukilime, tiek pokario rezistencijos judėjime, ir kad po vienu slapyvardžiu neretai slėpdavosi bent keli žmonės, idant suklaidintų juos persekiojusius agentus – tokiu būdu memoriale bus įamžinti ne keletas konkrečių kovotojų, o visi, vienaip ar kitaip prisidėję prie laisvės kovų.

Tarp šio reljefo ir priešais esančio Genocido aukų̨ muziejaus (ir jo cokolyje iškaltų laisvės kovų dalyvių pavardžių) formuojama erdvė taps patogia susibūrimo aikštele, apsupta memorialinių akcentų ir tinkama oficialiems reprezentaciniams renginiams.