Kur rinktumėtės gyventi – buvusioje mokykloje ar buvusiame kalėjime?

2018 liepos 18 d.
Modernizmas architektūroje
Buvusio kalėjimo pastatas pakis tik tiek, kad jame atsiras vienas kitas didesnis langas, skirtas svetainėms. Nuotr. iš www.hdgroep.nl

Architektų biuro iš Nyderlandų „Wessel de Jonge Architecten“ partnerio architekto Sanderso Nelisseno atstovaujamas biuras garsėja XX amžiaus pastatų rekonstrukcijomis ir pritaikymu šiandienai. „Prieš kelis dešimtmečius statytas ir techniškai, funkciškai atgyvenęs pastatas gali būti labai vertingas – ir dėl to, kad buvo kažkokių išradimų prototipas, ir dėl savo estetikos, bet bene labiausiai – dėl istorijos, kurią pasakoja“, – sako architektas.

Anot S. Nelisseno, tarpukariu suklestėjusio ir pokariu Europoje vyravusio modernizmo architektūros pastatai šiandien gali tapti patogiais, šiuolaikiškais namais, biurais, kultūrinėmis ir visuomeninėmis įstaigomis. „O tokių pastatų istorija, matoma architektūroje, intriguoja, traukia žmones ir verslą“, – teigia architektas.

Kaip trumpai apibūdintumėte savo darbo su rekonstruojamais pastatais pagrindinius principus? Kas svarbiausia, ieškant pusiausvyros tarp išsaugojimo ir naujovių?

Sandersas Nelissenas

Sandersas Nelissenas.

Pirmiausia, imantis atnaujinti architektūrinį palikimą, reikia rasti atsiminimo ir išsaugojimo vertas istorijas, kurias slepia vietovės ar pastatai. Savo darbu mes, architektai, tas istorijas savotiškai išverčiame į šiandienos kalbą. Kartais pridedame ir naujų. Mūsų žymiausias projektas yra Van Nelle fabrikas Roterdame. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pastatytas didžiulis tabako, kavos ir arbatos fabrikas buvo pirmoji gamykla Olandijoje, kurioje buvo pakuojama arbata ir kava. Gamykla daug investavo į reklamą, kuria siekė paskatinti pirkti produktus, todėl jos vardas buvo žinomas visoje šalyje. Van Nelle pastatas buvo modernizmo architektūros brangakmenis. Jo statybos, gamybos ir vadybos technologija buvo nusižiūrėta iš amerikietiškų analogų.

Priešingai negu daugumoje tuometinių pramoninių pastatų Europoje, šioje gamykloje darbuotojai turėjo pavydėtinas darbo sąlygas: daug saulės šviesos, gryno oro, ergonomišką darbo aplinką. 1999-aisiais pradėjome gamyklos rekonstrukciją – pavertėme ją biurų, architektų, dizainerių dirbtuvių kompleksu. Savitas fabriko architektūrinis įvaizdis kūrybinių profesijų atstovus traukė it medus muses.

Gamyklos pastato išvaizdą iš išorės palikome tiksliai tokią, koks buvo originalas. Milžiniškas vidaus erdves sudalijome naujomis pertvaromis, taip sukurdami mažesnius biurus. Kai pasiūlėme šį projektą įtraukti į Olandijos metų architektūros katalogą, mums buvo atsakyta neigiamai. „Ką Jūs čia nuveikėte? Iš išorės nesimato nieko naujo“, – taip savo sprendimą motyvavo redakcija. Būtent tai – jokių esminių pokyčių išorėje – ir buvo pagrindinė mūsų idėja. Artėdamas prie fabriko, fasade matai jo senąją istoriją, tačiau viduje gali dirbti visiškai šiuolaikiškomis sąlygomis.

Kalėjimas Roterdame – transformuojamas į daugiabutį. Nuotr. iš www.hdgroep.nl

Kalėjimas Roterdame – transformuojamas į daugiabutį. Nuotr. iš www.hdgroep.nl

Modernizmas architektūroje – ne tik savita estetinė kryptis. Tai – ideologija, socialinių, kultūrinių, politinių vertybių visuma, būdinga XX amžiaus viduriui. Sovietų Sąjungos šalyse modernizmo architektūra buvo sovietinio režimo drabužis. Kaip būtų galima išsaugoti modernizmo architektūros palikimą išsklaidant tą neigiamą idėjinį bagažą?

