Blog

Gamtos ir architektūros vienovė

Aistė Ambrazevičiūtė.

Praėjusį mėnesį Kauno galerijoje „POST“ vyko dviejų Vienos meno akademijos absolventų – jaunųjų architektų Aistės Ambrazevičiūtės ir Jurgio Gečio paroda „Architektūrinė simbiozė. Tarp žmogaus ir gamtos“. Joje jiedu novatoriškai tyrinėjo natūralius kūrybos procesus, tai, kaip gamta kuria savas struktūras ir medžiagas, keičia ar griauna egzistuojančiąsias. Šiuo metu Budapešte gyvenanti ir Vienoje dirbanti A. Ambrazevičiūtė pasidalijo savo mintimis apie gyvenimą užsienio miestuose ir tuo, kas ją įkvepia kūrybai.

Kodėl pasirinkote studijuoti Vienos meno akademijoje?

Bakalauro studijas baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitete, o Vienoje įgijau magistro laipsnį. Daugelis važiuoja studijuoti į Olandiją ar Daniją, o aš, mokėdama vokiškai, galėjau pakeisti kryptį ir rinktis Vokietiją ar Austriją – ten stojant privalomas vokiečių kalbos egzaminas. Taip įdomiau, kadangi į šias šalis mokytis važiuoja gana mažai žmonių iš Lietuvos. Norėjosi išbandyti, nes, nuvykus ten per atvirų durų dienas, viskas, ką išvydau, labai nustebino: studentų darbai pasirodė keisti gerąja prasme. Aišku, prisidėjo tai, kad studijos ten nemokamos.

Kaip Vienos kontekstas pakeitė tavo kūrybą?

Miestas yra be galo turtingas, puošnus, tartum istoriškai tapęs brangakmeniu, išvystytu, kupinu istorijos ir paveldo. Studijuojant dažnai domina būtent šiuolaikinė architektūra, mokomasi to, kas vyksta šiandien. Vienoje – kitaip, žmogaus mastelyje beveik visiškai nesimato naujos architektūros, dominuoja baroko stilius. O tai, be abejo, keičia pomėgių lauką, aplinka, kurioje gyveni, yra kitokia. Žinoma, ir pati mokymosi aplinka skiriasi. Mano akademija atrodė tartum Hario Poterio mokyklos pilis ar senas Škotijos ar Anglijos universitetas: labai ornamentuota, atmosfera ir aura ypatingos, nesvarbu, ar studijuoji architektūrą, ar matematiką.

Net ir pačių architektūros studijų struktūra labai skiriasi. Visi dėstytojai iš užsienio, kiekvieną semestrą jie keičiasi, tad stodamas niekada nežinai, su kuo turėsi reikalų, nežinai, ar patiks, ar ne.

Kaip studijavimas užsienyje pakeitė požiūrį į Lietuvą?

Išmokė pažiūrėti į tuos pačius dalykus šiek tiek kitaip. Keičiant kontekstą, vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių man yra tai, kad net ir mūsų paprasta medinė architektūra tampa išskirtinė. Kaip sakoma, reikia išvažiuoti, kad praregėtum. Ir nors nebūtinai aplinkiniai buvo susidomėję medine architektūra ar Lietuva, tačiau jie mane pačią labai įkvėpė, sudomino vietiniu paveldu. Globaliai žiūrint, tapo įdomu, kaip būtų galima interpretuoti tradicijas ir sudominti visko mačiusį žiūrovą.

Kokie jums yra šiedu miestai?

Vienoje gausu baroko, viskas labai išpuošta, išgražinta. Budapešte daug moderno, čia jausmas tarsi gyventum pasakoje, bet labiau apleista ir labai eksperimentalu. Tai demonstruoja išskirtinį laikotarpį, kai žmonės labai vertino kūrybingumą. Gyvenant tokioje aplinkoje, architektūros originalumas, simbolizmas ir kūrybiškumas labai skatina mane pačią domėtis man naujomis architektūros kryptimis ir stiliais.

Viena – vestuvės, Budapeštas – pasaka. O su kuo jums asocijuojasi Lietuva?

