Kaip padaryti, kad kokybiška architektūra klestėtų, o menkavertė išnyktų, kad architektai tarnautų žmogui, o ne investuotojams. Apie tai kasmečiame Lietuvos architektų rūmų narių susirinkime Vilniuje pranešimą skaitė praėjusiais metais išrinktas Europos architektų tarybos prezidentas austras Georgas Pendlas. Čia jis pristatė Europos architektų tarybos veiklą, tikslus ir kalbėjo aukštos kokybės Baukultur (lietuviškai – statybos kultūra) tema. Anot jo, šiandien pagrindinė užduotis ne vytis naujausias technologijas, o atsigręžti į tai, kas tikra ir amžina.

Europos šalių architektūra – įvairi ir savita. Vis dėlto vienos labiau išsiskiria savo statiniais, aplinka, kitos – mažiau. Kokią Europos šalį išskirtumėte kaip architektūros lyderę?

Jei kalbėsime apie architektūros projektavimą, sunku išskirti vieną. Matyt, nėra tokios šalies, kuri šiuo atžvilgiu neturėtų kuo pasigirti. Europos šalių architektūra yra labai gyvybinga ir skirtinga. Tuose skirtumuose dažnai slypi ir aukšta kokybė. Jei vis tik reikėtų išskirti, tai būtų Šveicarija, Danija. Pastarąją išskirčiau dėl jos sugebėjimo puikiai suprojektuoti kraštovaizdį. Bet, kalbant apie architektūrą, reikėtų nepamiršti ne tik paties projektavimo kokybės, bet ir šalies požiūrio į architektus. Kiek ši profesija yra gerbiama, kiek svari jos atstovų nuomonė. Tai labai svarbu. Nes jei architektai gerbiami, jiems daug paprasčiau kurti kokybiškus pastatus ir aplinką.

Minėjote, kad statybų industrijos ir architektūros tikslai yra du skirtingi dalykai. Bet, tarkime, Lietuvoje kyla daugybė problemų dėl nesusikalbėjimo ir nesusitarimo tarp šių dviejų sričių atstovų. Kaip nutiesti tiltą tarp šių sferų?

Vienintelė išeitis – viešos diskusijos. Tuo turėtų būti suinteresuotos miestų savivaldybės, nes būtent ten dirbantys žmonės savo rankose turi galią duoti arba neduoti leidimus statyboms. Jie turėtų įvertinti investuotojų tikslus ir pasverti, kiek jie yra pelningi ir kiek žalingi miesto architektūrai. Žinoma, architektų vaidmuo čia irgi labai svarbus. Juk būtent jie suprojektuoja pastatus. Architektų užduotis – ne aklai vykdyti užsakovų pageidavimus, o galvoti apie visuomenės poreikius ir numatyti, ar jų kuriamas naujas pastatas tarnaus visuomenei ir tolesniam miesto vystymuisi. Architektai turėtų suprasti, ką jie daro ir kokią didelę įtaką turi. Ir dėl to, kad jiems už projektą moka investuotojai, neturėtų tapti šuns uodega. Man labai svarbu, kad architektai žinotų savo vertę, savo vaidmenį. Jei jo nežino, neturėtų ir imtis projektavimo.

Europos architektūra ir yra labai skirtinga, bet sutikite, kad prekybos centras Danijoje ir Olandijoje mažai kuo skiriasi.

Labai blogai. Tai reiškia, kad tokie pastatai nėra sukurti architektų. Jei jie sukurti architektų, tada atitinka architektūros kokybės kriterijus. Ar jūsų šalyje yra „Lidl“? Tai blogiausios architektūros pavyzdys. Kiekvienoje šalyje jie pastato tokias pačias dėžes. Čia ne architektūra. Deja, tokių pavyzdžių yra ne vienas. Net ir vienam žinomiausių architektų Danieliui Libeskindui nelabai sekasi skirtingose šalyse įsprausti vienodo braižo pastatų. Man kokybiška architektūra yra ta, kuri atspindi kontekstą. Kitas kriterijus – pažvelgęs į geros architektūros kūrinį, visada gali nuspėti jo pastatymo laiką ir vietą. Negalima tos pačios kvailos dėžės pastatyti tiek Dubajuje, tiek Vilniuje.

