Kaltinimai sudarkius išskirtinį namą Vilniaus centre subliūško: svarų žodį tarė ekspertai

Kristina Buidovaitė 2022 sausio 21 d.
montvilos kolonijaTik SA
BNS nuotr.

Viešojoje erdvėje dažniau nei sėkmės istorijos iškyla nesirūpinimo paveldo objektais pavyzdžiai. O kasdienis restauratorių darbas ar savininkų pastangos istorinius pastatus gelbėti nuo pražūties, juolab tvarkybos darbų apimtys dažnai būna ir didesnės, ir brangesnės nei planuota, taip ir lieka paraštėse. Panašiai nutiko ir su sostinės centre, J. Tumo-Vaižganto g. 7, esančiu pastatu.

Specialistai sutaria: apie tai kalbėti būtina, nes imtis sudėtingų ir itin brangių tvarkybos darbų ryžtasi retas, taigi, išpuoselėti istoriniai pastatai vis dar labiau išimtys nei įprastas vaizdas.

Sudomino net ir paveldo tvarkybos neišmanančius

Būtent menkas susidomėjimas paveldo objektų tvarkybos projektais nulėmė tai, kad praėjusią savaitę Kultūros infrastruktūros centras, siekdamas pritraukti dėmesį ir paskatinti aktyviau imtis tokio tipo projektų bei prisidėti prie paveldo objektų išsaugojimo, paskelbė apie sutarčių sąlygų korekcijas.

Sostinės centre, J. Tumo-Vaižganto gatvėje, esančio įspūdingos architektūros pastato tvarkybos darbus, tiksliau, tai, ką pamatė, nuėmus pastolius, aptarinėjo, rodos, visi: ir specialistai, ir kasdien gatve praeinantys ar tiesiog pasikeitusį pastatą išvydę vilniečiai.

montvilos kolonija
Montvilos kolonijos namas J. Tumo-Vaižganto g. 7 iki fasado atnaujinimo. Baltic Sotheby’s International Realty nuotr.

Kilus nemenkam šurmuliui dėl neįprastai atrodančio pagrindinio pastato fasado, tvarkybos darbus atliekantys specialistai bandė paaiškinti, jog matomas vaizdas laikinas, kone septynerius metus neeksploatuotą pastatą bandyta laikinai apsaugoti nuo tolesnio pražūtingo drėgmės poveikio, tačiau šiuos paaiškinimus išgirdo ne visi.

Atsakingų institucijų tonas pasikeitė apsilankius objekte: tiek restauratoriai, tiek paveldosaugininkai pripažino: pastato fasadas, priešingai nei teigta viešojoje erdvėje, sunaikintas nebuvo, tuo buvo galima įsitikinti ir atvykus jo apžiūrėti. Specialistai konstatavo: tvarkybos darbų procese vykdytojai susidūrė su iššūkiais, tačiau kritinių pažeidimų nėra.

Tvarkybos darbus atliekančios bendrovės „Rūpintojėlis“ atstovas Simonas Jonaitis paaiškino, jog šiuo metu tvarkybos darbai laikinai sustabdyti, peržiūrimi tvarkybos darbų projekto sprendiniai: „Ši pertrauka – nei užsakovo, nei rangovo kaltė, klausimai adresuojami projektuotojams: ar visi projekte suderinti sprendimai su valstybės institucijomis yra tinkami.“

Pašnekovas patvirtina: tvarkybos darbai atlikti taip, kaip buvo numatyta tvarkybos darbų projekte. „Užbaigus darbus keraminės fasado plytelės bus tokios, kokios ir turi būti. Visus kitus paviršius: betoninius ar kalkinio tinko, architektai nurodė dažyti.

Kadangi ne vienerius metus neeksploatuotame pastate susikaupė itin daug jam kenkiančios drėgmės ir druskų, todėl vietoje įprastinio valymo aukšto slėgio vandens ar smėlio srove, fasado plytelės pirma nuvalytos smulkia pudra, skirta tinko bei mūro paviršiams valyti. Ji nepažeidžia paviršiaus, nuvalo apnašas“, – darbų eigą aiškino pašnekovas.

Pašnekovas pasakojo, jog fasado plyteles padengus pudra, imtasi stipriai pažeistų betoninių puošybos elementų: smailės, parapetinės tvorelės, balkono viršutinės templės ir kitų tvarkybos darbų.

pastatas

Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!

