Geros kokybės požeminis vanduo – Lietuvos privilegija. Tačiau ar ilgai naudosimės švariu ir kokybišku vandeniu, priklauso ir nuo pačių gyventojų sąmoningumo. Kasmet Lietuvoje išgręžiama maždaug tūkstantis vandens gręžinių. Specialistai spėja: dar tiek pat jų – nelegalūs. Ar neprofesionalūs vandens gręžinių gręžėjai gali užtikrinti, kad į gėlą vandenį nepatektų teršalų?
Įrengia ir savamoksliai
Kalbos, kad sovietmečiu vanduo nebuvo tausojamas, anot Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Hidrogeologijos skyriaus vedėjo Kęstučio Kadūno, teisingos tik iš dalies. Tiesiog anuomet jo poreikis buvo gerokai didesnis, taigi ir sunaudojama vandens buvo daugiau. „Tačiau ir tuo laiku jis buvo saugomas, vandeniui dėmesio buvo skiriama net daugiau nei šiandien“, – pabrėžė LGT atstovas.
Požeminis vanduo yra atsinaujinantis išteklius, tad jo naudojimas, pašnekovo nuomone, turėtų būti skatinamas. Be to, vanduo turi būti apsaugotas nuo taršos grėsmės. Tam yra sukurta ir vis tobulinama teisės aktų sistema.
Dalis gyventojų vandeniu apsirūpina ne centralizuotai, o įsirengdami vandens gręžinius. Šioje srityje, įsitikinęs specialistas, trūksta ir žmonių sąmoningumo, ir atsakingų institucijų priežiūros. Leidimus įrengti vandens gręžinius, K. Kadūno teigimu, turi maždaug 70 įmonių. Nemaža dalis jų – neprofesionalūs gręžėjai, kurių komandoje diplomuotas geologas dirba formaliai, dažniausiai tol, kol gaunamas leidimas įrengti gręžinius. Toliau gręžimo darbus atlieka neprofesionalai, mažai išmanantys apie geologiją.
„Sovietmečiu net dviejose profesinėse mokyklose buvo rengiami gręžinių įrengimo specialistai ir techniniai darbuotojai. Dabar to niekas nemoko. Manyčiau, esama situacija turėtų susirūpinti ir Švietimo ir mokslo, ir Aplinkos ministerija“, – dėstė specialistas. Tikraisiais profesionalais, anot K. Kadūno, reikėtų laikyti senąsias įmones, kuriose dirba patyrę, atitinkamą išsilavinimą dar sovietmečiu įgiję gręžėjai.
Kad rinkoje netrūksta neprofesionalių gręžėjų, LGT atstovo įsitikinimu, stebėtis nereikėtų dar ir dėl to, kad leidimų įrengti gręžinius tvarka yra per daug liberali ir ją reikėtų griežtinti.
Tvarkos griežtinti neskubama
Vandens gręžinių projektavimo, įrengimo, naudojimo ir uždarymo tvarka pateikta aplinkos apsaugos normatyviniame dokumente LAND 4-99, kuris buvo priimtas dar 1999-aisiais. Nuo to laiko jis, anot K. Kadūno, tik nežymiai koreguotas.
2008–2009 metais suburta darbo grupė parengė naują normatyvo redakciją, kurioje sugriežtinti reikalavimai gręžiniams įrengti, prižiūrėti ir likviduoti. Tačiau iki šio laiko normatyvas nėra pakeistas.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais siekiant užtikrinti patikimus duomenis apie žemės gelmes patvirtintas LGT direktoriaus įsakymas, kuriame buvo numatyti privalomi geofiziniai gręžinių tyrimai. Kadangi tuomet rinkoje tebuvo viena kita kompanija, galėjusi atlikti tokius tyrimus, šis įsakymas buvo greitai numarintas. Reikalavimas atlikti geofizinius tyrimus gręžiniuose, anot K. Kadūno, turėtų būti įteisintas minėtame dokumente LAND 4-99. Tokie tyrimai šiek tiek kilstelėtų gręžinio kainą, bet valstybė gautų patikimus duomenis apie žemės gelmes – patyręs hidrogeologas galėtų tiksliai aprašyti pragręžtas uolienas, jų sudėtį, slūgsojimo intervalą, nustatyti vandens lygį, kitus duomenis.
Kas prisiims atsakomybę?
Lietuvoje kasmet įregistruojama 800–900 vandens gręžinių, dar tiek pat jų, spėja K. Kadūnas, įrengiama nelegaliai. Norintieji įsirengti gręžinį dažnai per nežinojimą ar norėdami sutaupyti kelis šimtus litų atsisako projekto, vengia gauti leidimą iš savivaldybės gręžiniui įsirengti ir pan. Gresianti bauda nuo 500 iki kelių tūkstančių litų tokiems nelegalių vandens gręžinių savininkams irgi, matyt, nė motais.
„Trys auklės – vaikas be galvos“ – taip, anot K. Kadūno, galima apibūdinti susidariusią situaciją. Mat iki šiol nėra ir vienos institucijos, atsakingos už tinkamą vandens gręžinių įrengimą. „Leidimus gręžiniui įrengti suteikia savivaldybės, kurios neturi jokių žinių ir patyrimo, kaip tas projektas turi atrodyti. Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pareigūnai turi teisę kontroliuoti, ar gręžinys įrengtas pasirūpinus visais reikalingais leidimais, tačiau kaip sukontroliuoti, kur, kas ir kam gręžia?“ – replikavo pašnekovas. Pati LGT tik įregistruoja gręžinio pasą Žemės gelmių registre, tačiau patikrinti, ar pateikti patikimi duomenys, beveik neįmanoma. Mat galima patikrinti tik gręžinio projektą ar gylį, bet ne uolienas ar geologinį gręžinio pjūvį.
Kas suteikia leidimus naudoti požeminio vandens išteklius, K. Kadūno teigimu, irgi nėra iki galo aišku. Žemės gelmių įstatyme numatyta, kad tai Aplinkos ministerijos funkcija, nors realiai ji jos neatlieka.