Kalbant apie kokybę. Kaip laikui bėgant keitėsi suvokimas, kas yra kokybiška?

Yra du būdai kokybei nustatyti. Vienas gana paprastas, kur kriterijai aiškūs ir nekintantys. Tai funkcionalumas, ekonomiškumas, prisitaikymas prie aplinkos, ekologiškumas, energinis naudingumas. Kitas kriterijus – estetika. Ją įvertinti daug sudėtingiau, nes tai nebėra objektyvu. Estetinio suvokimo niekaip nepamatuosi. Nebent žmonių, kurie yra pakankamai įsigilinę į šią sritį, akimis. Mano manymu, grožis slypi logikoje. Viskas, kas logiška, yra gražu. Suprojektuotos erdvės turi rūpintis gamta, neiškristi iš konteksto. Dėl to architektai privalo labai gerai išmanyti tai, ką jie daro, mato ir kuria. Architektūra – tarsi žmogaus kuriama gamta. Joje viskas yra paremta logika. Kiekvienas augalas turi logišką vyksmą. Čia viskas skirtinga, todėl nenuobodu. Visi tie patys kriterijai turi būti pritaikomi ir architektūroje. Medis turi logiką, todėl ir sukuria grožį mūsų akyse. Architektūros tikslas turėtų būti toks pats. Be to, gerai suprojektuotas pastatas turi pasakoti istoriją. O jei tai tik menkavertė dekoracija – tai šiukšlė.

Kokia Jūsų nuomonė apie Vilniaus architektūrą?

Nors čia viešiu jau antrą kartą, turiu prisipažinti, kad nespėjau daug ko aplankyti. Kiek pastebėjau, turite daug gražių naujų pastatų. Bet tai dažniausiai smulkūs objektai. Dėl didelių statinių – kiek dvejoju, ar investuotojai tariasi su architektais. Bet tokių problemų yra daug kur.

Ar matote Europoje naujų pastatų, kurie po daug metų galėtų tapti klasika?

Žinoma. Insbruke, Austrijoje, turime šuolių su slidėmis centrą. Jis, be jokių abejonių, yra ikonografiškas ir tikiu, kad ateityje taps klasika. Nuvažiavę į Berlyną rasite Davido Chipperfieldo suprojektuotą muziejų „Neues Museum“. Tai puikus pavyzdys, kaip galima suderinti sena ir nauja. Modernios detalės ne užgožia, o gerbia tai, kas liko iš seno pastato. Daug tokių pastatų yra ir Londone, Paryžiuje. Tas pats Pompidu centras. Jam jau 50 metų, o jis vis dar unikalus.

[su_quote cite=”Georgas Pendlas.”]Europa yra turtingas regionas. Todėl turėtų būti kreipiamas didelis dėmesys į pastatų, į patogaus gyvenimo kokybę. Turime galvoti ne apie automobilių užkimštus miestus, o tokius, kuriuose būtų malonu gyventi.[/su_quote]

Tai kur raktas į amžinybę?

Kokybė. Tokie pastatai gerai veikia, puikiai funkcionuoja ir juose malonu būti. Tarkim, Pompidu centras yra labai didelis. Bet tai muziejus. Jei tai būtų prekybos centras, sakyčiau, kad pavyzdys labai prastas. Bet pastato architektūra turi eiti koja kojon su savo paskirtimi. Ir šiuo atveju eina.

O sakykite, ar eiti koja kojon šiuolaikinė architektūra neturėtų su technologijomis?

Nežinau, ar reikėtų labai skubėti. Manau, kad svarbiau yra rankų darbas. Dažniausiai aukšta kokybė yra ten, kur jo įdėta daug. Būtent toks žmonių įdirbis čia turi didelę reikšmę.

