Nuo 2000 metų į Lietuvos vandentvarkos ūkį, daugiausia – į nuotekų tvarkymo sistemą, investuota apie 3 mlrd. litų. Jau seniai kilo klausimas, kaip įmonės pajėgs išlaikyti savo turtą, jeigu dirba nuostolingai ir jeigu vienintelis jų pajamų šaltinis – ES parama. „Įmonė turi nusistatyti tokį tarifą, kad ne tik susigrąžintų sąnaudas, bet ir gautų pelno, iš kurio galėtų išlaikyti ir save, ir infrastruktūrą, ir dar turėtų lėšų investicijoms“, – tvirtino D. Krinickas.
Šiandien susigrąžinti sąnaudas sugeba tik 6 įmonės, bet tai, pripažino AM atstovas, pirmiausia susiję su kainodaros principų reglamentavimu – bendrovėms buvo sudėtinga nepatirti nuostolių neturint galimybių perskaičiuoti kainą kasmet. Tokia galimybė numatyta parengtame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme. „Prognozuojama, kad vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo kaina, įmonėms siekiant susigrąžinti sąnaudas, padidės. Tam, kad ji kiltų tolygiai, keliais, tarkime, 4–6, centais kasmet, o ne kaip dabar – iškart iki 80%, ir reikalingas įmonių stambinimas. Kuo vandens tiekimo įmonė aptarnauja daugiau klientų, tuo mažesnę kainą šie moka. Todėl Vilniuje, kur aptarnaujama per 600 tūkst. vartotojų, vandens kaina šiandien yra mažiausia“, – komentavo pašnekovas.
Saugo nuo neracionalaus investavimo
Kitas svarbus dalykas – ir didelės, ir mažos įmonės turės atsakingai planuoti investicijas, kad suma, vartotojų mokama už paslaugą, neviršytų 4% vidutinių šeimos pajamų. Tokį limitą Lietuvai apskaičiavo Pasaulio bankas. „Tai saugiklis, kad įmonės neperinvestuotų, nes pagrindinis pinigų nešėjas yra vartotojai. Taip siekiama juos apsaugoti nuo nereikalingo investavimo“, – paaiškino D. Krinickas.
Apsaugoti vartotojus nuo radikalaus kainos augimo turi ir paramos intensyvumo schema. Šiandien vandens tiekimo ir nuotekų rinkimo tinklų plėtrai teikiama 85% ES parama, įnešant 15% savų lėšų. Galutinių sprendimų, susijusių su kitu laikotarpiu, dar nėra, svarstoma daug variantų. „Svarbiausia yra apskaičiuoti, kokį poveikį konkreti paramos schema turės galutiniam tarifui. Nes ta dalis, kurią įmonė turės pasiskolinti, iškart bus įtraukta į kainą. Paskolos grąžinimo terminas yra apie 10 metų, tad tuo laikotarpiu paskola ir turi būti išdalyta mokesčiui už vandenį“, – atkreipė dėmesį D. Krinickas. Sprendimas dėl paramos dydžio bus priimtas šiomis dienomis vyksiančiame savivaldybių ir vandens tiekėjų įmonių pasitarime – čia bus aptartos visos įmanomos finansavimo galimybės.
Apsidrausta nuo privatizavimo
Nuo 2012 metų pavasario LR Seimo sprendimo laukęs Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektas neseniai dar kartą pakoreguotas. Naujo svarbaus nuostato atsiradimą paskatino viešojoje erdvėje pasigirdusios nerimastingos kalbos apie vandentiekio ūkio privatizavimą. Už vandentiekio ūkio reglamentavimą atsakinga AM pateikė siūlymą eliminuoti bet kokią galimybę privatizuoti vandentvarkos ūkį.
„Visi objektai turi priklausyti arba valstybei, arba savivaldybėms – tai naujas pakeitimas. Anksčiau buvo galimybė dalyvauti privačiam kapitalui, o rinkdamos vandens tiekėjus savivaldybės privalėjo inicijuoti konkursą. Vadinasi, bet kuris privataus kapitalo vandens tiekėjas galėjo ateiti ir siūlyti tam tikrą paslaugą bei kainą. Tai buvo vienas pagrindinių argumentų, kodėl savivaldybės iki šiol neorganizavo konkursų – baimintasi, kad ši paslauga bus privatizuota, nes kitų šalių, tarkime, Portugalijos, pavyzdys rodo, kad tai nėra palanku vartotojams: išauga vandens kaina, ji tampa nepakeliama vartotojams, kyla visuomenės pasipiktinimas, – teigė D. Krinickas. – Mes, atsižvelgdami į tokią patirtį ir reaguodami į visuomenės, savivaldybių poziciją, eliminavome konkurso būtinybę – savivaldybės pačios gali pasirinkti viešuosius vandens tiekėjus, kurie iš esmės jau ir yra, tačiau neturi viešojo vandens tiekėjo statuso.“
Tokiai AM pozicijai pritaria ir Lietuvos vandens tiekėjų asociacija. Asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius priminė, kad jau ne pirmas kartas, kai pradedama kalbėti apie galimybę privatizuoti vandentvarkos įmones. „Tokių minčių kartais pasigirsta ir iš Briuselio, – pripažino B. Miežutavičius. – Bet, mūsų įsitikinimu, jokio privatizacijos ar ilgalaikės nuomos poreikio mūsų įmonėse nėra. Mes visiškai įvykdome visus geriamojo vandens kokybės reikalavimus, geriausiai iš posovietinių šalių susitvarkome su nuotekų valymo problema, vieninteliai iš Baltijos valstybių sprendžiame dumblo apdorojimo problemas. Taline vandens ūkis buvo privatizuotas bene prieš 15 metų. Dabar estai negauna nė cento dotacijų iš ES, nevykdo jokios didesnės plėtros, o paslaugos teikimas ten – bene dukart didesnis nei Lietuvoje. Tai ar tikrai tikslinga buvo privatizacija? Juk privatininkas, kuris investuos pinigų, reikalaus tikrosios grąžos. Dirbau „Vilniaus vandenyse“, kai viena prancūzų kompanija norėjo privatizuoti sostinės vandens ūkį. Turiu išlikusius dokumentus – Vilniaus vandens ūkis būtų buvęs parduotas už 152 mln. litų. Ir kaina vartotojams būtų buvusi nustatoma pagal formulę, į kurią būtų įskaičiuojami ir praradimai dėl infliacijos, ir kita… Patikėkite, šiandien už vandenį tikrai mokėtume brangiau.“
