Sako, savo šalyje pranašu nebūsi. Architektūros srityje ši patarlė pasitvirtino ne kartą, užsieniečiui, ypač jei jo vardas žinomas tarptautiniu mastu, eilinį kartą nurungus vietinius architektus projektu, kuris atrodo ir šviežesnis, ir inovatyvesnis, ir geresnis. Kita vertus, netrūksta ir atvejų, kada importuotas projektas kritikuojamas už abejingumą kontekstui, ryšio su vietine kultūra trūkumą. Kiek šiandien aktualus architektūros eksportas? Kodėl vieni architektai smaigsto savo projektais visą žemės rutulį, o kiti dirba tik toje šalyje, kurioje gimė? Ir apskritai, ką gali eksportuoti architektas? Interviu – su Europos architektų tarybos pirmininku Luciano Lazzari, Flamandijos regiono vyriausiuoju architektu Leo Van Broecku, architektu iš Austrijos Georgu Pendliu, Europos architektų tarybos generaliniu sekretoriumi Ianu Pritchardu ir architektu iš Italijos Massimiliano Fuksu.
Kodėl apskritai architektams verta galvoti apie eksportą?
Leo Van Broeckas: Pasaulinė rinka keičia viską. Mūsų šeimos sklaidosi po įvairias šalis, net mano biure pusė žmonių yra užsieniečiai. Taigi, net nelabai aišku, kas ir kur eksportuoja? Architektūros eksportas, architektų tarptautinis bendradarbiavimas reikalingas todėl, kad problemos yra globalios ir mes turime keistis žiniomis tarpusavyje. Netikėkite ekonomikos augimu kaip pagrindiniu motyvu architektūros kūrybai ar architekto karjerai, nes tai yra vienas pavojingiausių variklių, skatinančių naudoti žemę ir griauti ekosistemas.
Kaip šiandien sekasi Europos architektams? Kaip skiriasi šios profesijos aplinka įvairiose mūsų žemyno šalyse?
Leo Van Broeckas: Pagal pernai Europos architektų tarybos atliktą Europos architektų apklausą, kurioje dalyvavo per 27 tūkst. architektų, Europoje tūkstančiui gyventojų tenka apytikriai vienas architektas. Taigi, rinka didelė. Statybos sektoriuje Europoje pernai metais sukosi beveik du trilijonai eurų, iš kurių pusė teko Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Ispanijai ir Olandijai. Vienam gyventojui daugiausia investicijų į statybos sektorių teko Liuksemburge, Norvegijoje ir Šveicarijoje.
Europos architektūros rinka siekia 17 mlrd. eurų per metus, su didžiausiais skaičiais Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Olandijoje ir Austrijoje, o mažiausiais Ispanijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje. Iš visų architektų sukurtų projektų daugiau nei trečdalis yra individualūs namai. Pirmą kartą po 2008-ųjų krizės architektai į ateitį žiūri optimistiškai, išskyrus Italiją, kurioje architektų per daug, ir po „Brexito“ sutrikusią Didžiąją Britaniją.
79 proc. europietiškų architektūros biurų sudaro vienas ar du žmonės – tai labai nedidelės įmonės. O štai Azijos, Amerikos architektų biuruose triūsia šimtai darbuotojų. Europoje architekto darbo valandos įkainis siekia 17 eurų. Italijoje jis – 14 eurų, Rumunijoje – žemiausias, Skandinavijoje – patraukliausias. Europos architekto uždarbis per metus, neatskaičius mokesčių, siekia 30 tūkst. eurų, kas, įvertinus architektų plačią kvalifikaciją, įgūdžius, yra labai nedidelė suma.
Kas skatina architektus eksportuoti savo paslaugas?
Luciano Lazzari: Sakyčiau, motyvus galima suskirstyti į penkias grupes. Pirma – konkurencija. Antra – meilė, dėl kurios architektai kraustosi į kitą šalį. Gali mėgti vyną, saulę, maistą. Trečia – desperacija, kuri reiškia, kad žmogui trūksta kažkurio iš anksčiau išvardytų dalykų. Ketvirta ir penkta – ambicija ir gryna sėkmė, sutikus užsakovą, kuris nori pastatyti kelis milijonus kainuojantį kompleksą ir tiki, kad būtent jūs esate tinkamiausias architektas. Ar dirbti kitoje šalyje yra gera mintis? Reikia būti atsargiam su požiūriu „žolė kitoje tvoros pusėje žalesnė“. Perkelti savo praktiką į užsienį nėra taip jau paprasta. Pasaulio ekonomikos forumas teigia, kad pačios geriausios šalys dirbti yra Europoje. Taip pat JAV, Kanada, Australija. Architektai eksportui tradiciškai renkasi Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją. Tačiau verta nenuleisti akių ir nuo kitų šalių, su kuriomis Europa derasi dėl laisvosios prekybos sutarčių, tai – Kanada, Pietų Korėja, Meksika.