Bet jei kalbėsime apie išmaniuosius namus, be technologijų čia neapsieisime…

Galiu pasakyti, kad labai gerai, jog vis sparčiau yra vystomi energiškai efektyvūs namai, bet nesu tikras, ar gerai, kad mes kvėpuojame vamzdžių oru. Kalbu apie ventiliacijos sistemą, kai dėl tam tikrų pasyviojo namo kriterijų negali atidaryti lango, todėl namas ventiliuojamas techniškai. Oras ateina ir išeina per vamzdžius. Nesu tikras, ar tai tinkamas sprendimas. Nes pagalvokime, kas bus po 30 metų? Žinoma, yra keičiami filtrai, bet tai nepigu, todėl dvejoju dėl tokios išeities.

Kokios tendencijos šiandien vyrauja architektūroje?

Išskirčiau dvi labai skirtingas. Viena remiasi technologijomis, kur viskas automatizuota: mobiliuoju telefonu gali įjungti ar išjungti šildymą, apšvietimą ir pan. Kita tendencija ta, kad grįžtama prie šaknų ir, tarkime, statomi namai iš molio. Imi molį iš savo žemės sklypo ir stataisi namą. Jis stabilus, tinkamas, o po 200 metų vėl virs moliu. Tai dvi labai skirtingos kryptys. Technologinė kryptis labiau domina verslininkus, nes čia galima uždirbti daugiau pinigų. Bet klausimas, kiek reikia iš to pelnytis? Ar reikia? Juk pelnosi ne vartotojai, o kompanijos, kurios stato.

Kokie didžiausi iššūkiai laukia Jūsų kaip Europos architektų tarybos prezidento?

Noriu, kad žmonės suprastų, jog užstatyta aplinka labai glaudžiai susijusi su gyvenimo kokybe. Juk pastatuose praleidžiame 90–95 proc. viso savo laiko. Gamtoje būname labai nedaug. Gatvės, parkai – juk irgi suformuoti architektų.

Minėjote, kad kai kuriose Europos šalyse architektų labai daug. Kada tai pranašumas, o kada trūkumas?

Papasakosiu istoriją apie savo kraštą – Tirolį. Architektūros fakultetas čia buvo įkurtas 1968-aisiais. Pirmieji architektai jį baigė 1974–1975 metais. Prieš tai turėjome gal kokių 40 specialistų. Dabar – apie 400. Kasmet išleidžiama 50–60 naujų. Jie visi nori ir gali kurti. Be to, atranda bendrą kalbą su šalies politikais. O, tarkime, Italijoje, šalyje, kuri pirmauja pagal architektų skaičių Europoje, situacija yra kiek kitokia. Jų ekonomika smunka, o kartu su ja ir architektūros kokybė. Dar prieš 50 metų Italija architektūriškai buvo labai išsivysčiusi šalis, dabar taip nebėra. Ji prarado savo poziciją.

Kaip manote, ateityje architektų poreikis augs?

Manau, kad turėtų augti. Europa yra turtingas regionas. Todėl turėtų būti kreipiamas didelis dėmesys į pastatų, į patogaus gyvenimo kokybę. Turime galvoti ne apie automobilių užkimštus miestus, o tokius, kuriuose būtų malonu gyventi.

Bet, reikia pripažinti, šiandien Lietuvoje žmonės taupo architektūrai. Jie verčiau už tuos pinigus…

Nusipirks brangesnę virtuvę? Taip yra visur. Bet situacija po truputį keičiasi. Išeitis – geri pavyzdžiai, edukacija, prasidedanti dar mokykloje. Žmonės turi suprasti, kad jie patys gali tapti savo gyvenimo šeimininkais. Žinoma, pinigų vaidmuo čia taip pat nemažas, bet gera kokybė negali būti pigi. Tik skirtumas tas, kad, jei nori geresnio automobilio, moki daugiau, o jei nori turėti geresnį namą, turi investuoti į savo smegenis. Geras architektas nėra brangus architektas.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 4.