„Pastatui džiūvant, kai kur atsirado baltų apnašų – druskų dėmių. Dėl tos priežasties nuspręsta hidrofobinių medžiagų nenaudoti, nes vėliau pašalinti baltas apnašas taptų itin sudėtinga.

Kadangi vienas iš rangovų nusprendė tvarkyti avarinės būklės vandentiekio sistemą, reikėjo nuimti pastolius, kad būtų galima atlikti kasimo darbus. Diskutavome, jog, nelikus pastolių, pastatas ir toliau nebus apsaugotas nuo drėgmės.

Todėl priėmėme laikiną sprendimą: fasadą padengėme lazūra, kuri veikia tuo pačiu principu kaip hidrofobas, tik nėra tokia skvarbi. Prieš naudojant minėtą produktą buvo atliktas tyrimas, padengiant juo nedidelį keramikinių plytelių plotą, esantį antro aukšto balkono angokraščio apatinėje dalyje, vėliau jį nuvalius bei įsitikinant, kad naudotas produktas yra lengvai pašalinamas nuo paviršiaus, jo nepažeidžiant.

Sulaukiau klausimo, kodėl fasadą padengėme ne skaidria medžiaga. Viskas tam, kad ją prireikus pašalinti, būtų galima matyti, ar nelikę medžiagos likučių.

Buvo svarbu, kad pastatas ne mirktų, o džiūtų, pavasarį, tęsdami darbus, būtume sugrąžinę pastolius, o laikinai naudotą priemonę pašalinę.

Pilki dekoro elementai buvo padengti baltos spalvos silikatiniu gruntu, kuris, kaip ir lazūra, lengvai pašalinamas, tik jo šalinti neplanuota: silikatinis gruntas pasirinktas atliekant tvarkybos darbų projekte numatytus sprendinius“, – kalbėjo pašnekovas.

Lazūra padengtą fasadą, nuėmus pastolius, ir pamatė bei viešai aptarinėjo visuomenė. Užsakovas, norėdamas patvirtinti, kad visi darbai atliekami tinkamai, priėmė svarbų, nors ir brangų sprendimą: priemonė per porą dienų pašalinta, nuimti pastoliai sugrąžinti.

Tai, ką pamatė, nustebino

Vaižganto gatvėje šeštuoju numeriu pažymėtame 1911 metų statybos pastate apsilankė net aštuoni Restauratorių sąjungos metodinės tarybos nariai.

Kaip komentavo šios tarybos atstovė, architektė Vidutė Povilauskaitė, viešojoje erdvėje pasirodę aštrūs komentarai paskatino profesionalus apžiūrėti vykdomus darbus.

Restauratorių sąjungos metodinės tarybos specialistų tikslas buvo įvertinti atliekamus tvarkybos darbus ir pamėginti nustatyti, kas įvyko, kokios galimos konflikto priežastys.

Objekte darbus vykdantis rangovas, įmonė „Rūpintojėlis“, pašnekovės akimis, kompetentingas, tai – vieni geriausių specialistų Lietuvoje. Fasado tvarkybos darbus atliekantys specialistai patikino, kad keraminės plytelės buvo valomos, ne dažomos, o ažiotažas, pašnekovės žodžiais, tikėtina, kilo visuomenei pamanius, jog tai, ką mato, galutinis vaizdas.

„Šiuo atveju reikėtų kalbėti ir apie statytoją. Paveldo objektai, kuriuos ryžtasi tvarkyti, reikalauja labai didelių investicijų. Būkime teisingi: kiek verslininkų gali sutvarkyti paveldo objektą? Iš tikrųjų tokių verslininkų, kurie vis dėlto pajėgūs investuoti daug lėšų, neretai skolintų, nėra daug. Kad jie imasi tokių objektų, yra labai gerai. Žinoma, idealu, jei investuotojas puikiai išmano paveldo tvarkybos darbų subtilybes. Tokiu atveju objektą tvarkyti lengviau.

