• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

Energinis naudingumas: ko išmokė kaimynų klaidos?

2018 spalio 16 d.
Energinis naudingumas
SA.lt archyvo nuotr.

„Visuomet gali būti geriau“ – tokiu šūkiu vadovaujasi ne tik skrupulingai šilumos sąnaudas taupyti nusiteikę daugiabučių gyventojai, bet ir naujų energijos taupymo galimybių ieškantys mokslininkai.

Šiuo metu Lietuvoje modernizuojamiems daugiabučiams pastatams keliami reikalavimai pasiekti ne žemesnę kaip C energinio naudingumo klasę. Tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad šioje srityje reikėtų turėti didesnių ambicijų ir siekti geresnių rezultatų.

Anot jų, šildant gamtinėmis dujomis, racionali riba galėtų būti B klasė, o kai šiluma tiekiama centralizuotai, efektyvu būtų pasiekti A klasę. Savo būstą šildantiems elektra neva galėtų būti rekomenduojama siekti A++ klasės. Ar iš tiesų šildymo būdas koreguoja energinio naudingumo klasę renovuojamuose pastatuose?

Šildyti – nors ir mėnulio šviesa

Ramūnas Gatautis

Ramūnas Gatautis.

Energetikos ir termoinžinerijos mokslų daktaras, daugiabučių namų renovacijos ekspertas Ramūnas Gatautis sakė abejojantis, ar yra loginis ryšys tarp šildymo būdo ir energinio naudingumo klasės.

„Išvedžiojimai, kad namo energinio naudingumo klasė turėtų priklausyti nuo kuro rūšies ar būdo, kaip šiluma į tą namą tiekiama, man neatrodo pagrįsti. Juk pastato naudingumas pirmiausia priklauso nuo to, kokios kokybės yra statinio sienos, jo langai, stogas, kokios būklės pastato vėdinimo sistema, o šildymo sistema turi patiekti tiek šilumos, kiek jos prarandama“, – aiškino ekspertas.

„Ar šiluma buvo pagaminta kūrenant medieną, naftą, naudojant elektros energiją, skalūnų dujas ar pasitelkus saulę – nesvarbu. Dauguma pastatų šildomi naudojant pašildytą vandenį. Klausimas – kiek kainavo į šildymo sistemą patiekta kilovatvalandė? Tačiau, jei teorija yra paremta idėja, kad namo energinė klasė, arba, paprastai kalbant, sienų storis turėtų priklausyti nuo kuro, naudojamo pastatui šildyti, kainos, tai nesunkiai padarysime išvadą, kad jei naudojamas brangus kuras, tai pastatas tebūnie A++ klasės, o jei įmanoma pasivogti malkų iš kaimyno sandėliuko, tai pastatas gali būti ir G klasės, t. y. kiauras?“ – lygino pašnekovas.

Pasak specialisto, brandi visuomenė ir energijos neprotingai nešvaisto ne todėl, kad ji pigi ar brangi, o dėl to, kad privalu tausoti gamtą.

Įnikusiems skaičiuoti, kas padėtų sumažinti šildymo išlaidas, R. Gatautis priminė, kad atnaujinamo ar naujai statomo pastato šildymo sistemos atsipirkimas yra slidi sąvoka, nes skaičiavimai tiesiogiai susiję su kuro kainomis, o šios dažnai ir gana smarkiai kinta.

„Pastatas tarp jo kapitalinių remontų naudojamas 20–30 metų. Energijos (kuro) kainos per tokį laikotarpį daug kartų kyla ir krinta, tad atsipirkimo laikas bus labai skirtingas, priklausomai nuo to, kurios kuro kainos – žemos ar aukštos – bus įtrauktos į skaičiavimą. Be to, skirtingų rūšių kuro kainos painiais ryšiais susiję tarpusavyje, bet atskaitos taškas dažniausiai yra naftos kainos, o šios dar priklauso nuo politinių neramumų, uraganų ir kitų sunkiai prognozuojamų veiksnių. Todėl kliautis viltimi, kad pastato šildymas gali būti pigus ilgą laiką dėl žemų energijos kainų, yra neapdairu. Kur kas protingiau investuoti į kokybišką, efektyvų, mažai energijos naudojantį pastatą, tada pasauliniai kataklizmai ir energijos kainų šuoliai bus nebesvarbūs“, – patarė R. Gatautis.

