Rolandas Kažimėkas
Judantys fasadai, dar vadinami dinaminiais arba kinetiniais (pastarasis terminas vartojamas dažniausiai), – jau kelis dešimtmečius stebima tendencija. Ją jau prieš daugelį metų numatė garsus JAV architektas, sistemų teoretikas, dizaineris, futuristas Richardas Buckminsteris Fulleris, skelbęs, kad pastato fasadas turėtų būti lankstus kaip oda, geriau reaguojantis į aplinką, o ne kietas ir nepajudinamas.
Kas tie kinetiniai fasadai?
Pats pavadinimas jau parodo, kad toks fasadas gali keistis. Paprastai jo pokyčiai yra glaudžiai siejami su pastato naudotojų poreikiais:
- daugiau dienos šviesos pastato viduje;
- geriau valdomi oro srautai;
- efektyvesnė ventiliacija;
- surenkama ir panaudojama daugiau saulės šilumos energijos;
- didinama pastato erdvė.
Be to, dažnai tokie fasadai yra tarsi informacijos nešėjai: sukuria unikalų estetinį efektą, pasakojantį apie architekto idėją (pavyzdžiui, fasadas kaip banguojantis vandens sluoksnis), formuoja saugumo ir intymumo pojūtį pastato naudotojams, atskleidžiantį dinaminį architektūros charakterį.
Istorija
Kinetiniai fasadai išgarsėjo, kai 1987 m. Paryžiuje buvo pastatytas garsaus prancūzų architekto Jeano Nouvelio suprojektuotas Arabų pasaulio institutas (Institut du Monde Arabe). Pietinė šio pastato fasado dalis yra visiškai įstiklinta, tačiau už stiklų sumontuoti kvadrato formos, arabiškais ornamentais dekoruoti plieniniai elementai, kurių kiaurymės ryškioje saulės šviesoje užsidaro tarsi fotoaparato objektyvas. Kiekvieno tokio plieninio elemento mechanika yra labai sudėtinga ir iš arti primena tradicinio laikrodžio mechanizmą.
Architektūra nebėra vien tik statiška – ji adaptyvi, derinama prie veržlių idėjinių polėkių, pritaikoma prie aplinkos sąlygų, o dinamiškumą skatina vanduo, šviesa, garsas ar vėjas. Šiandien kinetinių fasadų kūrimą skatina sparti statybų technologijų plėtra, išmaniosios sistemos, kurių pastatuose yra vis daugiau, galimybės automatiškai valdyti judančius fasadų elementus, be to, nereikėtų pamiršti ir visais laikais architektūroje egzistavusio naujovių siekio.
Judrus siekis išsiskirti
Didelio biudžeto projektuose paprastai dalyvauja pasaulinio garso architektai, kiekvienu savo darbu siekiantys sukurti kažką unikalaus, pateikti dar niekur nematytą idėją. Be sudėtingų masyvių konstrukcijų ir novatoriškų techninių sprendimų, geriausia priemonė šiam rezultatui pasiekti yra neįprasti fasadai, savo originalia forma ar dinamiškumu patraukiantys visų dėmesį ir sulauksiantys pasaulinio pripažinimo. Šį efektą galima pasiekti skirtingais būdais, pavyzdžiui, padengus fasadą augalais arba originaliai apšvietus, arba dar geriau – jį išjudinus. Šis variantas dažniausiai yra brangiausias, bet ir efektyviausias.
Be abejo, kinetiniai fasadai – labai sudėtinga konstrukcija, todėl juos projektuojant įvairių sričių specialistai turi dirbti kartu, kitaip vargu ar architekto idėja bus įgyvendinta. Ne visada pasiekiamas norimas rezultatas, tačiau tokie projektai negali nežavėti jau vien dėl to, kad kinetinis fasadas yra iššūkis visiems: ir jį kūrusiems, ir jį stebintiems.
4 įspūdingiausi kinetinių fasadų pavyzdžiai
Kvėpuojantis fasadas
Biuro „Soma“ suprojektuotą pastatą „One Ocean Pavilion“ Pietų Korėjoje įkvėpė gamta, ypač – vandenynų fauna, todėl šis pastatas atrodo tarsi būtų minkštas lyg banginio kūnas. Pagrindinį jo fasadą dengia judančios dekoratyvinės juostos, atsiveriančios ir užsiveriančios panašiai kaip žuvų žiaunos. Keliolikos metrų aukščio lenktos formos juostos pasisuka ne vienu metu, o paeiliui, kiekvieną juostą valdo atskiras mechanizmas.