Ne su urbanizuota teritorija, tikrai kažkuo labai stipriai susijusiu su gamta… Galbūt sodu.

Jūs tyrinėjate medžius, kerpes, Venecijos architektūros bienalėje prisistatysime kaip pelkių šalis. Kaip manote, kiek mūsų identitetui svarbi gamta?

Įdomu, kad tokias idėjas generuojantys žmonės dažnai gyvena užsienyje, kur gamtos poreikis išryškėja. Lietuvoje juk tikrai labai daug gamtos, natūralumo, pas mus viskas dar išlikę ir yra labai stipru, mūsų aplinkos mastelis visai kitas. Tad gamtos poreikis tikriausiai susiformuoja jau vaikystėje, o išvažiavus sustiprėja, nes pajuntamas didelis kontrastas. Žinoma, tai pasireiškia ne visiems, žmonių vertybės labai skiriasi.

Bet ne tik dėl to. Žinoma, yra asmeninės vertybės, tačiau drauge požiūrį keičia ir tai, kas būtent dabar vyksta natūraliojoje architektūroje, jos tyrinėjime. O ten vyksta tiek daug! Visa tai labai įkvepia ieškoti naujų gamtinių sąsajų.

A. Ambrazevičiūtės nuotr.

Gal galite papasakoti apie savus medienos tyrinėjimus, apie atrastus miško sluoksnius?

Daug laiko praleidau analizuodama medieną: prieš rengdama magistrinį diplomo projektą, turėjau pateikti profesionalią medžiagos analizę. Išsiaiškinau, kad mišką sudaro septyni augmenijos sluoksniai, kuriuos žinodamas pagal tam tikrą hierarchiją gali sukurti dirbtinį mišką, sudarytą iš samanų, kerpių, krūmų, tam tikrų mažesnių medelių, aukštų medžių, augalų, esančių medžių lajose. Man buvo įdomu, kaip nuo aukščio skiriasi vaizdas? Dažniausiai matome tik savo akių lygiu. Norėjosi įsivaizduoti erdves, kur jaustųsi ir kamienas, ir laja, medžio atmosfera, tai, kaip jis yra sudėtas, kokios jo savybės. Juk taip pat yra ir architektūroje: kaip skirtinguose aukščiuose galėtų skirtis atmosfera?

Savo architektūrą apibūdinate kaip poetišką. Ar mediena yra poetiška medžiaga?

Taip, juk medis, jo savybės, sezoniškumas yra labai atmosferiški, be galo natūralūs. Kai augalas auga, jis keičiasi: yra žydėjimo, senėjimo procesai, jie labai susiję. Man norėjosi pabrėžti, kad tai visiškai natūraliai atsitinka ir medžiagoms bei architektūrai: ir ji sensta. Sezoniškumas yra ne mirtis, o natūralus senėjimas, branda. Mediena tuo ir žavi, kad bėgant laikui tartum gyvena savo gyvenimą.

Kuriose miestų vietose dažniausiai atsirasdavo medinė architektūra?

Tai priklausė nuo pastatų paskirties. Individualioji architektūra atsirasdavo prie stočių, nes ten apgyvendindavo darbininkus, ne tik geležinkelio, bet ir aplink buvusių fabrikų. Tarpukaris – medinės architektūros aukso amžius. Daug žmonių į miestus buvo persikėlę iš kaimų, todėl jų namai dar tebeturėjo to lietuviškojo stiliaus bruožų, ne visiems norėjosi kopijuoti užsienį.

Man itin įdomi pasirodė Lietuvos rekreacinė medinė architektūra, kuri buvo įkvėpta gamtos ir kraštovaizdžio – ji iškildavo prie vandens ar pušynuose.

Kodėl medinėje architektūroje jus domina būtent ornamentika?

Medinės architektūros ornamentai yra gamtos imitacija, tęsinys, jų tikslas buvo sujungti erdves tarp natūralios ir sukurtos aplinkos. Mane žavi lietuviškos gamtos interpretacijos kūryboje, manau, kad tai – svarbi mūsų identiteto dalis. Norėtųsi, kad mūsų tradicijos, kultūrinis paveldas būtų nepamiršti ir šiuolaikiškai pristatomi tarptautiniame kontekste.