Anot pašnekovo, vertinant daugiabučių renovacijos atskirų priemonių naudą, būtų korektiška butų savininkams išaiškinti ne tik, kiek kainuoja investicijos, bet ir kaip tai atsilieps pastato eksploatacijos sąnaudoms bei jų pačių gyvenimo kokybei. Dažnai gyventojų pasirinkimą nulemia siekis investuoti mažiau, nors didesnė pradinė investicija lemtų kur kas mažesnes eksploatacijos išlaidas ir bendrai tai kainuotų mažiau nei pigesnės įrangos diegimas.

Ar savo daugiabučių modernizacijai pasiryžę lietuviai suinteresuoti tam tikros energinio naudingumo klasės realiu pasiekimu, ar šių klasių pavadinimai jų pasąmonėje tėra raidės, kurios niekaip nesusijusios su skaičiais gaunamose sąskaitose? „Tai – švietimo klausimas. Kai rengiamas daugiabučio namo renovacijos investicijų planas, gyventojams rodoma ta eilutė, kurioje įrašyta, kiek jiems renovacija kainuos. Būtų apdairu gyventojams parodyti ir antrąją pusę – kiek kainuos pastato eksploatacija per kitus 20 metų iki kito kapitalinio remonto“, – pabrėžė R. Gatautis. Anot specialisto, renovacijos projekto administratoriaus pareiga gyventojams labai išsamiai paaiškinti, kokia naudą ateityje duos vienos ar kitos jų investicijos.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Skiriasi kainos

Kur kas apčiuopiamesnės naudos, nei eksperimentai su skirtingais šildymo būdais, anot eksperto, duoda laiku ir kokybiškai atlikta pastato šildymo sistemos modernizacija. „Jei reikia apsispręsti – ar tvarkyti šildymo sistemą, ar ne, tai vienareikšmiškai tą daryti būtina. Toks sprendimas turės tiesioginės įtakos gyvenimo komfortui ir šildymo sąnaudų sumažėjimui. Lietuviai jau išmoko pamoką, kai namas „apvelkamas kailiniais“, keičiami langai ar stogas, o su šildymo sistema nieko nedaroma. Tai neatleistinas inžinerinis neapdairumas“, – sakė R. Gatautis.

Eksperto teigimu, kitas dažnai keliamas klausimas – kokią šildymo sistemą pasirinkti. Yra trys techniniai variantai: tobulinti esamą vienvamzdę sistemą (tokią turi absoliuti dauguma daugiabučių, statytų iki 1993 m.), montuoti dvivamzdę ar kolektorinę sistemą.

„Kalbant apie šilumos sutaupymo aspektą, čia esminių skirtumų nematau, nes šildymo sistemos pagrindinė misija, kad į kiekvieno kambario radiatorių atkeliautų tiek šilumos, kiek jos reikia toje patalpoje komforto lygiui palaikyti. Vadinasi, svarbus radiatoriaus dydis ir automatika, reguliuojanti šilumos patiekimą į radiatorių, o kaip po namą vedžioti vamzdžiai – visai nesvarbu“, – aiškino pašnekovas.

Sprendimas tobulinti vienvamzdę šildymo sistemą patrauklus tuo, kad dažnai yra pigesnis, nes nebūtina keisti visos šildymo sistemos (pavyzdžiui, paliekami iki tol naudoti radiatoriai, jei dar nenusidėvėję), todėl reikalauja mažesnių investicijų. Pavyzdžiui, Danijos šildymo sistemų gamintojai yra ištobulinę tokios schemos įrangą, ji Lietuvoje išbandyta, sėkmingai naudojama, pasiekiamas beveik toks pat efektyvumas, koks galimas esant dvivamzdei šildymo sistemai.

„Tiesa, vienvamzdės sistemos eksploatacijai reikia didesnių elektros energijos sąnaudų, nes daugiau darbo tenka siurbliams“, – pabrėžė R. Gatautis ir perspėjo, kad šio sprendimo šalininkams gali tekti susidurti su eksploatacijos niuansais. „Sistemos hidraulika – sudėtingas dalykas, nors žmonės klaidingai galvoja, kad čia tik karštas vanduo teka. Iš tiesų veikia labai daug fizikos dėsnių. Jei pakeičiama tik dalis radiatorių, o dalis lieka senų, kyla keblumų. Seni ketaus radiatoriai talpina tris kartus daugiau vandens tūrio nei nauji skardiniai, todėl sureguliuoti hidrauliką sistemoje su skirtingais radiatoriais kartais būna keblu“, – aiškino pašnekovas.