Šiuo konkrečiu atveju įdėta maksimaliai pastangų, sugrąžinant autentišką pastato erdvinę struktūrą ir netgi visumos pirminę paskirtį. Atlikti tokius darbus iš dalies yra „žygdarbis“, nes tai – ne tik pinigai, bet ir laikas, kompetencija tvarkant dokumentus. Šitą reikia vertinti. Statytojas labai daug nuveikė dėl šio objekto. Jei jis sugebės ištaisyti darbų organizavimo spragas , atkreips dėmesį, kad kartais tam tikros smulkmenos, kaip paaiškėjo, paveldo objekte labai svarbios, gali būti pasiektas geras rezultatas“, – dėstė pašnekovė.

Architektė patikino, kad tikslas – ne teisti, nubausti, o padėti išsaugoti paveldo objektą, kad ateityje būtų išvengta klaidų, iš to pasimokyti.

Ekspertai apžiūrėjo puošnųjį pagrindinį fasadą ir įvertino čia atliekamus tvarkybos darbus. „Visi bendrai sutarė, kad yra tam tikrų pažeidimų, bet, vertinant tvarkomų fasadų būklę, negrįžtamai sunaikintų arba pažeistų kultūros paveldo objekto fasado vertingųjų savybių nenustatyta“, – patvirtino architektė.

Specialistai susipažino su tvarkybos darbų projektu ir mano išsiaiškinę, kur galėjo būti suklysta.

„Projektui išduotos projektavimo darbų sąlygos, kuriose yra labai svarbus vienas nurodymas: taikyti objektui ir vietovei būdingas apdailos medžiagas bei darbų atlikimo technologijas. Čia, mūsų akimis, ir buvo neatitikimų.

Paveldo tvarkybos darbų projektinėje dokumentacijoje naudojama speciali tvarkybos darbus reglamentuojanti terminologija. Turiu omenyje, kaip pasirenkamos tvarkybos darbų rūšys, kaip jos apibrėžtos, ir kokie taikomi reikalavimai pasirinktiems darbams vykdyti. Yra remontas, restauravimas, konservavimas. Kiekvienas terminas savyje turi tam tikrus užkoduotus darbus, tarp jų ir technologinius, tiriamuosius ir kt.“, – konstatavo pašnekovė.

Metodinė taryba apgailestavo, kad tvarkybos darbų projektuose neliko menotyros dalies. Restauratoriai pasigenda, kad bent aiškinamajame rašte būtų pateiktos apibendrintos architektūros menotyros įvertinimo išvados: koks objektas tvarkomas, kokie svarbiausi stiliaus, tipologijos dekoro bruožai, išskiriantys jį iš kitų.

Šiam architektūros objektui būdinga tai, kad pagrindinio fasado apdailai panaudotas ne plytų mūras, o keraminės apdailinės plytelės, o kiti fasado puošybos elementai, pavyzdžiui, pilki angų apvadai, karnizo detalės ir kt. suformuotos naudojant pilką cementinį tinką ar lietą betoną.

Darė, ką galėjo geriausiai

Bendrovė „Amerigas“, kuriai priklauso šis įspūdingas pastatas sostinės centre, atkreipė dėmesį į itin svarbią detalę – įmonė įsigijo kritinės būklės pastatą. Bendrovė žinojo, kad pastato tvarkybos darbai bus ilgas, brangus ir sudėtingas procesas, nes pastatas nebuvo eksploatuojamas ir šildomas maždaug septynerius metus, abu objekto stogai bei mediniai langai buvo kiauri, 15 langų plastikiniai ir neatitinkantys kultūros paveldui keliamų reikalavimų, pastato mūras stipriai įmirkęs.

Pastato perdangos buvo pažeistos drėgmės, antro aukšto perdanga rasta didžiąja dalimi demontuota, vertingosios savybės – pažeistos labiau nei galima buvo numatyti. Bendrovė ryžosi investuoti didžiules lėšas, kas šis įspūdingas pastatas būtų atgaivintas. Jei ne pastangos įgyti kompleksą ir atkurti jį kaip vieną rezidenciją, kokia ir buvo istoriškai, pastatas ir toliau būtų eksploatuojamas kaip keturi sovietmečiu įrengti butai, o ne restauruotas.

