Blog

Kūrėjų ambicija, arba ką gali vaikai

Keliaujančios architektūros dirbtuvės
Šįmet KAD vyko 7 miesteliuose. Organizatorių nuotr.

Keliaujančios architektūros dirbtuvės (KAD) – jau šešerius metus vykstanti iniciatyva, kuria siekiama skatinti vaikus ir jaunimą būti aktyviais savo aplinkos kūrėjais, atkreipti jų dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką ir parodyti, kad jos puoselėjimas gali būti smagus ir žaismingas. Iniciatyvos tikslas – aktyvinti bendruomeninę veiklą ir pilietiškumą mažiausiuose Lietuvos miesteliuose.

Dirbama su vaikais ir jaunimu, nes jie naujoms idėjoms yra imliausi, kita vertus, regionuose jie neretai neturi savo balso aplinkos kūrimo procese ar miestelio gyvenime. „Vaikai turi daug idėjų, kurias norėtų įgyvendinti, tačiau to padaryti jiems, kitaip nei suaugusiesiems, nepavyksta“, – įsitikinusi projekto savanorė Indrė Sakalauskaitė.

Projektus kuria vaikai ir jaunimas

Liepos ir rugpjūčio mėnesiais dirbtuvės keliavo į atrinktus nedidelius miestelius, kur savanorių bei vietos vaikų komandos sumanė ir viešosiose erdvėse įgyvendino projektus. Šįmet KAD vyko 7 miesteliuose: Gudžiuose (Varėnos r.), Darsūniškyje (Kaišiadorių r.), Gražiškiuose (Vilkaviškio r.), Vyžuonose (Utenos r.), Pabiržėje (Biržų r.), Endriejave (Klaipėdos r.) ir Rudiliuose (Kupiškio r.).

Pagrindiniai idėjų autoriai – miestelių vaikai ir jaunimas, tad projektai kaip visada nebuvo parengiami iš anksto. Padedami savanorių jaunieji kūrėjai patys klijavo savo norimų objektų maketus ir demokratiškai sprendė, kuriuos iš jų statys. Prieš idėjų kūrimą vaikai vedė savanoriams ekskursijas, per kurias drauge apžiūrėjo žymesnes vietas ar pastatus, bandė pajausti miestelio atmosferą ir ieškojo įdomių, paslėptų ar neišnaudotų erdvių, kuriuose galėtų gimti projektas.

Tako pabaigoje – tarsi sala aplinkinėje žalumoje iškilusi aikštelė su kriauklės formos pakyla, hamaku ir kabančia bibliotekėle. Organizatorių nuotr.

Tako pabaigoje – tarsi sala aplinkinėje žalumoje iškilusi aikštelė su kriauklės formos pakyla, hamaku ir kabančia bibliotekėle. Organizatorių nuotr.

Unikalūs projektai

Kiekvieno miestelio problematika, svajonės ir džiaugsmai, o ir patys vaikai skirtingi. Kita vertus, yra ir bendrumų: neretai vaikai skundžiasi, kad per vasaros atostogas neturi ką veikti. „Prieš kelerius metus Gudžiuose buvo įrengta sporto aikštelė, kurioje būriuojasi vyresni kaimelio paaugliai ir jaunimas. Tačiau mažesnieji tarsi liko nuošalyje, jie neturi, kur būti ir ką veikti. Todėl jaunesni vaikai norėjo savo erdvės, kurioje galėtų šeimininkauti savo nuožiūra“, – pasakojo į Gudžių miestelį važiavusios savanorių komandos kuratorė Aistė Mančiakaitytė. Dar prieš atvažiuojant raudonajam dirbtuvių autobusiukui, šio miestelio vaikai jau kalbėjo apie sūpynes, tad, padedami savanorių, tarp keturių aukštų medžių įrengė ketverias sūpynes ir laipynes-karstynes.

