Lietuvoje gausu istorinių pastatų, kuriems išsaugoti, prižiūrėti ir atnaujinti reikia skirti nemažai dėmesio ir finansų. Vienas svarbiausių veiksnių – kad su tokiais objektais dirbtų tik pakankamai patirties, žinių ir įgūdžių sukaupę architektai bei rangovai. Dar svarbu, kad paveldo objektuose būtų galima taikyti kokias nors išimtis, nes aklai laikantis statybos techninių reglamentų galima stipriai sugadinti pastatą. Taigi, kaip tinkamai renovuoti istorinius pastatus, kokių klaidų daroma juos rekonstruojant bei kaip jų išvengti? Apie tai ekspertai diskutavo SA.lt organizuotame vebinare, kuris vyko 2024 m. rugsėjo 22 d.

Kultūros paveldo statiniai ar istoriniai pastatai?

Nemenkas iššūkis visiems specialistams, dirbantiems šioje srityje – kultūros paveldo statinių apibrėžimas, kuris per pastaruosius 5 metus kito bent keletą kartų. Ilgai diskutuota ir su architektais, ir su urbanistais, kokia urbanistinės struktūros statinio sąvoka būtų optimali, kad vertingieji pastatai būtų išsaugoti arba nebūtų keičiami.

Gera žinia – įstatymuose jau išskiriami ir vertingųjų požymių turintys objektai – iš esmės istoriniai pastatai. Juose, planuodami kapitalinio remonto darbus ar atlikdami rekonstrukciją, turėtume aiškiai išskirti objektų autentiškas dalis, kurios turėtų būti nekeičiamos arba išsaugomos. „Planuojant tokio statinio, objekto remontą ar rekonstrukciją, būtina kreiptis į Vertinimo tarybą patikslinti vertingąsias savybes. Taryba sprendžia, ar toks statinys turi pakankamai kultūrinės vertės“, – primena Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio skyriaus vedėja Gerda Mockevičė.

Anot jos, saugant istorines vertybes, reikia ir daugiau visuomenės sąmoningumo: „Tam tikri statiniai gali būti neįrašyti į Kultūros paveldo registrą kaip objektai, bet jie patys savaime turi kultūrinę vertę, arba tam tikri statinio elementai gali būti priskirtini prie saugomų vietovės elementų.“

Nepraleiskite kitų SA.lt organizuojamų nemokamų vebinarų: https://sa.lt/vebinarai/

Kultūros paveldo objektų modernizavimo spragos

G. Mockevičė pasakoja, kokių klaidų padaro netinkamai parinkti rangovai, kuomet modernizavimas priskiriamas įmonėms, neturinčioms teisės vykdyti veiklos kultūros paveldo teritorijose. Jau vien rengiant investicinį planą, turėtų dalyvauti architektai ir atestuoti specialistai, kurie įvertintų, ar plane numatyti tinkami architektūriniai sprendiniai. Vienas pavyzdžių: modernizuojant pastatą su gausiai dekoruotu fasadu buvo numatyta fasadą apšiltinti. Tai reiškia, kad visi architektūriniai elementai būtų dengiami polistirenu ar kitomis šiltinimo medžiagomis, o pats pastatas prarastų kultūrinę vertę. 

Kuo išskirtinis paveldo objektų atnaujinimas? 

„Processoffice“ architektų komandos modernizuotų projektų sąraše: Latvijos nacionalinis muziejus, Radvilų rūmų muziejus, Valstybės pažinimo centras prezidentūros komplekse Vilniuje, Kauno miesto muziejus rotušėje, Lietuvos nacionalinis muziejus (Naujasis arsenalas) ir kt. 

Pasak architektės Eglės Matulaitytės, kuri skaitė pranešimą vebinare, siekiant sėkmingo įgyvendinimo, nuolat ieškoma susitarimų tarp visų projekto dalių, o architektas kaip koordinatorius bando suderinti procesus, kad visi būtų patenkinti. Dažniausiai tenka derintis su užsakovais, savivaldybėmis, paveldosaugos ir kitų institucijų atstovais. Kompromisą pasiekti vis tiek pavyksta. Rengiant istorinio pastato ar paveldo objekto modernizavimo projektą konkursui arba koncepcijai parengti bei projektiniams pasiūlymams derinti ir viešinti įprastai skiriama apie metus. Vis dėlto kone tiek pat laiko užima techninio projekto rengimas. Atlikus visus reikiamus darbus bei ekspertizę, o architektams net ir paspartinus šiuos procesus, galų gale vis tiek tenka apie 2–4 mėn. laukti maždaug 20-ies institucijų patvirtinimo. 

Visais laikais žmonės sekė naujausias tendencijas ir stengėsi statyti pagal tuo metu geriausias technologines galimybes. „Processoffice“ architektų veikla nemažai apima projektavimą atsižvelgiant į istorinį kontekstą, todėl šiuolaikinio žmogaus aplinka ir naujausios technologijos yra kombinuojami siekiant atskleisti kuo daugiau vertingųjų pastatų sluoksnių ir papasakoti architektūros istoriją.