„Valstybės institucijų patikrinimų metu buvo iškelta daug prielaidų apie neva neteisėtai, be leidimų, atliekamus darbus, negrįžtamai pažeistą statinio fasadą, savavališkai įrengtas inžinerines sistemas, neatitaisomai pažeistas stogo konstrukcijas. Tyrimas parodė, kad visi pagrindiniai kaltinimai subliuško tyrimo eigoje“, – komentavo valdybos narys dr. Karolis Gudas.

„Neneigiame, kad Kultūros pavaldo departamentas (KPD) nustatė tam tikrų pažeidimų, tačiau net ir pačios tikrinančios institucijos atskirais klausimais turėjo skirtingą nuomonę ir mes patys ne visais atžvilgiais sutinkame su KPD išvadomis, pavyzdžiui, pareigos derinti technologines korteles.

Galėtume tai ginčyti teisme, tačiau nematome praktinės naudos. Akivaizdu tai, jog ir pati KPD, paskirdama arčiau minimalios nei maksimalios baudos, įvertino, jog jokių esminių pažeidimų nebuvo. Turint omenyje pastato kritinę būklę, bendrovė džiaugiasi, jog pavyko išsaugoti net apie 95 proc. pastato vertingųjų savybių, pašalinti pažeistų stogo konstrukcijų padarinius, sutvirtinti nesaugias aukštų perdangas, sustabdyti žalą statiniui kylančią dėl drėgmės, pakeisti paveldosaugos reikalavimus neatitinkančius plastikinius langus“, – dėstė pašnekovas.

Bendrovės atstovo žodžiais, didžioji kultūros vertybių dalis išsaugota, o likusi, kuri buvo neišsaugota ar sunaikinta, bus atkurta pagal turimas fotofiksacijas ar kitą istorinę medžiagą.

Bendrovė išvardijo daugybę darbų, kuriuos atliko, ir kurių būtinumas didesnių abejonių specialistams nesukėlė: sustiprino ir atnaujino pastato konstrukcijas, sutvarkė avarinės būklės išpuvusius stogus, pakeitė išpuvusius medinius ir net 15 plastikinių langų, sutvirtino vidaus perdangas, kurios Kauno technologijos universiteto (KTU) ekspertų buvo konstatuotos kaip keliančios grėsmę saugumui, vidaus laiptus.

Noras išgelbėti paveldo objektą abejonių nekelia

Kultūros paveldo departamento (KPD) Vilniaus teritorinio skyriaus vedėja Gerda Ožiūnaitė pritarė: daugiausia dėmesio viešojoje erdvėje sulaukė būtent pagrindinio fasado tvarkybos darbai, kuriuos atliko atestuoti specialistai.

„Fasadas buvo padengtas lazūra, medžiaga, paviršių apsaugančia nuo neigiamo aplinkos poveikio. Šis sprendimas nebuvo derintas su KPD teritoriniu skyriumi, tai buvo vienas objekte fiksuotų pažeidimų. Tyrimo metu išsiaiškinta, kad fasadams žala, kuri negalėtų būti ištaisyta, padaryta nebuvo. Tokios žalos nenustatė nei restauratoriai, nei paveldosaugininkai, tačiau galutinį vertinimą dar pateiks KPD sudaryta komisija“, – paaiškino G. Ožiūnaitė.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) pateiktame komentare teigiama, jog savavališkos statybos aktas adresu J. T. Vaižganto g. 6, Vilnius nebuvo surašytas, ir jokie teisminiai ginčai dėl to nevyksta.

VTPSI informavo, kad bendrovė „Amerigas“ bendradarbiavo su patikrinimą atlikusiais statybų inspektoriais ir pateikė visus dokumentus. Duomenų, kokie tvarkybos darbai buvo atlikti iki įmonei „Amerigas“ tampant savininku, Statybos inspekcija neturėjo.

Primename, kad Kražių kolonija (Montvilos kvartalas) – trikampio plano gyvenamųjų namų kompleksas, kurį sudaro 22 pastatai prie Lukiškių aikštės, Kražių skersgatvyje ir Kražių gatvėje.

Tai – vienas iš pirmųjų Vilniaus mikrorajonų, kurį sudarantys dviejų ir trijų aukštų pastatai dėl įvairių stilių elementų samplaikos sudaro modernui būdingas kompozicijas. Sostinės Kražių kolonija pernai paskelbta valstybės saugoma kultūros paveldo vertybe.

lrytas white
Komentarai

archicad