Blog

Sigita Simona Paplauskaitė. Kaip išlaikyti aistrą ilgalaikiuose santykiuose. Komunikacija architektūroje

Kraštovaizdžio architektė Sigita Simona Paplauskaitė.

Pasaulio sukūrimo mitas pagal Bibliją man yra vienas gražiausių rašytinių dokumentų, nupasakojančių pirmosios žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimą ir organizavimą. Be jokių brėžinių, tik pagal žodinius nurodymus per savaitę buvo įgyvendinti pagrindiniai „pasaulio projekto“ etapai. Kiekvienas kūrėjo sprendimas – tikslus, apgalvotas, išlauktas, bene tobulas pojūčių ir laiko tėkmėje.

Skaitydama lengvai įsivaizduoju pirmapradę gyvybę juodame kosmose, keistas materijas, palaipsniui įgaunančias savitas formas, kurios jungdamosi ir atsiskirdamos galiausiai sukuria darnius derinius bei turtingą pagrindą augalijai ir gyvūnijai rastis. Viskas taip nuoseklu ir aišku. Akimirką pasijaučiu kažko didingo dalimi.

Pasakojimai stipriai veikia mūsų pasąmonę. Žodis ir tai, kaip jį vartojame, neatsiejami nuo bendrosios kultūros ir atminties, praturtina mūsų patyrimus per tam tikrą loginių asociacijų spektrą (tą gali geriau paaiškinti semantikai). O neuromokslininkai, kaip Paulis J. Zakas, tyrinėja tai, kaip pasakojimai keičia mūsų elgesį ir kokie cheminiai pokyčiai vyksta mūsų smegenyse.

Vilniaus Šeškinės prekybos centras (1984) / N. Tukaj nuotr.

Bet kaip šie principai gali būti pritaikomi vertinant aplinką? Na, sakykime, jūs užeinate į viešbutį, vestibiulyje tamsu ir tvanku. Sienų tapetai papilkėję nuo drėgmės. Pakabinamos lubos baisiai žemos. Tikrai nejauku. Jus užregistruoja dienos šviesos nematęs prižiūrėtojas ir pakviečia jį sekti siaurais laiptais. Sako: „Jums labai pasisekė, gavote kambarį, kuriame apsistojęs Bobas Dylanas parašė dainą „Hurricane“.

Staiga viskas pasikeičia, viskas tampa žavinga, norisi sugerti kiekvieną sušvelnėjusio interjero detalę. Esate baisiai dėkingas viešbučio darbuotojui už tokią dovaną. Paliekate jam arbatpinigių. „Negražu“ lengvai tampa „gražu“ vien dėl vietos legendos.

Ir iš tikrųjų istorijos ir pastatai yra nedalomai persipynę nuo pat pirmojo sąmoningo erdvės formavimo ir bandymo suprasti mus supantį pasaulį iki fikcinių konstruktų, kuriais siekiama sužadinti tam tikras emocijas.

Architektūra pati savaime gali būti laikoma istorijų pasakojimo menu. Architektūros kūrėjai tikslingai naudoja spalvų, šviesos, erdvių, garsų ir kitų kompozicinių elementų derinius tam, kad sukurtų pageidaujamus vizualinius ir jausminius naratyvus. Jie gali būti pozityvūs ir įkvepiantys, skatinantys bendrauti arba visai priešingi.

Architektūra pati savaime gali būti laikoma istorijų pasakojimo menu.

Pavyzdžiui, Teismo rūmuose Briuselyje kaltinamieji vedami į sprendžiamąjį teismą per tiesius siaurus laiptus, besitęsiančius per tris aukštus, siekiant priversti žmogų jaustis menką prieš teisingumo galią.

Tuo tarpu „Piazza del Campo“ pripažįstama vienu geriausių viešosios erdvės pavyzdžių – aikštės mastelis labai žmogiškas, pastatų fasadai gerai dera savo proporcijomis ir medžiagiškumu, o aikštės nuolydis padeda ne tik orientuotis erdvėje, bet yra patogus kiekvienam, norinčiam prisėsti.