R. Gataučio teigimu, šiuo metu populiariausias sprendimas – seną šildymo sistemą pakeisti modernia dvivamzde, kuri jau seniai išbandyta tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse ir tinkamai įrengta duoda puikių rezultatų.

Pašnekovas užsiminė ir apie dar vieną galimą sprendimą: „Trečias variantas yra truputį egzotiškas, tai yra kolektorinė šildymo sistema. Tokios sistemos dabar paprastai montuojamos naujuose daugiabučiuose. Tačiau, mano nuomone, šis variantas nėra tinkamas renovuojamiems daugiabučiams. Įrengus tokią sistemą kiekvienam butui šildyti skirtas atskiras kolektorius, o vamzdynas montuojamas buto perimetru pasieniais, todėl jau įrengtuose butuose susiduriama su rimtomis problemomis, kai kertamos sienos, sumontuoti baldai, balkonų durys ir pan. Tokios sistemos diegimas renovuojant daugiabutį gali būti pusantro karto brangesnis nei nauja įrengta dvivamzdė sistema, o rezultatas toks pats.“

Paprastai, anot eksperto, kolektorinės sistemos labiausiai geidžia gyventojai, tikintys, kad įsirengę atskirą šildymo skaitiklį sutaupys daug pinigų, nes užsuks šildymą ir jiems nebereikės mokėti. Deja, toks „taupymas“ šiais laikais jau nebetoleruojamas, nes tokiu atveju labai nukenčia kaimynai. Vidinės daugiabučio sienos neturi šilumos izoliacijos, todėl šiluma sklinda iš buto į butą, o nesišildantis taupytojas šildomas kaimynų, taigi, šie gauna didesnes sąskaitas. Tada kyla konfliktų tarp kaimynų, nukenčia pastato konstrukcijos ir inžinerinės sistemos. Todėl dabar montuojamose šildymo sistemose yra nustatoma, kad butas negali būti šildomas mažiau kaip 16 C. Taigi, kolektorinės sistemos diegimas renovuojamuose daugiabučiuose nevertas investuojamų pinigų, sugaištamo laiko ir sugadintų nervų.

SA.lt archyvo nuotr.

Renovacijai siūlo netaupyti

Eksperto teigimu, visų trijų sistemų eksploatacijos sąnaudos gana panašios. „Remdamasis sukaupta patirtimi, besiruošiantiems renovacijai daugiabučių gyventojams rekomenduoju keisti visą šildymo sistemą ir įrengti dvivamzdę. Juk ši sistema turės jiems patikimai tarnauti būsimus 20–30 metų“, – sakė R. Gatautis.

Kalbėdamas apie daugiabučių modernizacijos tendencijas kaimyninėse šalyse, pašnekovas priminė, kad dar ne taip seniai lietuviai labai pavydėjo kaimynams lenkams sparčiai vykdytos daugiabučių namų renovacijos. „Važiuojant per Lenkiją buvo keista pamatyti ne jau renovuotą namą, o namą, kurio dar kažkodėl neatnaujino. Tačiau, pabendravus su lenkų specialistais, teko išgirsti ne vieną patarimą. „Klaidų nebuvo išvengta, nekartokite mūsų klaidų“, – prisiminė kaimynų perspėjimus ekspertas ir patikslino, kad vieną rimčiausių perspėjimų išgirdo dėl vėdinimo. Viena didžiausių klaidų renovuojant statinį nepasirūpinti vėdinimo sistema.

„Pastatas turi būti ne tik apšiltintas, sutvarkyta jo šildymo sistema, bet ir pasirūpinta kokybiška ventiliacija. Pavyzdžiui, Estijoje higienos normas užtikrinančios ventiliacijos sistemų įrengimas yra laikomas svarbia priemone ir yra tiesiogiai susietas su statinio modernizacijai teikiama valstybės parama jau bene 5 metai. O štai lietuviai šių perspėjimų negirdi ir šiandien. Pas mus iki šiol manoma, kad renovuojamame name pakanka tik išvalyti ventiliacijos šachtas“, – neatsistebi pašnekovas.

Renovuojant statinį Estijoje privalu užtikrinti higienos normas, kurios yra tokios pat kaip ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kad kambaryje oras turi pasikeisti kartą per dvi valandas, virtuvėje – kartą per valandą. Jei nebus įrengta kokybiška ventiliacija su gerais ortakiais, mechanine trauka, šių parametrų pasiekti nepavyks ir parama modernizacijai nebus skirta. Ši sistema veikia ir, anot specialisto, niekas per daug ja nesiskundžia.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.

Komentarai

Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
statyba ir architektura
archicad