Vis dėlto itin skambius pažadus dalija ne senųjų miestų atstovai, bet Kinijoje, Pietų Korėjoje, Indijoje ir kitose Azijos valstybėse kuriamų naujųjų miestų (New towns) iniciatoriai.
Pietų Korėjoje steigiamas tarptautinis verslo centras Naujasis Songdo pristatomas kaip pirmasis tikras XXI amžiaus išmanusis miestas. Šio projekto plėtotojų ambicijos neapsiriboja vienu miestu: remdamiesi Songdo pavyzdžiu jie siūlo tiražuoti visą projektą dar dviejose dešimtyse Azijos vietų, o realizuojant sumanymą dirbama su tokiomis kompanijomis kaip „Cisco“, LG ir „Otis“.
Naujasis Songdo nuo pat pradžių kuriamas kaip miestas, kuriame kiekvienas kampelis būtų aprūpintas šviesolaidžiu internetu, butuose ir biuruose gausu jutiklių, o gatves nuolat stebi apsaugos kameros. Nors kūrėjų ambicijos – futuristinės, kritikai pastebi, kad realybėje šis miestas atrodo itin nuspėjamas, jau kažkur matytas ir mažai skiriasi nuo didžiųjų verslo centrų kitose pasaulio vietose.
Indijoje šiuo metu plėtojamas Lavaso miesto projektas visai nepanašus į verslo centrą – jo tikslas yra kompensuoti sparčiai augantį būsto stygių visoje šalyje. Lavaso miestas pristatomas kaip gana tradiciškai atrodanti idiliška vieta gyventi, patrauklus kampelis Indijos elitui. Čia akcentuojamos ne panaudotos technologijos, bet ilgalaikis gyvenimo komfortas, kurio siekiama Indijoje pasitelkus naują verslo modelį.
Lavaso miestas statomas privačiojo verslo iniciatyva – jis valdo visą žemę ir infrastruktūrą. Palaipsniui tikimasi sukurti įprastus miesto valdymo organus ir kontrolę perleisti jiems, tiesa, Lavaso korporacija pasiliks visas žemės nuosavybės teises. Žemės sklypai čia ne parduodami, bet nuomojami gyventojams 999 metams.
Kompanija yra įsipareigojusi ne tik pastatyti, bet ir ilgą laiką rūpintis šiuo miestu. Siekdami ekonominio tvarumo, projekto atstovai ne tik planuoja greitas pajamas iš parduotų teisių naudotis turtu, bet ir siekia užsitikrinti ilgalaikį pinigų srautą, kurį generuos iš gyventojų surenkami mokesčiai už paslaugas, nuomos mokesčiai, imami iš pritrauktų paslaugų teikėjų ir t. t. Belieka laukti ir stebėti, ar šis projektas pasieks išsikeltus ilgalaikius tikslus.
Taigi išmaniosios miesto technologijos nėra jokia naujiena, daugybe jų mes naudojamės kiekvieną dieną, o kitos jau bandomos pritaikyti naujai kuriamuose miestuose. Pakili retorika, utopinė mąstysena ir kritika dažnai lydi naujus mokslo ir technikos pasiekimus – ne išimtis ir išmanusis miestas. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad išmaniojo miesto sąvoka apima ne tik technologijas, bet ir gyventojų įsitraukimą, dalyvavimą miesto valdymo sferoje ir rūpinimąsi tvaria aplinka. Galbūt mes jau gyvename gana išmaniuose miestuose, ir viskas, ko trūksta, tai – holistinio požiūrio ir gebėjimo pasinaudoti technologijų teikiamomis galimybėmis?
Autoriaus dosjė
Matas ŠIUPŠINSKAS yra praktikuojantis architektas ir Vilniaus universiteto doktorantas. M. Šiupšinsko domėjimosi laukas aprėpia miestų planavimo istoriją, masinės statybos raidą, būsto tipologijas, miesto morfologiją ir sovietinį architektūros paveldą, bet tuo neapsiriboja.
2009 metais M. Šiupšinskas Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė architektūros studijas, vėliau ten pat įgijo architektūros istorijos ir teorijos magistro laipsnį, dirbo Rolando Paleko architektūros studijoje, stažavosi Liuksemburge, Danijoje ir Olandijoje, drauge su Julija Reklaite rengė leidinio „Lietuvos kultūros gidas“ architektūros dalį.
