Gimęs Kaune, bet skirtas visai Lietuvai, buriantis ne tik architektus, bet ir pažinti architektūrą norinčią visuomenę – taip ambicingiausią šalies architektūros padangės renginį – šį rudenį Kaune vyksiantį tarptautinį architektūros festivalį KAFe 2013 – pristatė jo vadovas architektas Gintaras BALČYTIS. Aštuonias savaites, nuo rugsėjo 1 iki spalio 30 dienos, vyksiančio festivalio tema – „Istoriniai miestų centrai bei jų ryšys su upėmis“.
„Viskas prasidėjo nuo idėjos organizuoti keletą renginių, kur žmonės galėtų ateiti pakalbėti, padiskutuoti apie architektūrą, o nutiko kaip su sniego gniūžte – per metus nuo idėjos atsiradimo festivalis išsipūtė iki tikrai solidaus renginio“, – sakė G. Balčytis. Interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ architektas papasakojo apie šio neeilinio projekto tikslus.
– Festivalį KAFe 2013 skiriate ir profesionalams, ir plačiajai visuomenei. Ar įmanoma suderinti šias tikslines grupes?
– Taip, sukūrėme joms atskiras programas. Pagrindinė idėja atsirado pripažinus, kad žmonės neišmano moderniosios architektūros, ir ne tik jos. Architektūros renginių beveik nėra, tos kelios parodos per penkmetį situacijos nekeičia, visuomenė architektūros išvis nevertina kaip meno. Gal taip yra ir dėl to, kad patiems trūksta entuziazmo rengti savireklamos renginius: parodas, paskaitas (nors sostinėje Architektūros fondas jau pradėjo juos rengti), skirtus ne vien visažinių profesionalų ratui.
Bet komunikacijos trūksta, ir kai atsiranda koks „stiklainis“, visi, taip pat architektai, sutrinka, nežino, kaip į tai reaguoti. Keletas mūsų renginių skirta architektų, paprastų architektūros vartotojų ir valdžios diskusijoms išprovokuoti. Mes, architektai, esame gana uždara klasė ir dažnai sakome, kad nėra labai svarbu, ką kalba žmonės – mums trūksta ir tolerancijos.
Vienas mūsų festivalio akstinų – parodyti vartotojams, kad architektūra matuojama ne tik kvadratiniais metrais ir už juos mokamais pinigais. Turėjome priežasčių nesiveržti su savo renginiais į muziejus – čia ir lankomumas nedidelis, ir lankosi tik tie, kurie domisi architektūra, išmano mūsų problemas.
KAFe 2013 paskaitos ir parodos vyks „Žalgirio“ arenoje, parodos bus eksponuojamos ir Vytauto Didžiojo universiteto bei verslo centro BLC patalpose, bus renginių ir kitose erdvėse. Mums naudingi „Žalgirio“ arenoje į įvairius renginius – koncertus, varžybas – susirenkantys dideli žmonių srautai. Arenoje ištisus du mėnesius veiks festivalio parodos, gal žmonės bent užmes akį ir kada nors prisimins matę nestandartinį architektūros sprendimą. Ir gal nebelaikys jo kvailu. Kuo daugiau miesto gyventojai žinos apie architektūrą ir jos užkulisius, tuo dialogas tarp skirtingų žmonių grupių architektūros ir miesto plėtros klausimais taps geresnis.
– Ar KAFe 2013 organizatoriai jaučia savo profesinės gildijos suinteresuotumą šiuo renginiu?
– Vienas festivalio tikslų – ne tik tai, kad architektai pradėtų daugiau bendrauti su vartotojais ar valdžia, bet ir kad turėtų progą pasikalbėti tarpusavyje. Kolegiškų susitikimų ir pokalbių nuo tų laikų, kai dauguma architektų sėdėjo trijose ar keturiose vietose – dirbo projektavimo institutuose – tikrai sumažėjo. Kalbantis su kolegomis šie dažniausiai sako, kad festivalio labai reikia, ir dar pateikia krūvas patarimų – kodėl nėra to ar kito. Bet visi tikisi, kad tą kita padarys kas nors kitas. Mes festivalį rengiame tokiu principu: jei turi minčių, pats jas ir įgyvendink. Priimame visus, kurie pasirengę ne tik pasiūlyti gerą programą, bet ir ją įgyvendinti. Festivaliuose tai ir yra žaviausia – iniciatyva ir noras ją realizuoti. Plėstis galima iki begalybės. Mes iniciatoriams galime pagelbėti rasti vietą ir laiką.
– Ar turėjote pavyzdį, pagal kurį kūrėte KAFe 2013?
– Ne, festivalis atsirado, galima sakyti, netyčiomis – prieš keletą metų, kai Vilnius ruošėsi tapti Europos kultūros sostine, kilo minčių surengti mažesnį renginį – gretutinę programą „Kaunas – architektūros sostinė“. Planuota, kad suvažiuos daug turistų, Vilnius jų visų nesutalpins… Programa daugiausia buvo orientuota į tarpukario Kauno architektūrą. Tąkart planų įgyvendinti nepavyko, bet idėja niekur nedingo. Kaunas yra moderniosios architektūros lopšys, mieste yra išties puikios architektūros iš tarpukario laikotarpio, iš čia kilusios visos Lietuvos architektūros mokyklos, ir norėjosi tą architektūrą parodyti visai šaliai.
Be to, kaip minėjau, norime priminti, kad architektūra yra menas ir vienas pastatas Laisvės alėjoje nėra tragedija. Niekas nekala orkestro prie kryžiaus už tai, kad nepavyko vienas kūrinys. KAFe 2013 yra projektų, skirtų kaip tik diskusiniam diskursui palaikyti. Toks yra ir projektas „Laisvės impulsai“ – be jokios abejonės, nevienareikšmiškų vertinimų sulauksiantis projektas. Mums patiems smalsu pamatyti, kaip visuomenė reaguos į projektų dalyvių siūlomus įvairius Laisvės alėjos pokyčius – teorines vizijas. Architektai kartais skundžiasi: man nieko neleidžia, va, jeigu leistų, tai oho kaip padaryčiau. Mes leidžiame: padaryk, kaip nori, darbų necenzūruosime, visus parodysime. Nebent jei jie būtų tiesiog absoliučiai prastos architektūros kokybės. Tikimės, kad du mėnesius miestiečiai diskutuos apie projekto dalyvių siūlomus architektūrinius sprendimus, galbūt paveldo specialistai, miestiečiai ir valdininkai tarpusavyje užmegs pokalbių. O architektams, kurie galės komentuoti savo idėjas, tai, be abejo – puiki saviraiškos priemonė.
