Grunto nuošliaužos žmonėms kėlė rūpestį nuo senų senovės. Jau viduramžiais Lietuvos valdovams ramybės nedavė Gedimino kalno šlaitai, po stipresnių liūčių vis slinktelėdavę žemyn. Kuriantis Žemutinei piliai su Valdovų rūmais buvo nuspręsta prie kalno iš šiaurės vakarų pusės statyti masyvią atraminę sieną, kad po stiprių liūčių nuošliaužos neatneštų žemių į sutvarkytą pilies kiemą.
Gedimino kalną nuo viduramžių kamavo nuošliaužos ir kairėje pusėje (prie šaltinio), ir dešinėje (šalia dabartinio keltuvo), kur išliko senovinė atraminė akmenų ir raudonų plytų mūro siena. Vėliau ji buvo ne kartą tvarkyta ir stiprinta, kad atlaikytų grunto slėgį.
Yrantys šlaitai verčia ieškoti sprendimų
Gedimino kalno šlaitų irimas problemų kėlė ir senovėje, kai kalnas visų pirma karybos tikslais buvo plikas, ir vėliau, kai praradęs strateginę karinę reikšmę tapo poilsio vieta ir pasipuošė medžiais. Dėl tų šlaite gražiai išaugusių medžių ilgai netilo ginčai: kokią įtaką jie daro Gedimino kalno stabilumui?
Vieni specialistai teigė, kad medžiai ne tik „džiugina dūšią, užu širdies stveria“, kaip kadaise rašė mūsų didysis poetas Antanas Baranauskas, bet ir savo šaknimis armuoja gruntą, didina jo stabilumą. Jie siūlė sveikus medžius išsaugoti. Oponentai tvirtino, kad medžiai kenkia šlaitams, jų siūbavimas nuo stipraus vėjo ardo pagrindą, be to, medžių šešėlyje menkiau auga žolė, padedanti apsaugoti šlaitus nuo erozijos (išgraužimo). Jie siūlė ir sveikus, ir ligotus medžius be gailesčio iškirsti.
Tokių specialistų nuomonė žmonėms, nuo kurių sprendimų priklauso Gedimino kalno likimas, pasirodė svaresnė. Dabar kalnas vėl plikas. Ar tai iš tiesų pagerino šlaitų stabilumą – parodys laikas. Aišku viena – Gedimino kalnu, jo jautriais šlaitais reikės rūpintis kasdien kaip brangiu ne itin tvirtos sveikatos giminaičiu.
Didelė tikimybė, kad Gedimino kalno šlaitus dar teks gydyti, nes jie padengti per daugiau nei dešimtį tūkstančių metų, praėjusių nuo paskutinės ledyno viešnagės mūsų kraštuose, susiformavusiu deliuvio sluoksniu, kuris visų kalno šlaitų paviršių dengia 2–3 metrų storiu. Deliuvis – silpnas ir nestabilus pagrindas. Būtent dėl to Gedimino kalno šlaite įrengiant austrų suprojektuotą keltuvą nutarta plienines kėlimo tako sijas atremti į polinius pamatus. Gręžtiniai mažo skersmens poliai siekė 4–5 metrų gylį. Jie praėjo deliuvį ir atsirėmė į patikimą natūralios sandaros gruntą.
Įrengti polius atramoms šlaite nebuvo paprasta. Gręžiniai buvo daromi rankomis naudojant lengvus mechaninius grąžtus, nes bet kokia sunkesnė ir galingesnė technika darbui kalno šlaite netiko.
Vilniuje yra ir daugiau vietų, kuriose galimas šlaitų suirimas kelia rūpesčių arba dėl kurio yra kilę nemalonių padarinių. Vienas tokių – prieš dešimtį metų nuslinkusi didelė nuošliauža Dvarčionyse, „Dvarčionių keramikos“ gamyklos teritorijoje, kai dėl gruntinio vandens pakitusio gylio nušliuožė šlaitas su dalimi gatavos produkcijos sandėlio.
Nemažai rūpesčių kilo ir dėl Geležinio Vilko gatvės šlaitų statant naująją estakadą. Intensyvūs lietūs sumažino jų stabilumą, ir gruntas pradėjo šliaužti. Laimė, nuošliauža buvo nedidelė ir ją pavyko laiku suvaldyti naujomis atraminėmis konstrukcijomis.