Panašios nuotaikos skambėjo Darsūniškio vaikų lūpose. „Visai neturime ką veikti. Važinėjame dviračiu ar einame pasivaikščioti“, – paklausti, kaip bėga jų vasaros atostogos, skundėsi jie. Be keleto per metus bendruomenės organizuojamų švenčių ir susibūrimų, gyvenimas miestelyje teka ramiai ir lėtai, vietos mokykla uždaryta, bendruomenės namų ar kultūros centro nėra. Šie vaikai vykstant kūrybiniam procesui sugalvojo visai kitokį projektą nei, pavyzdžiui, Gudžių miestelio vaikai. „Gyvačių takas“, „Liko 63 žingsniai“ ir „Ramybės oazė“ – tokie iš kriauklelių pagaminti ženklai nuo šiol pasitinka vingiuojant tankiuose paupio krūmynuose iškirstu taku. Jo gale – tarsi sala aplinkinėje žalumoje iškilusi aikštelė su kriauklės formos pakyla, hamaku ir kabančia bibliotekėle – vieta stebėti Nemunu plaukiančius laivelius, grožėtis panorama, skaityti knygas ir bendrauti. Tokios erdvės, pasak jaunųjų šios vietos kūrėjų, jiems labai trūko.

Gražiškių miestelio vaikai norėjo patobulinti konkrečią miestelio vietą. „Ekskursijos pabaigoje ėjome pro šalia vaikų darželio esančią pievą ir beržynėlį joje. Vieta kerinti, tačiau joje nieko nėra, net menkiausio suoliuko atsisėsti. Bet ji kaip magnetas traukia tiek jaunesnius, tiek vyresnius bendruomenės žmones“, – apie vietos pasirinkimą pasakojo Gražiškių miestelyje buvę projekto savanoriai.

Galiausiai beržynėlis prie tvenkinio tapo visiems miestelio gyventojams tinkama poilsio erdve, kurioje atsirado daugiafunkcis poilsio statinys, kuriame telpa čiuožykla, pavėsinė ir sūpynės. Greta – aukuras, nauji suoleliai, šiukšliadėžė, hamakas ir vaivorykštinis takas tvenkinio link.

Dar aiškesnę nuomonę apie vietos pasirinkimą turėjo Rudilių miestelio vaikai. „Labiausiai laisvalaikiu mes mėgstame šokinėti į vandenį nuo lieptelio. Ir taip atrodo, kad ten kažko trūksta – yra Rudiliuose užtvanka, „Rudilka“, ir mes ją norime patobulinti“, – sakė mažosios kaimelio gyventojos Liepa ir Viltė. Bendro kūrybinio proceso metu nuspręsta „Rudilkos“ saloje pastatyti sūpynes, o kad būtų lengva jas pasiekti, iki salos nutiesti kabantį tiltą.

Norėdami leisti vaikų fantazijai atsiskleisti, savanoriai drauge su jais žaidė kūrybingumą skatinančius žaidimus. Organizatorių nuotr.

Norėdami leisti vaikų fantazijai atsiskleisti, savanoriai drauge su jais žaidė kūrybingumą skatinančius žaidimus. Organizatorių nuotr.

Procesui svarbi žaismė

Norėdami leisti vaikų fantazijai atsiskleisti, savanoriai drauge su jais žaidė kūrybingumą skatinančius žaidimus. „Bandėme išlaisvinti vaikų kūrybiškumą per kelis pratimus. Nors pradžioje nebuvo aišku, ar tai pasiteisins ir ar pavyks atrasti ryšį su realaus projekto kūrimu, manau, galų gale ėjimai tarsi per aplink atveda prie gilesnių diskusijų“, – apie kūrybinį procesą pasakojo savanorė, menininkė Emilija Juzeliūnaitė.