Kokios kliūtys labiausiai trukdo Europos architektams sėkmingai eksportuoti savo paslaugas į kitas šalis?
Luciano Lazzari: Architektų, dirbančių ne savo šalyje, proporcija labai nedidelė – vos 5 procentai. Juos sulaikančios priežastys dažniausiai asmeninės. Svarbios kliūtys yra vietinės statybas ir projektavimą reglamentuojančios teisinės bazės ir rinkos neišmanymas, kalbos nemokėjimas.
Ianas Pritchardas: Pagrindinės kliūtys eksportui yra informacijos trūkumas, sunkiai pasiekiama klientūra, nelengva rasti tinkamų vietinių partnerių, o kur dar vietinių reglamentų džiunglės. Dažna ir personalo problema – jo nepakanka arba jis neturi reikiamų įgūdžių.
Leo Van Broeckas: Mūsų iššūkiai yra identitetas ir protekcionizmas. Religinis ir kultūrinis identitetas pasaulyje yra beveik sunykęs, todėl žmonės sugalvojo, kad jis yra be galo svarbus. Stiprėja etninių grupių, paremtų iliuzija, kad ketvirtos kartos imigrantas yra labiau vietinis nei jo tėvai, reiškimasis. Ir tai yra grėsmė eksportui. Taip pat labai daug kafkiško biurokratizmo, ypač jo daugėja vietinėse reglamentavimo sistemose. Pernelyg reguliuojama projektavimo aplinka tampa nebe kūrybos, o teisininkų veiklos ir pelnymosi lauku. Kitas iššūkis – nelygybė. Eksportas lygybę skatinančioje aplinkoje turėtų būti neapmokamas papildomais mokesčiais, o paslaugų kaina apyvienodė. Šiandien didžiąją dalį eksporto vykdo tik globalios kompanijos. Bet būtent dėl savo globalumo, dėl buvimo visur teoriškai jų eksporto nebegalima vadinti eksportu. Tai ir yra pavyzdys pasaulio architektų bendruomenei – architektų tikslas turėtų būti paversti eksportą nebeegzistuojančia sąvoka.
Kaip sėkmingai eksportuoti? Kokių žingsnių imtis architektui, nusprendusiam pabandyti užkariauti užsienio rinką?
Luciano Lazzari: Mes, Europos architektų taryba, siūlome nepulti aklai ir pradėti nuo įvertinimo: ar turite reikalingų įgūdžių, finansų ir vietą, ar rinkoje yra paklausa, ar vietiniai reglamentai Jums leis praktikuoti su turimu išsilavinimu ir kvalifikacija. Eksportas tikrai netinka kiekvienam. Reikia būti strategu, o ne tik spontaniškai reaguoti. Tarptautinė veikla turėtų būti suprantama kaip įmonės strategijos dalis, o ne tik kaip priedas. Protinga koncentruoti pastangas į vieną ar kelias užsienio šalis, o ne griebtis darbų kur papuola.
Galiausiai būtina nepamiršti reglamentų. Architektūra beveik visose pasaulio šalyse yra reguliuojama profesija. Žinoma, paslaugas visada galima teikti bendradarbiaujant su vietine architektūros įmone, tačiau, jei norite veikti vieni, Jūsų kvalifikacijos pripažinimas toje šalyje, kurioje norite imtis projekto, bus neišvengiamas reikalavimas.
Beje, eksporto srityje architektams gali padėti ir Europos Sąjungos teikiamų įrankių žinojimas. Tai, pavyzdžiui, įmonių (ypač mažų ir vidutinių) Europoje tinklas, rinkos prieinamumo duomenų bazė. Ir, žinoma, nereikia pamiršti, kad Europos Sąjunga yra dar neišsekęs finansavimo šaltinis, turiu omenyje regioninius fondus, specialius fondus mažoms ir vidutinėms įmonėms, eksporto kredito garantijas.