Taip, mokant architektūros kalbą galima išnagrinėti jos gramatinę struktūrą ir suprasti kūrybinius naratyvus, tačiau skirtingos aplinkybės gali atskleisti erdves dar nematytais rakursais.

Vilniaus santuokų rūmai (1974) / N. Tukaj nuotr.

Architektūra atskleidžia žmonijos istoriją, jos pakilimus ir nuopuolius, skirtingų civilizacijų raida dažniausiai identifikuojama pagal išlikusius architektūros paminklus ir jų technologinius bei meninius pasiekimus.

Jos progresas neatsiejamas nuo istorinių ir ekonominių permainų, taigi yra ryškiai paveiktas ir karinių procesų, poreikio kurti gynybines tvirtoves, ginklus, specialius miesto inžinerinius tinklus ir panašiai. Net Vitruvijaus „De architectura“, pirmasis architektūros „vadovėlis“, įtraukia karinių bazių planavimo gaires bei įvairių ginklų aprašus ir brėžinius.

Kitas, jau vėlesnis, man įdomus architektūros eksperimentų laikotarpis prasidėjo praėjus dešimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo. Tada atsirado pirmieji žodiniai architektūros manifestai, kurių tikslas buvo ne realizuoti pastatus ar miesto strategijas, bet atskleisti ir deklaruoti aktualias problemas ir vertybes.

Sekant šiuos manifestus, buvo pasiūlyta įgyvendinti tokius racionalius/ radikalius miestų organizavimo sprendinius kaip projektavimas pagal funkcines zonas, kuriose nebeliko vietos kultūrai, o namai iš jaukaus būsto tapo „mašina gyvenimui“ (Le Corbusier citata).

Iš architektūrinių vizijų ištrinta viskas, kas įmantru ir nereikalinga. Šios idėjos buvo puikiai priimtos ir politiniame lygmenyje, ir tarp architektų bei miesto planuotojų. Šitaip laikas po laiko modernistų „form follows function“ mantra, įkvėpta Adolfo Looso, su visokiais postmodernistiniais (ir kitais) pasispardymais užaugo į šiuolaikinį „less is more“, kuriam iki šiol nėra lygių.

Modernistų „form follows function“ mantra, įkvėpta Adolfo Looso, su visokiais postmodernistiniais (ir kitais) pasispardymais užaugo į šiuolaikinį „less is more“, kuriam iki šiol nėra lygių.

Neįtikėtina, kad nemažai architektūrinių principų, pasiūlytų nepritekliaus periodu, taip stipriai prigijo aplinkos planavime ir estetikoje, jog puikiai tarnauja ir kapitalizmui, ir net kai kurioms priemonėms, atsakančioms į pasaulinę klimato krizę.

Visgi tokia praktika tik parodo, kokie paveikūs gali būti visuomeninių judėjimų sukurti principai ir šūkiai, atsakantys į esamojo laikotarpio problematiką. Tačiau jie taip pat gali prigyti, evoliucionuoti ir keisti formą realiuose projektavimo procesuose ateityje.

Vilniaus prekybos centras (1973) / N. Tukaj nuotr.

Žodinis pasakojimas apie pastatus ar erdvę kinta ir priklausomai nuo auditorijos. Kai siekiama projektą pristatyti rangovui, naudojamas įtraukiantis ir provokuojantis stilius, kalbantis su bendruomene iš tiesų labiau stengiamasi klausytis bei pristatyti projekto kontekstą ir socialinę naudą, norint gauti miesto planavimo institucijų pritarimą pasakojama apie sukurtą pridėtinę vertę, norint parduoti būstus ar patalpas žongliruojama frazėmis apie komfortą, jaukumą ir t. t.

Norint gauti miesto planavimo institucijų pritarimą pasakojama apie sukurtą pridėtinę vertę, norint parduoti būstus ar patalpas žongliruojama frazėmis apie komfortą, jaukumą ir t. t.

