Iš pirmo žvilgsnio apleistas ir visų pamirštas pastatas pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, pažymėtas šeštuoju numeriu Stašiūno gatvės pradžioje (dabar Žemaitijos g.), nuo XX a. pradžios buvo vienas iš kultūros židinių mūsų daugiasluoksniame ir daugiakultūriame mieste. 1910 m. šiame pastate buvo atidaryta Žydų apšvietos draugijos „Meficei Haskala“ biblioteka. Pirmosios sovietų okupacijos metais biblioteka buvo nacionalizuota ir įgavo naują – 5-osios viešosios valstybinės Vilniaus miesto bibliotekos pavadinimą.
Vilniaus senamiestyje, kaip ir daugelyje kitų nacistinės Vokietijos okupuotų miestų, 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurtas žydų getas. Tuo metu Vilniuje gyveno apie 57 tūkstančiai žydų, per visą geto gyvenimo laikotarpį jame buvo uždaryta apie 50 tūkstančių žmonių. Nacių nurodymu, Vilniaus gete buvo įsteigta įvairių institucijų, viena jų – geto biblioteka. Jau kitą dieną, Žydų tarybos nurodymu, patyrusiam bibliotekininkui iš Varšuvos Hermanui Krukui buvo pavesta įsikurti viename iš bibliotekos kambarių ir pasirūpinti pačia biblioteka. H. Krukas buvo literatūros kritikas, aktyvus ir ilgametis Bundo veikėjas, kilęs iš Plocko Lenkijoje ir iki pat karo pradžios gyvenęs Varšuvoje, iš kurios pabėgo į Vilnių. H. Kruko asmenybė yra svarbi dar ir dėl to, kad per visą geto gyvavimo laikotarpį jis rašė dienoraštį „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“, kurį galima laikyti išsamiausiu liudijimu apie įvykius gete bei ten įkalintų žmonių kasdienius vargus ir rūpesčius.
Bibliotekos fonduose buvo beveik 40 tūkst. knygų. Laikantis nacių reikalavimų, čia nebuvo komunistinės spaudos bei kai kurių žydų autorių darbų, tačiau liko gausybė grožinės ir mokslinės literatūros keliomis kalbomis. Bibliotekos vadovo Hermano Kruko ir kitų bibliotekos darbuotojų pastangomis knygos buvo nuolat perkamos ar kitaip įsigyjamos.
[su_youtube url=”https://www.youtube.com/watch?v=OiwmTakyuYQ”]Ištrauka iš Hermano Kruko dienoraščio:
„Džiaugiuosi, kad į biblioteką renkasi intelektualai, visi tie, kurie kaip nors susiję su kultūra, literatūra, ir ji tapusi kultūros židiniu. Nemažai žmonių į biblioteką ateina prašyti darbo. Ir ne tiek dėl paties darbo reikalingumo, o dėl to, kad nesėdėtų namie, kur, deja, nėra tikrieji namai. <…> Žmonės neša knygas, nes nėra kur jų dėti. Tegul jos būna čia, galų gale nors nebus sudegintos, o kai kurios gal ir išgelbėtos.“
Nepaisant pirmaisiais mėnesiais po geto įkūrimo vykusių masinių žudynių, kurių metu buvo sunaikinta apie pusė geto gyventojų, skaitytojų skaičius bibliotekoje nuolat augo. Per metus ir tris mėnesius buvo pasiskolinta 100 000 knygų, o tai reiškia, kad vidutiniškai buvo paimama daugiau nei du šimtai knygų per dieną. 1942 m. geto teatre įvyko iškilmingas 100 000-osios skaitytojams išduotos knygos paminėjimo renginys, apie kurį bibliotekos vadovas savo dienoraštyje rašė:
„Minėjimas buvo suorganizuotas labai iškilmingai ir jidiš bei kultūriniams sluoksniams apskritai padarė didelį įspūdį. Nepaisant sunkios ir baisios Vilniaus geto padėties, čia plaka kultūros širdis.“
Per ceremoniją H. Krukas pagerbė visus žuvusius bibliotekininkus ir skaitytojus bei įteikė dovanų dvi knygas seniausiam ir pirmajam geto bibliotekos skaitytojui. Geto biblioteka tapo svarbiu traukos centru, o jos knygos – paguodos šaltiniu gete įkalintiems žydams. Žmonės pasitikėjo bibliotekos direktoriumi. Pasitaikydavo atvejų, kai atėjęs su rankraščiu asmuo klausdavo H. Kruko, kur jį paslėpti, kad, likęs gyvas, galėtų jį vėl atgauti. Bibliotekos vadovas pats vaikščiodavo po getą ir rinkdavo išmėtytas knygas, prašydavo geto gyventojų atnešti į biblioteką nereikalingų jiems knygų. Neilgai trukus biblioteka buvo pertvarkyta į du skyrius – vaikų ir suaugusiųjų – taip mėginant panaikinti didžiules spūstis. Į sausakimšą skaityklą nustota įleisti vaikus iki dešimties metų ir palikta daugiau erdvės vyresniems skaitytojams. Geto bibliotekoje būta ir nemažai taisyklių. Priešais bibliotekos kiemą stovėjo geto kalėjimo pastatas, o už perskaitytas ir laiku negrąžintas knygas netgi grėsė baudžiamoji atsakomybė – vienos dienos suėmimas.
