Lietuvoje galiojantis Statybos techninis reglamentas (STR 2.05.13:2004) „Statinių konstrukcijos. Grindys“, skirtas grindų įrengimo technologijoms, neatitinka šių dienų realijų, taigi, specialistams tenka ieškoti alternatyvų – remtis vokiečių arba amerikiečių normomis. Aplinkos ministerija raginama atnaujinti 2004-aisiais patvirtintus STR nuostatus, tačiau greitų pokyčių nežadama.
Skirstomos septynios klasės
Prof. dr. Žymantas Rudžionis.
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultetas
Kalbant apie betonines grindis, geriausiai parengtos nemažos apimties amerikiečių normos. Čia grindys klasifikuojamos į septynias klases, atsižvelgiant į jų paskirtį.
Dažniausiai sutinkamos betoninės grindys nėra tokia paprasta konstrukcija, kaip dažnai įsivaizduoja statybos darbų vadovai ar rangovai. Betonui kietėjant reikia daug vandens. Jo pritrūkus, betonas greitai išdžiūsta, pradeda pleišėti, trūkinėti. Taigi, palyginti su kitomis gelžbetoninėmis konstrukcijomis, betoninės grindys užima didžiausią atvirą paviršiaus plotą, sykiu kyla rimtas pavojus išgaruoti vandeniui, atsirasti trūkiams, plyšiams.
Betoninė grindų konstrukcija labai jautri. Pavyzdžiui, amerikiečių normose surašytos visos sąlygos, kuriomis privalu vadovautis įrengiant tokias grindis. Visgi reglamento pabaigoje pažymėta, kad, net ir remiantis visomis taisyklėmis, lieka 5 proc. tikimybė, jog vienur ar kitur plyšys visgi atsiras. Taigi, nepriekaištingai įrengti šią konstrukciją ne visuomet pavyksta.
Grindys klasifikuojamos į mažas apkrovas turinčias grindis, įrengiamas individualiuose namuose, antra grupė – visuomeniniuose pastatuose, kur grindys intensyviau eksploatuojamos, toliau eina grindys, kurios įrengiamos lauke ir gali atlaikyti nedideles, pavyzdžiui, lengvųjų automobilių iki 2 tonų į ašį apkrovas.
4 klasė – grindys, skirtos pramoniniams pastatams, kur vyksta intensyvus transporto su pneumopadangomis judėjimas, tačiau apkrovos irgi nėra didelės.
5 klasė – grindys, atlaikančios vilkikų apkrovas, siekiančias iki 10,5 tonos į vieną ašį.
6 klasė – labai dideles apkrovas, daugiausia pramoniniuose pastatuose, atlaikančios grindys. Tokių pastatų Lietuvoje labai nedaug. Vienas pavyzdžių – 28 tonų autokrautuvai, vežantys krovinius vienoje Alytaus gamyklų, ar atominės elektrinės radioaktyvių atliekų saugykla. Tokiuose objektuose grindų konstrukcijos turi būti skaičiuojamos ypač atidžiai.
Septintoji, pati paprasčiausia klasė, – išlyginamasis betonavimas, t. y. grindys, įrengiamos ant senų grindų arba perdangos. Ant išlyginamojo sluoksnio galima klijuoti plyteles, kloti PVC dangą, parketą ar kitas grindų dangas. Šiai grupei galima priskirti ir šildomąsias grindis.
Pasirinkimas didelis
Pagrindinė problema grindų konstrukcijų pleišėjimas. Pradėjus projektuoti grindis ir įrengiant didesnio ploto grindis reikėtų paruošti dar vieną – temperatūrinių, deformacinių ir technologinių siūlių projektą. Pavyzdžiui, įrengiant skirtingų kontūrų šildomąsias grindis, privalu įvertinti deformacines siūles tarp skirtingų kontūrų, esant grindų skerspjūvio pokyčiams dėl įvairių komunikacijų tiesimo po grindimis, pamatų padų įsiterpimo į grindų skerspjūvį, būtina įpjauti susitraukimo deformacinę siūlę grindų skerspjūvio sumažėjimo vietoje.
Kalbant apie grindų dangas, jų taip pat yra labai įvairių. Pirmos, antros klasės pastatuose, kur žmonių judėjimas nedidelis, renkantis grindų dangas, dėmesį reikėtų atkreipti į jų atsparumą aplinkos poveikiams ir dilumą. Jei žmonių judėjimas didesnis, reikalingos daug atsparesnės dilumui grindys – akmens masės plytelės, terasiniai betoniniai gaminiai, natūralus akmuo. Jei žmonių judėjimas neintensyvus, tuomet gali būti naudojamos PVC dangos, laminatas, parketas, glazūruotos keraminės plytelės.