Vis dar sproginėjant nekilnojamojo turto rinkai Vilniuje, čia populiariausi pitch`inimo raktažodžiai, susiję su gamtiniais motyvais („Įkvėpti gamtos. Sukurti gyvenimui“), urbanistiniu progresyvumu („Tavo namai sparčiai augančiame ir perspektyviame rajone“), geru susisiekimu („Čia viskas arti“) ir senu geru #mažiauyradaugiau.

Kartais pastato identitetas ir istorija gali būti lakoniškai perteikti metafora ar vienu žodžiu. Koks nors „kubas“, „avilys“, „arka“, „laiptai“ ar „kryžius“ dažnai yra architektūros rinkodaros dalis, kuria siekiama paaiškinti erdvinę koncepciją, o kartais tokios pravardės visai sėkmingai prigyja tarp pačių gyventojų.

Kita pastebėtina populiari pasakojimų maniera, tarnaujanti kapitalistiniams kokybės ir vertybių pardavimams, yra aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vartojimas. Jais stengiamasi parodyti kliento galią, jo projektas tampa pats „labiausias“ pasaulyje, spekuliuojama visomis įmanomomis unikaliausio, išskirtiniausio, inovatyviausio projekto savybėmis.

Valstybės plano komiteto pastatas (1973) / N. Tukaj nuotr.

Internetas irgi neabejotinai praplėtė architektūros pardavimų žodyną ir jos perteikimą per socialinius kodus. Paradoksalu, bet kuriant naujas projektus pristatančias interneto svetaines yra naudojami dažniausiai interneto paieškose dominuojantys žodžiai.

Taigi ar išvis paties architekto manifestai ir poezija yra reikalingi? Ar ji turi potencialo pasiekti klientą, kuris pats to nežinodamas automatiškai formuoja sau suprantamus atsakymus?

Nauja visuomenė ir jos poreikiai, be abejo, formuoja naują užduočių ir iššūkių žodyną. Elgesio psichologas Michaelas Bondas tikina, kad norint būtinai suprojektuoti kažką unikalaus ir individualaus yra vengiama pasvarstyti apie tai, kaip tokia aplinka formuoja gyventojų elgesį. Čia kaip pavyzdys tiktų modernistiniai kvartalai, kuriuose yra labai aukštas nusikalstamumo lygis.

Daugelis miesto tyrimų, pasak Andreaso Meyer-Lindenbergo iš Heidelbergo universiteto, įrodo, kad „socialinis stresas ir kitos su nervų sistema susijusios sveikatos bėdos kyla iš gyvenimo urbanizuotuose rajonuose, kuriuose trūksta bendrų erdvių, žalumos, kuriuose jaučiama ryški socialinė atskirtis.“ O tai, kad tokių šiuolaikinių ligų ir problemų vis daugėja, daro didelę įtaką jaunų architektūros biurų kūrybinėms kryptims, vertybėms ir pačiam identitetui.

Nuo 2013 metų „Itinerant Office“ atlikto tyrimo metu buvo pakalbinta virš devyniasdešimt skirtingų jaunų progresyvių architektų kolektyvų Europoje, norint ištirti ir suprasti šiuolaikinių architektų veiklos principus ir prioritetus. Bendradarbiavimas, viešosios erdvės, procesai, tyrimai ir multidisciplinariškumas ­– žodžiai, kurie diskutuojant buvo paminėti dažniausiai, parodo, kad architektūros individualistų kartą pagaliau keičia profesionalai, kurie siekia atsigręžti atgal į žmogų, bendruomenę, vietos kontekstą ir gamtą.

Architektūros individualistų kartą pagaliau keičia profesionalai, kurie siekia atsigręžti atgal į žmogų, bendruomenę, vietos kontekstą ir gamtą.

Kaip architektūros biurų išsikeliami tikslai ir vertybės nusako jų veiklą, lygiai taip įvairios sąvokos ir terminai, naudojami architektūrinių konkursų sąlygų aprašuose, gali nulemti ateities pastato ar viešos erdvės kompleksiškumą ir kokybę.