Užsiminėte apie Vienos, Budapešto puošybą, o dabar pradėjote ir apie Lietuvą kalbėti būtent šiuo aspektu.

Taip, tikrai, gyvenant tokiame kontekste kyla paralelė: kai būni toje išpuoštoje aplinkoje, pradedi ieškoti to paties ir pas save: kažko vertingo, kažko, kas pamiršta ar neįvertinta. Man apskritai norisi dirbti su neįvertintais objektais: su medine architektūra ar su kerpėmis, kurios, žinoma, nėra architektūra tikrąja to žodžio prasme, tačiau irgi yra neįvertintas aplinkos elementas. Norisi juos padaryti matomesnius ir inspiruoti, kodėl reikėtų atkreipti dėmesį. Panašiai kaip su skulptūromis ar monumentais, kurie praranda savo svarbą, nes tampa pernelyg kasdieniai ir nepastebimi.

Esate sakiusi, kad kerpės turi 20 000 skirtingų rūšių. Kuo dar jos ypatingos?

Žiūrint iš praktinės pusės, nėra kito taip gerai miestų orą valančio organizmo. Tačiau mane labiausiai domino jų organinės formos, kurių yra be galo daug. Man įdomu, kaip ir kur jos formuojasi, kaip jų savybės priklauso nuo konteksto. Kerpės yra simbiotiniai organizmai, sudaryti iš struktūros – karkaso ir organinės apdailos, todėl jų natūralios formavimosi savybės gali būti pritaikomos ir architektūroje.

Kerpės formuojasi savaime, kuria vertikalų miško kraštovaizdį, augdamos vystosi ir kiekviena yra skirtinga. Man tai asocijuojasi su šiuolaikine architektūra, pritaikant šiuolaikines technologijas – kiekviena pastato detalė gali būti kitokia ir unikali, tačiau drauge kurti darnią visumą.

Ką pristatėte Kaune vykusioje parodoje?

Pasirinkti eksponatai tapo tarsi provokacija, nes mes su J. Gečiu nenorėjome tiesiogiai pasakoti apie projektus, neatskleidėme kūrybos proceso, norėjosi įdarbinti žiūrovų fantaziją. Stengėmės parodyti, kad architektūra yra nebūtinai tai, kas dažniausiai įsivaizduojama. Labai įdomu, kad auditorija mus suprato: į parodą ateina ne tik architektų, bet ir įvairaus amžiaus kitų specialybių atstovų, visi jie mūsų parodoje atrado kažką artima. Atsirado tam tikras dialogas su auditorija, abipusė komunikacija buvo labai įdomi, apie tai mes anksčiau nepagalvojome. Tai būtent ir parodo, kad žmonės visgi nori poezijos. Kartais dirbant architektūros praktikoje būna sunkių momentų, kai atrodo, kad niekas tos poezijos nevertina, niekam neįdomu. Paroda parodė, kad visgi žmonės kūrybos ieško.

Kaip keičiasi architekto specialybė?

Mūsų praktikoje nori nenori turi reaguoti į pokyčius: aplink save matai, kaip kinta darbas architektūros biuruose, kaip jie natūraliai reaguoja į globalizaciją. Netgi Vienos meno akademijoje mus mokė visko, kas nėra architektūra, dėstytojai buvo skirtingų profesijų atstovai, buvo tarsi norima paruošti absolventus šiandienos rinkai. Kai kur studijuojant architektūros magistrantūrą net nebėra būtinas architektūros bakalauras. Tokios tarptautinės tendencijos veikia pasaulėžiūrą, o juk ir pačiuose biuruose dirba daugybė įvairiausių profesijų žmonių nuo ekonomikos iki sociologijos, gamtos specialybių atstovų. Tad norisi būti „up to date“ (liet. atnaujinimas), į visus tuos pokyčius reaguoti.

A. Ambrazevičiūtės nuotr.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 5.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.