Hermanas Krukas bibliotekos pastate įkūrė statistikos tarnybą, taip pat vadovavo geto archyvui ir muziejui, adresų biurui, knygų parduotuvei ir laikraščių kioskui, kuriame buvo prekiaujama lietuviškais ir lenkiškais dienraščiais bei vokiškais laikraščiais. Taip pat buvo įsteigtas Vilniaus geto mokslinis institutas, turėjęs 5 skyrius: matematikos ir fizikos, chemijos, gamtos mokslų, filosofijos ir socialinių mokslų, lingvistikos.
Kaip minėta anksčiau, bibliotekos knygų fondą sudarė apie 40 tūkst. leidinių. Daugiausia skaitytojai bibliotekoje skolinosi grožinės literatūros ir vaikams skirtas knygas, tačiau domėtasi ir moksline literatūra. Čia buvo knygų, išleistų lenkų, jidiš, rusų, hebrajų ir kitomis kalbomis. Pvz., Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, be žydų istorijos darbų, skaitė ir savo amžininkų Avromo Suckeverio, Makso Vainraicho, Jakovo Vygodskio leidinius. Skaitytojai bibliotekoje skolinosi knygas iki pat Vilniaus geto likvidavimo. Paskutinę Vilniaus geto egzistavimo dieną biblioteka išdavė dar 47 knygas.
Nuo 1942 m. vasario 18 d. iki birželio 18 d. H. Kruko vadovaujama iš žydų inteligentų suformuota Vilniaus geto kalinių grupė, dar vadinama „Popieriaus brigada“, A. Rozenbergo operatyviniam štabui turėjo atrinkti pačias vertingiausias YIVO instituto knygas išgabenti į Vokietiją. Daugiau kaip dvidešimt tūkstančių atrinktų leidinių buvo išsiųsta į Frankfurte prie Maino buvusią Žydų klausimo tyrimo biblioteką, likusios, kurios sudarė 70 proc. bibliotekos archyvo, turėjo būti sunaikintos. Atrinktos knygos ir dokumentai buvo perduoti į popieriaus fabriką perdirbti. „Popieriaus brigados“ nariai kaip įmanydami stengėsi išgelbėti kuo daugiau knygų ir dokumentų, jie iš YIVO instituto slapčiomis nešė į getą knygas, paslėptas po drabužiais. Toks jų elgesys geto kaliniams kėlė nemenką nuostabą. Įprastai į geto teritoriją žmonės bandė įnešti maisto ar kitų būtinų ir taip trūkstamų daiktų ar produktų, kurių stygius nuolatos persekiojo kalinius. Tačiau Z. Kalmanovičius visiems kritikams gete į klausimą, kodėl jie tai daro, atsakydavo: „Knygos ant medžių neauga.“ „Popieriaus brigados“ nariai, rizikuodami savo gyvybėmis, ėmėsi vertingiausius dokumentus, knygas ir artefaktus gelbėti. Tačiau „Popieriaus brigados“ narių nuomonės, kur šias vertybės reikėtų slėpti, išsiskyrė. Kalmanovičius manė, kad vertybėms būtų saugiausia Frankfurte, tuo tarpu Vilniaus geto bibliotekos vadovas Hermanas Krukas teigė, kad išgelbėtas vertybes reikia slėpti Vilniuje. Jos buvo saugomos keliose slėptuvėse, įrengtose Vilniaus geto teritorijoje, Vilniaus universitete bei pačiame YIVO pastate. Iš dalies teisūs buvo abu. Tai, kas buvo išvežta į Frankfurtą, po karo buvo perduota YIVO padaliniui Niujorke ir šiandien yra labai vertinga jų kolekcijos dalis, o tai, kas buvo paslėpta Vilniuje, išliko iš dalies. YIVO pastatas per karą buvo sugriautas, todėl buvo prarasta viskas, kas jame paslėpta. YIVO kolekcijos dalys, kurios buvo paslėptos kitose slėptuvėse ir kurias pavyko Vilniuje išsaugoti sovietmečiu, šiandien saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centre.
