Pastato sienoms buvo panaudotas permatomas rėtį primenantis plytų mūras, kuris dieną leidžia šviesai patekti į vidų, o naktį pastatui suteikia apšviestumo efektą.

Objektas suprojektuotas taip, kad įkūnytų dinamišką šiuolaikinio studentų centro charakterį. Sudėtinga teritorijos geometrija tapo atspirties tašku gyvam netaisyklingų grindų plokščių, kurių kiekviena pasižymi atskira funkcija, išdėstymui. Erdvė visame plane ir jo dalyje teka laisvai – laiptai sukasi taip, kad kiekviename lygmenyje būtų sukurta susitikimo vieta. Plieninės santvaros arba briaunotos betono plokštės jungia dideles erdves, kurios atskiriamos lengvomis, judančiomis pertvaromis iš skaidraus ir spalvoto stiklo bei medžio.

Ratu išdėstytomis plieno kolonomis tarp didžiulių erdvių paremti biurų aukštai ir suskirstytos atviros kavinės grindys. Čia nėra uždarų koridorių, o iš kiekvienos biuro erdvės atsiveria vaizdas į išorinį pasaulį. Pastato apačioje esančios erdvės apšviečiamos pro viršutinius langus. Aiški pastato konstrukcija, forma ir tinkamas orientavimas pagal pasaulio šalis, pastato plano lankstumas ir įdiegtos išmaniosios sistemos lėmė tai, kad aktyvus vėdinimas čia tapo nereikalingas.

L. Miesas van der Rohe: mažiau yra daugiau

Vokiečių kilmės amerikiečių architektas ir švietėjas Ludwigas Miesas van der Rohe (1886–1969), kurio vardu ir pavadinta prestižinė moderniosios architektūros premija, plačiai pripažįstamas vienu didžiausių XX amžiaus architektų. Jis kartu su Le Corbusier bei Franku Lloydu Wrightu laikomi moderniosios architektūros pradininkais. Pabrėždamas atvirą erdvę ir atskleisdamas statyboje naudojamas pramonės medžiagas, L. Miesas van der Rohe padėjo apibrėžti moderniosios architektūros supratimą.

Savo brandžiojoje kūryboje architektas formavo interjerą jau naudodamas tokias šiuolaikines priemones kaip pramoninis plienas ir stiklo plokštės. Jo tikslas buvo išgauti architektūrinius sprendimus, kuriuose minimalistinis aiškių ir tvarkingų konstrukcijų pagrindas būtų derinamas su laisvai judančiomis atviromis erdvėmis. L. Miesas van der Rohe savo pastatus vadindavo odos ir kaulų architektūra. Kūrybiniam architektūros projektavimo procesui jis siekė taikyti racionalų požiūrį, tačiau jam visada rūpėjo pabrėžti moderniosios eros dvasią. Architektas dažnai asocijuojamas su jo pamėgtais aforizmais: „Mažiau yra daugiau“ arba „Dievas gyvena detalėse“.

Ankstesnių apdovanojimų laureatai

Mieso van der Rohe 2013 apdovanojimų laureatais tapo koncertų salė ir konferencijų centras „Harpa“ Reikjavike (projekto autoriai – Danijos architektūros firma „Henning Larsen“, bendradarbiaujanti su Islandijos architektų grupe „Batteríið Architects“ ir menininku Olafuru Elíassonu), 2011-aisiais laurai atiteko Berlyno muziejui „Neues“ (rekonstrukcijos projekto autoriai – „David Chipperfield Architects“ ir Julianas Harrapas).

Parengė Ingrida VIČIULYTĖ