Istoriniams pastatams nuo seno buvo pasirenkamos keraminės čerpės – o kas dabar?

Čerpės Europoje išpopuliarėjo dėl atsparumo ugniai, čerpės puikiai saugojo stogo konstrukcijas nuo vėjo ir kitų reiškinių. Įtaką padarė ir geležinkeliai – jie leido lengviau ir greičiau transportuoti statybinę medžiagą. Lietuvoje istoriškai vyravo S formos, Marselio tipo ir betoninės čerpės. Dabar seni stogai modernizuojami ir atnaujinami panaudojant tas pačias čerpes. S tipo čerpės montuojamos viena šalia kitos, bet neturi vadinamųjų užkaitų. „Modernizavimas – tai ir technologijos pakeitimas, kadangi dabar S tipo senąsias čerpes gaminame ir užkaitines – tai reiškia, kad šone yra vieta, per kurią vanduo nuvedamas ant žemiau esančios dangos, o pačios čerpės lengviau surišamos“, – SA.lt organizuotame vebinare pasakoja „BMI Lietuva“ techninis vadovas Egidijus Kriaunaitis.

Šiais laikais čerpėmis gali būti dengiamas ir fasadas, ir stogas. Kai kuriais atvejais, betoninės čerpės netgi lenkia keramines, o viena naujausių ateities technologijų – 3D spausdintuvu spausdinamos čerpės, tarsi susiliejančios su gamta. 

Kaip kultūrinį paveldą išsaugoti ateities kartoms?

Senamiesčiuose esančiuose paveldo objektuose, istoriniuose pasatuose dažnai vyksta įvairūs statybų darbai, kas lemia konstrukcijų judesius. Konstrukcijas taip pat veikia vanduo, gruntas, vibracijos ir kt. Senųjų pastatų konstrukcijos dažnai nusėda, ant jų pastebimi įtrūkimai – kad išvengtume žalos, reikia atlikti stiprinimo darbus giliau po konstrukcijomis, sutvirtinant gruntą ir paruošiant tvirtą, stabilų pagrindą. 

URETEK projektų vadovė-inžinierė Greta Kovzonienė pristatė grunto stiprinimo po konstrukcijomis galimybes. Pagrindinė naudojama medžiaga – polimerinės dervos, o injektuota medžiaga po konstrukcijomis per kelias sekundes išsiplečia. Viename įgyvendintų projektų – 150 metų pastate – nudrenavus vandenį, grunte atsirado ertmių, tad pastato konstrukcija prarado stabilumą. Naudojant minėtą technologiją, efektyviai apsaugotos pastato konstrukcijos, užkirstas kelias nusėdimui, darančiam įtaką ir šalia esantiems pastatams. 

Istorinių pastatų vidinių ir fasadų sienų sanavimas ir restauracija-rekonstrukcija

„Saint-Gobain statybos gaminiai“ projektų vadovas Remigijus Ciesiūnas vebinare teigė, kad paveldėjus ar įsigijus dvarus, saugomus pastatus, visų pirma reikėtų apsispręsti, ką su tuo pastatu reikia daryti. 

Istorinį pastatą galima: 

1. Konservuoti – stabdyti irimo procesus, pastatą stabilizuoti. Visas šis procesas trunka ilgai. 
2. Restauruoti – atstatyti panašiai, kaip buvo, kuo artimiau originalui, išsaugant autentiką ir naudojant analogiškas medžiagas, paliekant restauratoriaus naujumo žymę.
3. Renovuoti / rekonstruoti. 

Nesvarbu, kuriuo scenarijumi vadovausimės, pradžioje, žinoma, pastatą reikėtų gelbėti nuo drėgmės ir šalčio, o pats blogiausias scenarijus laukia netekus stogo. Reikia nepamiršti, kad dalis drėgmės skverbiasi iš grunto, o juk istoriniuose pastatuose dažniausiai nebuvo pamatų hidroizoliacijos. Drėgmę galima bandyti stabdyti garo ir druskų barjerais, naudojant sanavimo tinkus: „Jei seną patalpą norime šiek tiek apsaugoti nuo drėgmės, nenorime nieko sugadinti, statyti galingų kondicionierių, tą galima labai paprastai padaryti pasitelkus sanavimo sistemas“, – teigia R. Ciesiūnas. O jei vanduo sunkiasi per sienas – būtina hidroizoliacija. 

Jei siekiame kokybiškai modernizuoti istorinius pastatus ir išvengti neigiamų pasekmių jų architektūrai ir konstrukcijai, prieš pradedant veikti, svarbu įsivertinti būsimus veiksmus bei viską kruopščiai ištirti. Taip pat – rinktis neutralias medžiagas, padedančias sėkmingai atstatyti ar atskleisti istorinį kontekstą.

Kviečiame klausyti viso vebinaro įrašo: