• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Gyventojai prieš prekybos centrus: ar galimas vienas laimėtojas?

2016 lapkričio 14 d.
pixabay.com nuotr.
pixabay.com nuotr.

Prieš kelis mėnesius sostinės Fabijoniškių rajono gyventojai sukilo prieš vieno prekybos centro statybas. Ir nors verslininkai, Vilniaus valdžios nuomone, buvo dosnūs – gyventojams pažadėjo nemokamas krepšinio ir vaikų žaidimo aikšteles, šie labiausiai apgailestavo dėl statybų aikštele paversto pušynėlio. Panaši istorija netruko pasikartoti Žirmūnuose.

Gyventojai pasipriešino planams patrauklioje Šeimyniškių, Sporto ir Raitininkų gatvių sankirtoje esantį gyvenamosios paskirties sklypą, tiesa, jau kelerius metus apleistą, perleisti prekybos tinklui. Viešojoje erdvėje pasirodė vietinių gyventojų pateikti skaičiavimai, esą jie ir be dar vieno prekybos centro gyvena patogiai – pusantro kilometro atstumu suskaičiuota 10 parduotuvių. Vilniečiai pateikė ir daugiau argumentų: esą naujasis kelių tūkstančių kv. metrų ploto prekybos centras reikštų dar didesnę oro taršą ir automobilių spūstis.

Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovo Sauliaus Vagonio teigimu, universalių skaičiavimų, koks optimalus prekybos vietų (prekybos centrų, turgų, maisto ir kitų prekių parduotuvių) mieste skaičius, nėra, nes prekybos plotų ir jų panaudojimo poreikis gana stipriai priklauso ne tik nuo valstybės ekonominio išsivystymo lygio, bet ir nuo šalies kultūros ar apsipirkimo įpročių. Pavyzdžiui, vienose valstybėse labiau mėgstami didžiuliai prekybos centrai, kur žmonės apsiperka savaitei ar dar ilgesniam laikotarpiui, kitose – patrauklesnės mažos šeimyninės krautuvėlės ir pan.

s_vagonis_250

Saulius Vagonis

Remiantis europine statistika, vienam Lietuvos gyventojui tenka 1,05 kv. metro prekybos ploto. Panašus rodiklis ir kitose Rytų Europos bei Pietų Europos valstybėse (jis įprastai svyruoja tarp 0,9 ir 1,1 kv. metro gyventojui). Skandinavijos ir Vakarų Europos valstybėse šis rodiklis svyruoja tarp 1,3–1,5 kv. m gyventojui, taigi, yra 25–40 proc. aukštesnis nei Lietuvoje ar kitose mažiau ekonomiškai išsivysčiusiose Europos valstybėse. Vadinasi, bent teoriškai stiebtis ir lygiuotis yra į ką.

Realybė tokia, kad naujų prekybos centrų statybos miestuose, matyt, niekada nesustos. Naujos parduotuvės statomos ne tik prekybos tinklams plečiantis (didinant parduotuvių skaičių), bet ir tiesiog gerinant savo prekybos taškų kokybę: tiek jų vietą, tiek ir pastatų kokybę. Prekybos tinklai nesiplečia „iki begalybės“: nemažai parduotuvių, esančių prastesnėse (mažiau patraukliose) miestų vietose arba nefunkcionaliose patalpose ar pastatuose, yra uždaromos.

Prekybos tinklas, matydamas galimybę įsikurti geresnėje vietoje ar geresniame pastate, gali paaukoti prastesnį savo prekybos tašką tame pačiame mieste, jei manys, kad plėstis jau neapsimoka, bet ieškoti geresnių vietų niekada nenustos. Jau šiuo metu, kas ypač pastebima mažesniuose miestuose, tam tikri pastatai apleisti anksčiau juose įsikūrusių prekybos tinklų: jie išsikėlė į patrauklesnius naujesnius pastatus arba komerciškai patrauklesnes vietas.

Prekybai patrauklios vietos (sklypai) nuolat bus paklausūs, ir juose visada bus planuojama statyti naujus komercinius pastatus, tarp jų – ir prekybos tinklų parduotuves, nepaisant, kiek tų parduotuvių mieste būtų. Prekybos tinklai ne visada lenktyniauja kiekybe, bet kokybė – visada labai svarbu. Todėl ir ieškoma vis geresnių vietų prekybai, arba investuojama į esamų pastatų atnaujinimą, modernizavimą, kad jie būtų patrauklūs gana išlepintiems Lietuvos pirkėjams. Kad prekybos pastatų kokybė – konkuravimo forma, rodo ir LIDL pavyzdys, kuris Lietuvoje stato naujos koncepcijos brangesnius prekybos pastatus, kai daugumoje kitų Europos valstybių LIDL parduotuvės įrengtos paprastesniuose, kartais labiau net sandėlį primenančiuose pastatuose.

pixabay.com nuotr.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad