Jaukūs, šilta saulėlydžio šviesa nutvieksti, namai Panemunėje, modernizmo šedevrai Žaliakalnyje, visiems mums pažįstami, bet netikėtai pateikti pastatai Kauno centre. Visa tai regima architekto ir fotografo Arvydo Čiukšio nuotraukų serijoje „Pasivaikščiojimai po Kauną“.
Prieš kiek mažiau nei metus prasidėjęs projektas sulaukė aktyvaus kauniečių ir užsienio lietuvių dėmesio, leido pažinti kitokį Kauną, pastebėti grožį, kurio dažnai skubėdami neatpažįstame. Sausio 9-ą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje vyko A. Čiukšio nuotraukų parodos atidarymas, po kurio Justė Vyšniauskaitė su autoriumi kalbėjosi apie „Pasivaikščiojimus po Kauną“, fotografiją ir ateities planus.
Tai pirmoji tavo personalinė paroda. Kaip vyko pasiruošimas jai ir kokie tavo įspūdžiai iš ekspozicijos atidarymo?
Jau vasarą pradėjau mąstyti, kur galėčiau surengti parodą. Kauno apskrities viešoji biblioteka buvo mano pirmas pasirinkimas. Ji stovi tarp Centro ir Žaliakalnio, tarsi pačiame mano pasivaikščiojimų branduolyje. Iš viso turiu maždaug apie šimtą penkiasdešimt darbų, iš kurių apie šimtą esu publikavęs internete. Ekspozicijai atsirinkau keturiasdešimt nuotraukų, įvertinęs parodos erdvę. Tuomet, priėmus galutinį sprendimą, užsiėmiau kruopščiu nuotraukų redagavimu. Galiausiai laukė paskutinis etapas – nuotraukų spausdinimas, rėminimas ir iškabinimas, kuris truko iki vėlyvo vakaro, dieną prieš parodos atidarymą. Iš anksto buvau suplanavęs nuotraukų kabinimo planą, jų eiliškumą, bet pradėjus bibliotekoje ruošti ekspoziciją, dar kelis kartus teko viską pergalvoti.
Įspūdžiai iš atidarymo yra tiesiog nerealūs. Labai smagu, kad susirinko nemažai žmonių, net ir tokiu prastu oru. Džiaugiuosi, kad galėjau susipažinti su įvairiais fotografais. Žmonės domėjosi, kaip pradėjau fotografuoti ir kaip tai darau, kaip randu tinkamą šviesą bei kaip prasidėjo pats „Pasivaikščiojimų po Kauną“ projektas.
Parodos atidarymo metu minėjai, kad fotografija ir „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tavo gyvenime atsirado tuo pačiu metu. Nuo ko viskas prasidėjo?
Kai Vilniaus dailės akademijoje studijavau architektūrą, ruošiau projektą apie medinius pastatus Panemunėje. Tuomet kaip eilinis studentas viską atlikau paskubomis. Vis dėlto jau tada mane sudomino šis medinis Kauno paveldas.
Vėliau metus praleidau Olandijoje, taip mano gyvenime atsirado turistinis fotografavimas. Norėjosi pažinti miestą ir jį fiksuoti. Nuo pat vaikystės man patiko žinoti visus skirtingus kelius, kuriais galiu pasiekti tą pačią vietą. Mėgstu mieste pasiklysti, tai leidžia atrasti naujų, visiškai netikėtų kelių, nuotykių ir objektų.
„Pasivaikščiojimai po Kauną“ prasidėjo, kai pernai pavasarį nusprendžiau kelis mėnesius pailsėtti nuo architektūros. Laisvas laikas paskatino mane dar daugiau vaikščioti po miestą ir svajoti. Pradžioje net neturėjau minčių kažką fotografuoti. Vis dėlto, vaikštant vienam apima keistas jausmas, nesinori tiesiog ilgai stovėti vienoje vietoje ir kažką stebėti. Pasidaro truputėli nejauku ir nesinori gąsdinti žmonių. (juokiasi) Pavyzdžiui, jeigu žmogus visą dieną vienas sėdi prie upės, tai atrodo truputėlį keistai. Vis dėlto, jeigu jis laiko rankose meškerę, iš karto atsiranda priežastis, kodėl jis ten. Iš pradžių fotografija man buvo pretekstas ilgiau pasilikti prie pastatų, kurie mane žavi. Taip po truputį pradėjo pildytis mano nuotraukų archyvas. Galiausiai nusprendžiau jas kelti į Feisbuką Instagramą. Užsibrėžiau tikslą kiekvieną dieną nufotografuoti arba į internetą įkelti bent vieną nuotrauką. Tuomet jau buvau įsimylėjęs fotografiją ir pasidalinęs nemažai nuotraukų, bet albumai buvo matomi tik mano draugams.
Paskatintas pozityvių draugų reakcijų, vieną dieną nusprendžiau albumą atverti platesnei auditorijai, pakeičiau jo statusą į viešą. Staiga viskas tarsi sprogo. Kitą rytą atsikėlęs radau šimtus pranešimų feisbuke, kad žmonės mėgsta mano nuotraukas, jomis dalinasi. Gavau daug žinučių, kuriose žmonės pasakojo, kad mano nuotraukose atpažino savo tėvų namus, pasidalindavo žiniomis, kada iškilo pastatas, koks jo architektas ir panašiai. Taip pat užsienio lietuviai prašė pasidomėti, ar dar išlikę jų buvę namai. „Pasivaikščiojimai po Kauną“ tapo tarsi bendra iniciatyva, kurioje aš pateikiau nuotraukas, o žmonės pasakojo apie pastatų istoriją. Taip prie mano nuotraukų atsirado aprašai su adresais ir papildoma informacija.
O kokia Kauno vieta tau asmeniškai yra pati jaukiausia?
Mane labai žavi Žemieji Šančiai, buvęs darbininkų rajonas su šlaitiniais mediniais namais. Kartais pasvajoju, kad norėčiau gyventi šiame rajone, netoli „Kauno baldų“. Taip pat man labai mielas Žaliakalnio rajonas. Išties labai sunku išskirti tik vieną vietą, nes visas Kaunas man yra labai įdomus ir žavus.
Siekdamas išraiškingų pastatų fasadų nuotraukų, pasirinkai juos fotografuoti, kai aplink nėra žmonių ir mašinų. Kaip dažnai tenka grįžti prie to paties pastato, siekiant „pagauti“ ramybės momentą? Kokie kiti svarbiausi faktoriai turi įtakos tavo kūrybiniam procesui?
Šiltuoju sezonu nemažai važinėju dviračiu ir vaikštau pėsčiomis, tuomet mėgstu fotografuoti akimis. Dažnai apgalvoju kaip scenografiškai pateikti pastatą, kuris užkabina akį. Įvertinu, kada saulė gražiai apšvies fasadą, atsiras išraiškingi langų atspindžiai, bus įmanoma sukurti romantišką namo atvaizdą. Kartais tam prie to pačio pastato tenka grįžti tris ar daugiau kartų, kiti pasiduoda fotoaparatui iš pirmo bandymo. Pavyzdžiui, prie Kazimiero Ambraziūno namo Parodos gatvėje esu grįžęs daugybę kartų. Kadro, kuriame turiu užfiksavęs šį pastatą, laukiau apie pusvalandį. Atsimenu, kad atvažiavau į lokaciją su dviračiu, pasistačiau jį ant šaligatvio ir tiesiog sėdėjau ir laukiau to momento, kai trumpam sustos mašinų eismas.
Parodos atidarymo metu buvo paminėta, kad tavo nuotraukos ypač vertingos, nes jose užfiksuotas Kauno paveldas. Jos tarsi istoriniai dokumentai ateities kartoms. Ar galvojai apie tai, kai pradėjai projektą? Kokia tau asmeniškai šių nuotraukų vertė?
Pradžioje tai buvo vaizdų fiksavimas sau. Dėl to keliuose straipsniuose, kuriuose rašoma, jog išskirtinai fotografuoju tarpukario pastatus, yra įsivėlusi klaida. Mano nuotraukų archyve yra nemažai senesnių ir naujesnių pastatų. Kuomet pradėjau fotografuoti, tikrai nesigilinau į konkretų laikmetį, tiesiog fiksavau tai, kas man yra gražu. Neturėjau pretenzijų, jog mano nuotraukos būtų laikomos paveldo fiksavimo dokumentais, tiesiog norėjau turėti pasivaikščiojimų prisiminimą sau. Kuo daugiau fotografavau, tuo daugiau pradėjau mąstyti, kas yra vertybė man, kokia yra ta kaunietiška architektūra, kokiuose namuose norėčiau apsilankyti ar gyventi. Pastatus, kuriuos fotografavau, tiesiog atsirinkau vedamas savo estetinio suvokimo. Vėliau kilo noras šiuos mano akimis vertingus pastatus ir kitokį – nepažintą, mielą ir simpatišką, Kauno veidą parodyti draugams bei visiems, kuriems Kaunas yra įdomus. Vis dėlto nuo projekto pradžios praėjo kiek mažiau nei metai, bet keli mano fotografuoti pastatai jau pasikeitė. Kai kurie pastatai pradėti restauruoti,teko girdėti, jog vienas jau galimai neišlikęs. Dėl to pradėjau įžvelgti ir architektūros dokumentacijos savo darbuose vertę.
Kaip manai, ar didžioji tavo nuotraukose užfiksuotų pastatų išliks, o gal juos pakeis nauji šiuolaikiniai pastatai?
Kad ir kaip būtų gaila, manau, jog nemažos dalies pastatų neliks. Pavyzdžiui, medinė vila Panemunėje, Gailutės gatvėje, jau buvo kelis kartus padegta. Gąsdina mintis, jog tai galėjo būti padaryta tyčia, norint gerame sklype pasistatyti naują pastatą. Labai tikiuosi, kad atsiras vis daugiau žmonių, kurie skirs dėmesį medinio paveldo išlaikymui, nes jis be galo įdomus. Kol kas žmonės vis dar nesupranta, koks jis yra vertingas. Manau, kad penkerių metų bėgyje gyvenimas mediniame name gali tapti hipsterišku prestižu. Jeigu mano projektas nors kiek prie to prisidės, aš labai tuo džiaugsiuosi.
Fotografija tau nėra tik vienos idėjos įgyvendinimo įrankis, o labiau hobis, kurio pagalba tikiesi dar daug ką sukurti?
Manau, kad ne hobis, o pagrindinė gyvenimo veikla. Neseniai užsirašiau į fotografijos mokslus, nes noriu tobulėti nuotraukų redagavimo, pateikimo ir kokybės srityse. Fotografija mano gyvenime atsirado neseniai ir netikėtai, bet dabar be jos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Neplanuoju apsiriboti tik architektūros fiksavimu, mane domina ir kitos šio meno formos. Vis dėlto architektūros neplanuoju apleisti.
Ar jau esi numatęs naujų savo pasivaikščiojimų maršrutų?
Išties niekada jų konkrečiai neplanavau. Man visada patiko kažką netikėtai atrasti, tuomet grįžti į tą vietą, ja domėtis. Dabar planuoju pasiimti trumpą pertrauką nuo „Pasivaikščiojimų po Kauną“ ir pagalvoti, kaip galėčiau vystyti panašią idėją kitaip, ar išvis užsiimti nauju projektu. Mąsčiau apie originalių, autentiškų interjerų fotografavimą. Žinoma, tai keltų naujus iššūkius, nes ne visada įmanoma patekti į pastatų vidų.
Turiu minčių važiuoti fiksuoti Druskininkų urbanistinį peizažą arba bandyti pateikti Kauno veidą, per jame gyvenančių žmonių portretas. Vis dėlto, kol kas šie planai dar nėra konkretūs, tačiau neabejoju, kad fotografija nedings iš mano gyvenimo.
Po visų klaidžiojimų po miestą, koks Kauno bruožas tau atrodo labiausiai išskirtinis?
Gal atsakysiu banaliai, bet, mano nuomone, Kaunas labiausiai išsiskiria savo tarpukario architektūra ir kitu šio laikmečio kultūriniu paveldu. Tai ypač įdomus periodas, kurio metu Kaunas tapo laikinąja sostine, čia persikėlė didžioji inteligentijos dalis, iš studijų Italijoje grįžo profesionalūs architektai, dar dalis jų atvyko iš Latvijos, vyko skubios, bet kokybiškos masinės statybos. Taip susiformavo originalus modernistinis Kauno peizažas, kuris išskirtinis kitų miestų kontekste.
Parodą „Pasivaikščiojimai po Kauną“ Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, IV a. fojė) aplankyti galite iki vasario 11 d. Daugiau informacijos čia.
Sekite Arvydą:
Instagram @ciuksys
Behance @arvydasciuksys
Facebook @arvydas.ciuksys
Arvydą Čiukšį kalbino Justė Vyšniauskaitė