Kodėl kinetinis? Vietai, kurioje stovi pastatas, būdingos karštos bei drėgnos vasaros ir labai šaltos žiemos, tad atsiveriantis „One Ocean Pavilion“ kinetinis fasadas pagerina natūralų pastato vėdinimą, nukreipdamas vėjus per pastatą. Drėgnuoju ir karštuoju metu nukreiptas oras yra sausinamas bei vėsinamas, žiemą jis pašildomas. Tą atlieka šilumos siurbliai, imantys energiją iš vandenyno. Ant pastato stogų sumontuotos saulės elektrinės pagamina apie du trečdalius pastato sistemoms reikalingos elektros energijos.
Įspūdingas „One Ocean Pavilion“ kvėpavimas. SOMA nuotr. (https://www.youtube.com/watch?v=C2_H8peGhMw)
Pastato stilių ir vidaus apšvietimą keičiantis fasadas
Kinetika yra svarbus trikampio formos pastato Pietų Danijos universiteto miestelio Koldinge elementas. Ši geometrinė figūra nuolat kartojama visame Henningo Larseno studijos projektuotame pastate, įvairiausiais matmenimis. Penkių aukštų vidinis pastato atrijus taip pat yra trikampių visuma, tačiau kiekvieno aukšto trikampis paslinktas arba pasuktas, ir tai suteikia atrijaus terasoms dinamiškumo.
Energiškai efektyvus trikampis. Stiklo fasadą dengia 1600 trikampių perforuotu plienu dengtų langinių. Kai jos uždarytos, pastatą tarsi gaubia vientisas sidabrinis apvalkalas, o kai atidarytos – atrodo, tarsi būtų grėsmingi skustuvo ašmenys, keičiantys pastato charakterį į gerokai agresyvesnį. Judančios trikampės langinės sujungtos su kompiuterine sistema, analizuojančia saulės apšvietimą ir temperatūrą pastato viduje. Jos atidaromos arba uždaromos atsižvelgiant į oro sąlygas, tačiau naudotojai taip pat gali programuoti savo nustatymus, pavyzdžiui, kai reikia daugiau dienos šviesos tam tikroje salėje, langinės gali būti atidarytos tik konkrečioje vietoje.
Fasadas: drakono oda
Labai madingas ir populiarus kinetinių fasadų sprendimas yra vadinamoji drakono oda. Šią sistemą paprastai sudaro karkasas, prie kurio tvirtinamos gana lengvos vienodos formos plieninės plokštelės taip, kad visos jos galėtų judėti, pavyzdžiui, veikiamos vėjo. Tokie mirguliuojantys elementai primena blizgančius žuvų žvynus.
Vėjo įtaka fasadui. Tokį fasadą turi Brukline įsikūrusio Niujorko akvariumo paviljonas „Ocean Wonders: Sharks!“. 2018 m. pastatyto objekto fasadą sudaro trys masyvūs dinamiški elementai, tarsi pastatą supančios juostos. Šių juostų iš nerūdijančiojo plieno ir aliuminio pagamintos plokštelės nuolat banguoja, nes paviljonas stovi paplūdimyje, kur paprastai būna labai vėjuota, tad fasadas visada yra lyg gyvas.
Pastato autoriams, studijos „Portico Group“ architektams, šį kinetinį fasadą sukurti padėjo menininkas Nedas Kahnas, kuriantis su aplinka sąveikaujančias ir oro sąlygų veikiamas instaliacijas. Mirguliuojantis šio paviljono fasadas vienais atvejais atrodo kaip praplaukiančių mažų žuvų būrys, kitais – kaip dangumi slenkantys debesys (suvokimas kinta priklausomai nuo paros laiko ir oro sąlygų).
Niujorko akvariumo paviljono „Ocean Wonders: Sharks!“ fasadas niekada nebūna vienodas. Atvertos langinės pastatui suteikia agresyvumo. Ryan Fisher nuotr.
Slankiojantis kiautas – pastato tūrį didinantis fasadas
Slankiojančio kiauto motyvas pritaikytas 2019 m. Niujorke atidarytame kultūros centre „The Shed“. Jį suprojektavo studija „Diller Scofidio + Renfro“, bendradarbiaudama su „Rockwell Group“, ir tai yra vienas novatoriškiausių pastarųjų metų visuomeninių pastatų ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje.
„The Shed – daugiafunkcis kultūros centras, kurio itin lanksčią struktūrą sudaro judantys fasado ir sienų elementai, todėl pastatą galima transformuoti, pritaikyti įvairiems tikslams. Pagrindinį korpusą, kuriame įrengtas muziejus, parodų ir edukacinės erdvės ir kt., supa judantis apvalkalas.