Suteikti pastatui naują paskirtį, sykiu sukurti naują istoriją būtų gera išeitis. Antra vertus, architektai ar kiti tokios architektūros entuziastai turėtų imtis šviečiamojo darbo – pasakoti apie tuos pastatus kitiems žmonėms, įtikinti juos, kad šis palikimas vertingas. Kiekvienas pastatas turi ne vieną istoriją. Kažkuri iš jų gali būti atstumianti, bet kitos – patrauklios. Tarkime, tai gali būti išskirtinės meninės vertės projektas arba pastatas, kuriame pirmą kartą panaudotos kokios nors statybos technologijos. Šiuo metu dirbame su kalėjimu Roterdame – transformuojame jį į daugiabutį. Kelias vienutes sujungiame į vieną butą: vienoje jų – vaiko kambarys, kitose dviejose, išgriovus sieną, – miegamasis, kitas tris sujungiame į svetainę ir virtuvę. Iš išorės pastatas pakis tik tiek, kad jame atsiras vienas kitas didesnis langas, skirtas svetainėms. Žmones intriguoja ir traukia ypatinga kalėjimo architektūra, storos sienos, mažučiai langeliai, neįprastai išdėstytos patalpos – visa tai pasakoja apie pradinę pastato paskirtį. Aplink kalėjimą, kuris saugos sumetimais turėjo didelę teritoriją, kuriame labai gražų parką.

Prieš kelis dešimtmečius statytas pastatas – vertingiausias dėl istorijos, kurią pasakoja. Nuotr. iš www.hdgroep.nl

Prieš kelis dešimtmečius statytas pastatas – vertingiausias dėl istorijos, kurią pasakoja. Nuotr. iš www.hdgroep.nl

Jūsų biuras yra rekonstravęs kelis mokyklų pastatus. Kodėl juos nusprendėte išsaugoti? Kuo jie vertingi ne tik modernizmo architektūros mėgėjams, bet ir tiems, kurie ten mokosi ir moko?

Nuostabu imtis rekonstrukcijos projekto pastate, kurį jo naudotojai pažįsta ir myli.

Ar visuomet ta meilė yra? XX amžiaus viduryje pastatytos mokyklos retai kada vertinamos kaip puikūs pastatai.

Kartais architektas turi truputį padėti tai meilei atsirasti. Dauguma mokyklų atrodė tikrai gerai, kai buvo ką tik pastatytos. Laiku bėgant, pastatus keitė, perdažė, jie darėsi vis bjauresni. Kartais architektas būna vienintelis žmogus, prisimenantis tikrąjį grožį po keliais dažų ar tinko sluoksniais. Reikia pradėti nuo tyrimų. Dirbame su sąlyginai jaunais pastatais, todėl nėra problemų gauti jų originalios išvaizdos fotografijų, dėl kurių nesunku sukurstyti bendruomenės entuziazmą.

Pati pirma ugdymo įstaiga, kurią rekonstravome, buvo vadinamoji lauko mokykla („open-air“), pastatyta 1926-aisiais. Pamokos vykdavo ir viduje, ir lauke. Tarp gyvenamųjų pastatų iš mūro ir medžio pastatytas daugiaaukštis mokyklos pastatas buvo be galo modernus: švytėjo baltu tinku, ryškiai mėlynais plieniniais langų rėmais. Praėjus 90 metų nuo mokyklos atidarymo, mokinių tėvai ir vaikai ją vis dar labai mėgsta. Mokykla labai maža, joje viso labo tik 8 klasės. Jos tikrai nėra pačios patogiausios, nepritaikytos šiuolaikinei edukacijai. Tačiau niekas tuo nesiskundžia ir priima kaip natūralią kainą už galimybę dirbti tokiame pastate.

O šiuo metu rekonstruojame seną nebeveikiantį fabriko pastatą, aplink kurį jau pristatyta naujų daugiabučių. Dauguma naujakurių žavisi kvartalo centre stovinčiu senu pastatu, kuriame ketiname įrengti mokyklą ir bendruomenei skirtų paslaugų centrą.