Idėjų paieškos procesą komentavo ir savanorė Augustė Tamulytė: „Vykdėme potyrių ekskursiją, per kurią, susiskirstę į grupeles, mažais žingsneliais matavome teritoriją, užsikimšę ausis tyrinėjome aplinką, užrištomis akimis atlikome vietos inventorizaciją. Per antrąją dienos dalį kūrėme maketus trijose grupėse. Daugeliui tai buvo nauja patirtis, reikalavusi atsakomybės ir pasitikėjimo vienas kitu.“

Miestelio gyventojų įsitraukimas

KAD apsilankymas miestelyje tampa įdomia patirtimi ne tik vietos vaikams, bet ir vyresniems gyventojams. Pasakodami apie miestelio gyventojų įsitraukimą, Pabiržėje buvę savanoriai stebėjosi: „Medieną tilteliui ir gultynei padovanojo vietos gyventojas Jaunius, metalinį karuselės pagrindą ir lentų tilteliui bei persirengimo kabinai – Nerijus, tvirtą metalinį pagrindą tilteliui – kitas pabiržietis Gražvydas. Į pagalbą susirinkę tvirti miestelio vyrai padėjo supjaustyti ir šlifuoti lentas, kasė duobę karuselei, pylė betoną. Mitriai valdomi pabiržiečių, statybų aikštelėje darbingai zujo ir ratinis mažas krautuvas, ir galingas teleskopinis kranas, ir techninės pagalbos automobilis su priekaba!“

Dirbtuvėse savanoriai vaikams akcentuoja, kad jie projektus daro ne tik sau, bet ir visam miesteliui. Savanorių komandos kuratorė Gintarė Ivanovaitė pasakojo, kaip tai atsiskleidė Gražiškių miestelyje: „Pro ausis praplaukė komentarai iš kelių močiučių, įsitaisiusių ant vieno iš naujųjų suoliukų: „Ale tai kai gerai, kad yr kur patogiai atsisėst ir dar atsilošt. Ir dar prie pat namų! Ateisim čia vakare.“

Beržynėlis prie tvenkinio tapo visiems miestelio gyventojams tinkama poilsio erdve, kurioje atsirado daugiafunkcis poilsio statinys, kuriame telpa čiuožykla, pavėsinė ir sūpynės. Organizatorių nuotr.

Beržynėlis prie tvenkinio tapo visiems miestelio gyventojams tinkama poilsio erdve, kurioje atsirado daugiafunkcis poilsio statinys, kuriame telpa čiuožykla, pavėsinė ir sūpynės. Organizatorių nuotr.

Įsiklausyti į vaikų nuomonę

„Stebuklai. Suaugusieji net neįsivaizduoja, ką vaikai gali padaryti, bet svarbu jiems tiesiog leisti ir jais patikėti“, – teigė Pabiržės komandos kuratorė Viktorija Liubinaitė. Projekto savanoriai pasakojo, kad suaugusieji neretai būna nustebinti, rodos, taip gerai pažįstamų vaikų darbštumu, užsidegimu. O mažieji ir jaunimas tampa laimingi, būdami išgirsti, pastebėti, galėdami patys kurti savo gyvenamąją aplinką. Įsiklausymo į jų nuomonę svarbą pabrėžė ir kitos savanorių komandos kuratorė Justina Vyšniauskaitė: „Vaikams labai patiko mūsų skiriamas dėmesys ir tai, kad jų nuomonė mums buvo svarbi. Galbūt kažkuris jų pirmą kartą dienos pabaigoje darė refleksiją, galbūt kažkieno pirmą kartą paklausė, kaip jam sekėsi tą dieną. Bet taip kalbantis vaikai galiausiai po truputį atsivėrė, o tarp mūsų, savanorių, ir jų užsimezgė stiprus ryšys.“

Nors projekto tikslas yra skatinti vaikus ir jaunimą tapti aktyviais bendruomenės nariais, tačiau savanoriai dalijasi, kad dalyvavimas KAD ir jiems patiems yra nepaprasta, akiratį plečianti patirtis. Susipažįstama ir su regionų džiaugsmais bei problematika, ir su įvairiais požiūriais – tiek vietos gyventojų, tiek kitų savanorių. Darbas su vaikais iš pradžių gali atrodyti keliantis daug iššūkių, tačiau, vos įsikūrus miesteliuose ir susipažinus su mažaisiais vietos gyventojais, paaiškėja, kad iš tiesų tai nesudėtinga, o užmegztas ryšys kelia daug džiaugsmo. Kūrybos su vaikais procesas moko neapsiriboti, žvelgti drąsiau, lanksčiau ir įsiklausyti į kitą.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 rugsėjis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.