Architektų vizija. Kinetinę „The Shed“ viziją akivaizdžiai įkvėpė vietovės kontekstas – pramoninė West Side geležinkelio atšaka, ant kurios ir buvo pastatytas kultūros centras. Pastatą kūrę architektai prisipažįsta, kad idėjų sėmėsi ir iš neįgyvendintos XX a. septintojo dešimtmečio britų architekto Cedrico Price‘o ir teatro režisierės Joan Littlewood sukurtos Pramogų rūmų utopijos, kuriai irgi buvo planuojama lanksti judanti struktūra. Tačiau tik šiandien, dėl technologinės pažangos, tokias idėjas galima įgyvendinti.
Kaip juda? Konstrukcija turi milžiniškus ant bėgių pastatytus ratus ir gali pasislinkti į šoną, uždengdama prie pastato prisišliejusią aikštę – pastato tūris praktiškai padvigubėja. Rezultatas – 37 m aukščio, 1600 m2 ploto erdvė, kuri gali būti net ir šildoma, nes aikštės grindinyje sumontuota šildymo sistema. Kultūros centro „The Shed“ daugiafunkcėje salėje yra 1200 sėdimų vietų, o pastūmus fasado kiautą ir uždengus aikštę, salė padidėja iki 3000 sėdimų vietų. Judantis „The Shed“ apvalkalas turi kilnojamas žaliuzes, todėl aikštė gali būti tiek visiškai uždengta, tiek atvira.
„The Shed“ novatoriškumą įrodo ne tik milžiniškas judantis apvalkalas, bet ir konstrukcijai panaudotos medžiagos: tvirtas, lengvas, atmosferoms poveikiui atsparus, geromis izoliacinėmis savybėmis pasižymintis plastikas. Kai kurių judančios pastato dalies elementų ilgis siekia 21 metrą.
Besisukantis fasadas – spektaklis
„Foster + Partners“ ir „Heatherwick Studio“ suprojektuotas „The Bund Finance Center“ – didelis aštuonių pastatų, 420 000 m2 kompleksas Šanchajaus pakrantėje, jungiantis senamiestį su finansų rajonu. Komplekse – biurų patalpos, restoranai, prabangūs apartamentai, viešosios erdvės ir kultūros centras. Įspūdingiausiai atrodo komplekso kultūros centras, kurio judantis fasadas prisitaiko prie kintančios pastato paskirties, atskleisdamas arba paslėpdamas vidines erdves.
Iš tradicijų į technologijas. Tradicinį šventinį kinų moterų galvos apdangalą primenantis fasadas sukurtas bendradarbiaujant su specialistais iš Tongji universiteto. Jį sudaro trys judantys sluoksniai, suformuoti iš 675 vertikalių į bambuko kamieną panašių tūtų, kurių ilgis – nuo dviejų iki šešiolikos metrų. Kiekvienas tūtų sluoksnis sukasi aplink fasado perimetrą atskirai, todėl tūtos persidengia, taip sukurdamos skirtingo lygio permatomumą ir įvairių formų ažūrus. Tūtos pagamintos iš aliuminio ir padengtos rausvą atspalvį suteikiančiu titano nitridu. Siekdami išgauti jų paviršiaus tekstūrą, primenančią tradicinius kinų raštus, architektai bendradarbiavo su vietos amatininkais ir išbandė daugybę prototipų, kol sukūrė tinkamas reljefines tūtų tekstūras. Visa konstrukcija paverčia pastatą savotišku spektakliu tiek dėl jo medžiagų savybių, tiek dėl jo dinaminių galimybių.
Fasado dinamiką skatina aplinka
Architektūros istorija rodo, kad dažniausiai įdomiausi ir geriausiai išsilaikę fasadai pasižymėjo unikaliomis medžiagomis ir (arba) ornamentika. Nors unikalių istorinių ir šiuolaikinių pastatų fasadai labai skirtingi, jie turi vieną bendrą bruožą – fasadas paprastai keičiasi tada, kai keičiasi aplinka.
Anksčiau daugiausia kalbėdavome apie šviesą ir tai, kaip ji atsispindi nuo fasado paviršiaus, apie fasadus ardančią drėgmę ar net ant fasado augančią augmeniją. Tačiau tobulėjant technologijoms, aplinkos vaidmuo nesumažėjo. Priešingai, pažangiausios technologijos padėjo projektuotojams sukurti architektūrinius sprendimus, leidžiančius pastatams lanksčiau nei bet kada anksčiau reaguoti į aplinką. Atsiranda fasadų, dinamiškai prisitaikančių prie atmosferos ir aplinkos sąlygų ir parodančių, kad pastatas gali būti ne tik statiškas monolitas, bet ir transformuojama erdvė. Kinetiniai fasadai dažnai yra kompromisas tarp estetikos ir naudingumo, derinantis stulbinančius vizualinius efektus ir ergonomišką naudojimą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2023 RUDUO