Individualiuose namuose didesnių problemų nekyla. Pramoninės paskirties pastatuose, kur juda transporto priemonės ir privalo būti įrengtos betoninės grindų konstrukcijos, kurioms papildomai keliami higienos reikalavimai, susiduriama su polimerinėmis dangomis – epoksidais, poliuretanais. Jų technologijos gana sudėtingos, įrengiant tokias grindis, būtina atsižvelgti betoninių grindų, ant kurių įrengiama polimerinė danga, likutinę drėgmę, kad neatšoktų poliuretaninė ar epoksidinė danga. Ne mažiau svarbus paviršiaus paruošimas, technologinių parametrų laikymasis – temperatūros, paklojimo storio, kietiklio santykis su rišikliu, organinių priemaišų nebuvimas.
Pagal vokiečių standartą, grindų dangos skirstomos į 12 klasių. Kiekviena jų išsiskiria sava specifika. Kuo aukštesnė klasė, tuo ji turi būti atsparesnė įvairiems poveikiams – tiek mechaniniams, tiek cheminiams.
Būtina įvertinti netikėtumus
Grindų konstrukcija skirsis atsižvelgiant į tai, ar bus įrengta ant grunto, ar ant perdangos. Įrengiant ją ant grunto, svarbu, kokios apkrovos veiks, o lemiamas konstrukcijos armavimo įtakai ir konstrukcijos storiui turintis veiksnys – grindis veikiančios apkrovos. Kad ir koks geras pagrindas būtų, vis tiek grindis veikia lenkimo jėgos. Kuo grindų storis didesnis, tuo grindys gali atlaikyti didesnę apkrovą. Žinoma, grindų laikančiajai gebai ne mažesnę įtaką turi armavimas.
Pavyzdžiui, amerikiečių normose nurodyti minimalūs grindų storio reikalavimai. Dažnai Lietuvoje grindų storio reikalavimų taupant pinigus nesilaikoma, taigi, neišvengiama grindų pleišėjimo. Šias pamokas tie, kurių specializacija – grindų įrengimas, išmoko, tačiau neretai nespecializuotos įmonės dirbdamos pridaro klaidų. Kiekvienu atveju reikia skaičiuoti, kokia tikėtina maksimali grindų apkrova: juk ne visuomet ant jų užvažiuos tik lengvasis automobilis ar krautuvas. Kartais pasitaiko, kai ant tų pačių grindų užvažiuoja vilkikas. Būtina iš anksto įvertinti galimus atsitiktinius atvejus.
Įrengiant grindis ant perdangos, būtina įvertinti eksploatacines sąlygas. Jeigu statomas daugiabutis, svarbu užtikrinti garso izoliacinius reikalavimus, įrengti smūginio garso izoliaciją. Jeigu perdanga virš rūsio ar ant grunto, turi būti įrengta šiluminė izoliacija, atitinkanti A+ energinio naudingumo klasės reikalavimus. Be betonavimo darbų kokybinių parametrų, reikia atkreipti dėmesį į tai, ką turime po grindimis sudėti, – garsą, šilumą izoliuojančią medžiagą, tinkamą hidroizoliaciją, kad užtikrintume tinkamą grindų eksploataciją.
Laikytis technologinių reikalavimų
Dar viena visuomeniniuose ir administraciniuose pastatuose dažna grindų konstrukcija – pakeliamosios grindys, po kuriomis montuojami inžineriniai tinklai. Tai racionalus sprendimas: tokią konstrukciją sudaro pakeliamasis karkasas ir surenkamosios grindys, kurios gali būti įvairių tipų – cementinės, anhidtritinės, polimerbetonio plokščių ir kt.
Lenkijoje ir Vokietijoje populiarėja orinė šildymo sistema, išvedžiota po grindimis. Ji mobili, taigi, ortakių vamzdyną lengva perkelti iš vienos vietos į kitą arba išvis įrengti sistemą be ortakyno. Kitas tokios sistemos pranašumas – vienodai pasiskirstantis oras po šildomą patalpą. Šios sistemos gamintojai – JAV kompanijos. Daugiausia tokia sistema naudojama biurų pastatuose.
Įrengiant šildomąsias grindis, taip pat svarbu įvertinti apkrovas. Nuo jos priklausys grindų storis. Gyvenamuosiuose pastatuose minimalus grindų storis turėtų būti 65 mm, o rekomenduojamas 80 milimetrų. Šildymo vamzdeliai turėtų būti pakloti nei per giliai, nei per daug aukštai, o apsauginis betono sluoksnis turėtų siekti 3 cm, kad šiluma pasiskirstytų vienodai.
Didelio storio grindų įrengti nepatariama, nes jų įšilimo laikas yra daug ilgesnis.
Šildomosios grindys gali būti įrengiamos ir pramoniniuose pastatuose, pavyzdžiui, rampose, siekiant nutirpdinti ledą ar sniegą žiemą, kad sunkiasvorės transporto priemonės galėtų saugiai važiuoti.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 6.