Kokios Jūsų pačių patirtys projektuojant kitose šalyse, kokie kultūriniai nesusipratimai, kasdieniai iššūkiai dažniausi?
Massimilianas Fuksas: Pirmus dešimt metų dirbau Italijoje, buvo nelengva. Paskui buvo keli fantastiški metai Prancūzijoje, tada Vokietijoje, o Austrijoje dirbti apskritai yra vienas malonumas: reiklumas architektūros kokybei iki mažiausių detalių labai didelis. Vėliau atradau kitas šalis, Aziją, JAV. Visos šalys skirtingos, tačiau ir problemos, ir žmogaus prigimtis tos pačios.
Architektai visur susiduria su tais pačiais iššūkiais: ekonominėmis, politinėmis aplinkybėmis, gerais, blogais žmonėmis, biurokratija, geranoriškumu. Architektūrą galima kurti kaip du skirtingus produktus. Vienas – tai strategija, kitas – emocija. Mes, architektai, turime suderinti abu. Sėkmė – labai svarbu, tačiau bet kokiu atveju architektas turi išlikti kuklus – ne savo kuriama architektūra, bet požiūriu į pasaulį.
Galbūt architektūros eksportą ateityje turėtume suprasti ne kaip darbo jėgos, žmonių emigraciją, bet kaip žinių, paslaugų teikimą už savo gyvenamos šalies ribų? Jau šiandien aktualu klausti, kas bus galutinis architektūros eksporto objektas? Ar tai sklype 3D spausdintuvu atspausdinta architektūra, ar kažkurioje kitoje pasaulio vietoje roboto pagamintos pastato detalės, kurias beliks tik sujungti kaip konstruktorių?
Luciano Lazzari: Architekto profesijos ateitis užduoda daug klausimų: kaip keisis profesija, ką reikės daryti kitaip, ar profesija išliks išvis? Septyni iš dešimties šiandienos vaikų dirbs tokius darbus, kurių mes šiandien net neįsivaizduojame. Tas pat galioja ir architektūrai. Galbūt architektūros biurai bus kaip kino teatrai, klientui demonstruojantys būsimo gyvenimo viziją.
Georgas Pendlis: Papasakosiu apie asmeninę patirtį. Austrija turi ilgametę bendradarbiavimo programą su Etiopija. Mano biuras dalyvavo projekte, kuris buvo įgyvendintas viename iš nacionalinių parkų Etiopijoje. Austrijos ir Etiopijos bendradarbiavimo agentūra vykdė projektą, kurio metu buvo stiprinama žemdirbystės kultūra Etiopijoje, sykiu kuriama turistinė infrastruktūra. Parke buvo įrengtos gatvės, tualetai, nakvynės nameliai. Vienas iš pastatų turėjo būti administracijos biuras. Jo projektą jau buvo paruošęs vienas iš mano kolegų Austrijoje. Deja, neįsigilinęs į vietinius nacionalinio parko reglamentus, jis pastatą suprojektavo tokioje vietoje, kur jo nebuvo galima statyti. Projektą perėmė Etiopijos architektas, o mūsų biuras buvo paprašytas jį konsultuoti. Etiopijos architektas norėjo įgyvendinti projektą, kuris būtų šiuolaikinė tradicinės architektūros interpretacija, o ne karikatūriška trobelių imitacija. Tačiau jis bijojo, kad nacionalinio parko administracija, pripažįstanti tik tradicinę architektūrą, jo projekto neleis įgyvendinti. Konsultacijose parėmiau jo sprendimus, skatinau jį daryti tai, ką jis mano esant teisinga, o ne tai, ko neva iš jo tikisi administracija. Galiausiai jam pavyko gauti leidimą statyti. Per šią savo praktiką suvokiau, kad proceso metu šio to išmoko ne tik Etiopijos architektas, bet ir aš. Mes, europiečiai, turime ne mokyti, kaip ir ką Etiopijos žmonėms daryti, o iš jų išmokti atvirumo ir džiaugsmo gyvenimu. Taigi, čia eksportavau ne savo darbą, o požiūrį į aplinką.
Leo Van Broeckas: Architektūra nėra klasikinis verslas. Architektai yra generalistai, tokie ir turi likti, nes tai jų stiprybė. Dizainas yra sistema, o architektai yra būtent tie profesionalai, kurie geba įvertinti įvairius aspektus ir sukurti sprendinius tvariam ateities gyvenimui.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 4.