Kalėjimas Roterdame – transformuojamas į daugiabutį. Nuotr. iš www.hdgroep.nl

Kalėjimas Roterdame – transformuojamas į daugiabutį. Nuotr. iš www.hdgroep.nl

Pripažinimo, kad modernizmo laikų architektūra vertinga ir verta meilės, dar trūksta. Kaip architektai gali prisidėti prie to, kad visuomenė išvystų ir suvoktų tą vertę?

Fabriko, apie kurį ką tik pasakojau, niekas nežinojo. Aplink jį buvo tuščia – nei gyventojų, nei veiksmo. Pradėjome tirti fabriko istoriją, o rasta informacija dalijomės su kuo tik įmanoma, aiškindami, kodėl šis pastatas vertingas. Dauguma žmonių nėra architektūros žinovai, bet jeigu jiems paaiškini, kad susidūrėme su ypatingu pastatu, iškilusiu beveik prieš šimtmetį, jiems atsiveria akys. Daugumos šiandienos pastatuose panaudotų išradimų kažkada juk buvo išbandyti pirmą kartą, pavyzdžiui, didžiulės betono plokštės ar plieniniai langų rėmai. Argi ne nuostabu galėti savomis rankomis prisiliesti prie tokio prototipo? Žinoma, tokia garbė turi ir tamsiąją pusę – kai kurie jų juk nepasiteisina. O tu turi atnaujinti pastatą jo nepakeisdamas.

Mokyklų, pastatytų XX amžiaus viduryje, architektūra buvo pritaikyta prie tuometinio edukacijos supratimo ir tikslo. O šis buvo – sukurti „teisingą“ pilietį, bet ne individą. Mokykla reikalavo ramybės ir tvarkos, paklusimo mokytojui. Mokyklos architektūra, suplanavimas, mokinių darbo vietų ir judėjimo klasėse organizavimas buvo pagal tuometinę švietimo idėją. Kaip galima pritaikyti tuometinę mokyklos struktūrą šiandienos mokyklai, kurios principai yra kitokie?

Lauko mokykloje, apie kurią pasakojau, klasės skirtos 25 mokiniams ir mokytojui, sėdinčiam klasės priešakyje. Tam tikra prasme mokymo sistema nepasikeitė. Tačiau kituose senuose pastatuose esame įrengę mokyklų su universaliomis, nesunkiai keičiamomis erdvėmis. Sakyčiau, Olandijoje klasikinė edukacinė sistema tebėra populiari. Nauja, kad erdvės kuriamos tokios, kad mokiniai galėtų pabūti vienumoje.

Dirbant su rekonstruojamais pastatais, visuomet reikia racionaliai įvertinti, ar pastatas tinka trokštamai funkcijai. Pavyzdžiui, kalbant apie mano minimą fabriką, komplekso savininkas neturėjo nė menkiausios idėjos, ką daryti su senu pastatu. Ant popieriaus išmėginome įvairiausius scenarijus, kurie padėtų išsaugoti pastato architektūrą, bet kartu ir suteiktų patogias sąlygas veiklai – projektavome ir biurus, ir butus, ir parduotuvę, kol apsistojome prie mokyklos idėjos.

Lietuvoje yra daug mokyklų, sovietmečiu pastatytų pagal tipinius projektus. Ką daryti su jomis? Ar nugriauti, ar rekonstruoti pagal tipinius, ar originalius projektus?

Jeigu tai tikrai ypatingi pastatai, vieną kitą derėtų palikti. Tačiau mokykla yra ne tik pastatas, bet ir bendruomenės turtas. Reikia išsiaiškinti, ar žmonės jį vertina. Taip pat yra ir aplinkos tausojimo principai: panaudoti esamas mokyklas, užuot stačius naujas, būtų tvaru.

Ar esate kada pritaikę seną mokyklos pastatą kitai paskirčiai?

Esame pertvarkę mokyklą, statytą ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, į butus. Tokių mokyklų Olandijoje buvo pastatyta daug. Jos nelabai didelės, turi erdvias klases ir koridorius. Viena klasė virsta svetaine su virtuve, kitoje įrengiame du miegamuosius ir nedidelį vonios kambarį ir viskas – turi būstą su istorija. Juk kiekvienas ėjo į mokyklą ir kiekvienas atpažįsta jos atmosferą tokiame bute.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 7.

Komentarai