Bibliotekos pastatas Vilniaus geto kaliniams buvo tapęs ne tik kultūros centru, bet ir gete veikusios ginkluoto pasipriešinimo organizacijos susirinkimų vieta. Bibliotekos pastate veikė pirtis, kuriai vadovavo Vilniaus geto pasipriešinimo organizacijos lyderis I. Vitenbergas. Po pirtimi esančiame rūsyje pasipriešinimo nariai mokėsi naudotis ginklais, taip pat buvo slėptuvė, kurioje vyko slapti ginkluotojo pogrindžio narių susirinkimai. Be kita ko, šiame rūsyje buvo slepiamos ir YIVO knygos, rankraščiai, meno vertybės bei kiti svarbūs artefaktai. Bibliotekos kieme pačių geto kalinių pastangomis buvo įrengta geto sporto aikštelė, kurioje vykdavo įvairios varžybos ir turnyrai. Vienas iš žymiausių buvo 1943 m. gegužės 18 d. vykęs bokso turnyras. Vilniaus geto kalinys Normanas Šneidmanas, prieš karą buvęs Lietuvos bokso jaunių komandos narys, minėtame turnyre laimėjo medalį. Medalis buvo pagamintas iš valgomojo šaukšto ir išgraviruotas geto dirbtuvėse.
1943 m. pavasarį situacija gete ėmė keistis. Masinio žydų naikinimo akcijos Panerių miške suaktyvėjo. Bibliotekoje, kuri seniau buvo perpildyta žmonių, ieškančių paguodos literatūroje, aplankydavo vos vienas kitas žmogus. Likvidacijos metu iš daugiau kaip dešimties tūkstančių Vilniaus geto kalinių didžioji dauguma buvo išvežti į priverstinio darbo stovyklas Estijoje ir Lenkijoje arba žudomi Panerių miške. Dvasinis ir kultūrinis Vilniaus žydų bendruomenės elitas buvo sunaikintas amžiams.
Pasibaigus nacių okupacijai, Holokaustą išgyvenusieji ėmė rūpintis nuo sunaikinimo išgelbėtomis ir buvusioje geto teritorijoje paslėptomis kultūros vertybėmis ir jų ieškoti. Kiekvieną dieną buvo atrandama rankraštinių dokumentų, knygų, paveikslų, kurių laikina saugojimo vieta buvo poetų Abraomo Suckeverio ir Šmerkės Kačerginskio butas Gedimino pr. Labai greitai jų butas tapo perpildytas ir imta svarstyti, kur jas saugoti, ką daryti toliau. Tikėtasi atkurti žydų bendruomenę su institucijomis, viena kurių ir turėjo saugoti išgelbėtas gete vertybes. Išlikę pastatai, kuriuose iki karo buvo įsikūrusios žydų kultūros įstaigos, jau tarnavo kitoms reikmėms, taigi vienintelė neužimta erdvė liko buvusi geto biblioteka.
Iš Š. Kačerginskio prisiminimų:
„Tarp mūsų buvo keletas tokių, kurie buvo prieš tokios vietos muziejui pasirinkimą. „Žmonės neturi eiti atgal į getą“, – teigė jie. Tačiau nugalėjo kita pusė, kurią aš karštai palaikiau. Būtent šis kampelis – laikausi aš – yra tinkamesnis žydų muziejui. Tai, kas čia yra, jau taip pat yra istoriška. Negalima leisti žmonėms užmiršti, kas čia įvyko, priešingai, tegul tai mums visada primena.“
Buvo diskutuojama, kokio tipo įstaigą reikėtų kurti: atkurti YIVO ar į jį panašią instituciją, kuri ne tik saugotų išgelbėtas vertybes, bet ir užsiimtų moksliniais tyrimais. Pokariu atkurtas žydų muziejus veiklą pradėjo kaip Mokslinė komisija, įkurta 1944 m. rugpjūčio 26 d.; tų pačių metų lapkričio mėnesį ji oficialiai tapo muziejumi. Visą savo gyvavimo laikotarpį Žydų muziejus nuolatos susidurdavo su biurokratinėmis kliūtimis, palaikymo iš valdžios bei finansavimo stoka. Josifo Stalino pradėtos antisemitinės kampanijos įkarštyje, 1949 m. birželį, muziejus buvo uždarytas. Visi sukaupti rinkiniai ir eksponatai buvo išdalinti Lietuvos muziejams ir archyvams bei išbarstyti po pasaulį. Apie buvusią Vilniaus geto biblioteką ir vienintelį Lietuvoje, o ir visoje Sovietų Sąjungoje buvusios bibliotekos patalpose įkurtą žydų muziejų 40 metų Lietuvoje viešai nebuvo kalbama.
Vilniaus geto biblioteka, būrusi geto kalinius kultūrinei, socialinei ir pogrindinei veiklai, iki šių dienų išsaugojo savo unikalumą. Būtent šiame pastate Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus pastangomis bus įkurtas Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinis muziejus.
Kurybinė grupė: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys, Donatas Puslys
Dėkojame: Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui
Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
