Kiekviena kompanija pasveria individualiai, ar taps konkurencingesnė užtrukusi ilgiau, bet įsirengusi energiškai efektyvesnes patalpas, ar pradėjusi verslą anksčiau, tačiau pralaimėdama energijos sąnaudų aspektu“, – kalbėjo M. Statulevičius.
Pašnekovas pripažino, kad nors energijos ištekliai pastaruoju metu pinga ir ekspertai kalba apie tolesnes kainų mažėjimo tendencijas, vis dėlto ilguoju laikotarpiu šios išlaidos sudaro žymią pramonės įmonių gamybos sąnaudų dalį.
„Jei konkurencinėje aplinkoje visos kitos sąlygos daugmaž vienodos, šias sąnaudas, be abejo, stengiamasi sumažinti. Kalbant apie pačius pastatus, neretai tai yra didelių tūrių, ploto objektai – gamybos, sandėliavimo patalpos, tad tampa aktualu ieškoti racionalių būdų, kaip panaudoti įvairias naujoves. Šiandien matome, kad ne tik užsienio šalių, bet ir Lietuvos pramonės objektuose kelią skinasi ir geoterminiai šilumos siurbliai, ir patalpų šildymas tam tikromis lempomis, ir kiti novatoriški sprendimai“, – teigė LNTPA vadovas M. Statulevičius.
Vertindamas valstybės vaidmenį sprendžiant efektyvaus energijos naudojimo problemas, pašnekovas pasigenda liberalesnio požiūrio į verslo poreikius. Nuo kitų metų įsigaliosianti A energinio naudingumo klasės direktyva visiems naujai statomiems pastatams galbūt kai kuriais atvejais, jo nuomone, yra perdėta, prievolė statyti tokį pastatą tam tikroms įmonėms taps dideliu iššūkiu.
„Galbūt valdžios požiūris galėtų būti liberalesnis, ir bent jau pereinamuoju laikotarpiu bendrovėms būtų leidžiama pačioms priimti sprendimus dėl energinio efektyvumo priemonių naudojimo“, – svarstė M. Statulevičius.
Pagrindas – elektros kainos
Energetikos ekspertas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Jankauskas teigė, kad kaip vienas svarbiausių ir įmonių konkurencingumo, ir naujų investicijų pritraukimo aspektų įvardyta pačios energijos kaina.
„Šiuo klausimu mes negalime labai pasigirti. Lietuvoje gyventojams iš dalies visame regione kainos yra kone mažiausios, o pramonei – didžiausios. Vokietijoje ar Suomijoje gyventojai už elektrą moka du ar tris kartus daugiau nei pramonės atstovai. Lietuvoje pramonė moka mažiau nei gyventojai, bet ne tiek, kiek kaimyninėse Vakarų Europos šalyse. Tad būdamas investuotojas pirmiausia įvertinčiau elektros kainas, o tada – galimybes pačiam pasistatyti elektrinę. Tačiau tuomet kiltų visokių „bet“. Kai kurioms įmonėms pasistačius elektrines paaiškėjo, kad jeigu pats gaminiesi elektrą, ją naudoji, būk malonus susimokėti už VIAP – viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, tai yra sumokėk už tai, kad kiti gamina žaliąją elektrą, už tai, kad Kaune ir Vilniuje sukasi nusenusios termofikacinės elektrinės“, – komentavo V. Jankauskas.
Anot profesoriaus, nors šiandien daug ir garsiai kalbama apie atsinaujinančiąją energetiką, jos perspektyvos Lietuvoje nedžiugina, tiksliau, jų apskritai kol kas nematyti.
„Saulės elektrinių plėtra sustojo, ir nežinia, kaip bus toliau, vėjo elektrinių – irgi, buvo nustatytas tam tikras jų skaičius, vadinamoji kvota – ji jau išnaudota. Kol nėra įstatymų pakeitimų, nei saulės, nei vėjo elektrinių neturime kur statyti, – konstatavo energetikos ekspertas. – Taip, išplėtoti gamtinių dujų tinklai, tai yra geras, švarus kuras.