Vienas unikaliausių ir skandalingiausių strateginių plėtros projektų Prancūzijoje „Reinventer Paris“ aiškiai išdėliojo konkurso vertinimų kriterijus, pagal kuriuos turėjo būti išrinkti patys inovatyviausi projektai, užtikrinantys ekonominį savarankiškumą, funkcijų įvairovę, kokybiškas viešąsias erdves, energetinį tvarumą, nepaisant jų biudžeto, aukštingumo ir kitų kriterijų.

Vilniaus autobusų stotis (1974) / N. Tukaj nuotr.

Miesto savivaldybė „geriems projektams su geromis idėjomis“ mainais žadėjo pasiūlyti geras sklypų pardavimų arba nuomos sąlygas. Kvietimas kurti miestą „kitaip“ galiausiai baigėsi absoliučiu fiasko, neetiškais santykiais su projektų autoriais ir… atrinktais projektais, kurie dar labiau izoliuoja privilegijuotas socialines klases nuo bendro miesto gyvenimo dinamikos. Šiuo atveju labiausiai kalta miesto savivaldybė, kuri nepasinaudojo tokiu konkursinio formato potencialu.

Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje daug dėmesio skiriama gyvenamųjų būstų kokybei. Specialiai suburta „Building Better Building Beautiful“ komanda stengiasi grąžinti „grožio“ sąvoką vertinant naujus architektūros projektus, norėdama parodyti tai, koks svarbus yra bendruomenės balsas ir vertinimai.

Džiugu, kad ir Lietuvoje architektūros konkursų sąlygos ir jų pateikimas kūrybingai ieško savo formato. Projektuojant Stasio Eidrigevičiaus menų centrą pažymėtinas ir pagirtinas „stasiškumo“ vertinimo kriterijus, tačiau gaila, kad apie visuomenei laiku ir iki galo nepaaiškintą „rekonstrukciją iš esmės“ diskutuojama iki dabar…

Projektuojant Stasio Eidrigevičiaus menų centrą pažymėtinas ir pagirtinas „stasiškumo“ vertinimo kriterijus, tačiau gaila, kad apie visuomenei laiku ir iki galo nepaaiškintą „rekonstrukciją iš esmės“ diskutuojama iki dabar…

Dėl to labai svarbu, kad projekto konkurso aprašas tiksliai nurodytų ne tik klientų, bet ir bendruomenės lūkesčius, aiškiai įvardytų bendradarbiavimo modelį, pateiktų autentišką vietos analizę, kuri leistų įvertinti vietos kontekstą iš įvairių perspektyvų bei paaiškintų apraše vartojamas sąvokas.

Norisi, kad kiekvienas turėtų galimybę pažinti aplinką per pirminę jos kūrėjų perspektyvą ir įvertinti kultūrinį kontekstą, tačiau reikia priimti tai, kad architektūra, žmonės ir jų istorijos nuolat keičiasi.

Architektai, miesto planuotojai, kraštovaizdžio architektai ir kitų sričių specialistai atlieka svarbų vaidmenį formuodami aplinką ir jos atmintį, tačiau nemanau, kad tarp uždarų sienų individualiai sukurti projektai gali kardinaliai pagerinti gyvenimo miestuose kokybę.

Kaip ir nemažai kitų architektų, neuromokslininkų ir psichologų, kalbančių apie neuroarchitektūros erą, yra linkę sutarti, manau, kad vienų žmonių kurti pastatai neturi siekti suformuoti visuomenės. Kaip kažkada yra pastebėjęs Winstonas Churchillis, gera architektūra turėtų padėti žmonėms pajausti savo teises ir įtaką formuojant savo gyvenamąją aplinką. Ir tai, manau, galėtų būti vienas svarbiausių patarimų, padėsiančių ateityje kurti ne tik gražius, bet ir sveikus miestus.

Tekstas ir nuotraukos yra Architektūros fondo projekto Aikštėje kuruojamo ciklo „Materialūs pasakojimai“ dalis.

Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.

Įdomiausias naujienas sužinokite pirmieji – „Statyba ir architektūra“ Facebook puslapyje:


Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.