Dar viena diskusija, skirta sostinės Aukštamiesčiui

2016 balandžio 13 d.

Viešoji erdvė – visuomeninė vieta, atvira ir pasiekiama žmonėms. Pačia bendriausia prasme miesto viešoji erdvė (angl. public space) įvardijama kaip vieta, kurioje kiekvienas bet kokios lyties, rasės, tautybės, amžiaus ar socialinio sluoksnio pilietis gali mėgautis sambūviu su kitais žmonėmis, atstovauti kolektyviniam ir bendram interesui, nenustelbdamas ar nenaikindamas jo įvairovės. Miestų teorijoje viešoji erdvė dažniausiai traktuojama kaip vienas svarbiausių urbanistinės struktūros elementų, apimančių neužstatytas (atviras), statinių apribotas (uždaras) ir žaliąsias (kintančias) miesto erdves.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Rytų Europos šalių, viešųjų erdvių, kaip teisiškai ir normatyviškai apibrėžtos kultūros planavimo srities, nėra. Taip pat tūksta institucijų, ginančių viešąjį interesą ir bendruomenės poreikius, atsakingų už viešųjų erdvių kultūros puoselėjimą. Kalbant apie miestų planavimo procesą, viešoji erdvė šiuo metu dažnai prilyginama asfaltuotoms gatvių dalims, kas diskredituoja ne tik viešumo, bet ir pačios erdvės sampratą. 2007 metais patvirtintame Bendrajame Vilniaus plane viešosios erdvės priskiriamos gamtos vertybėms ir želdynams – jos neidentifikuojamos nei kaip vieta, nei kaip objektas.

irankis_aukstamiestyje_3

Buvusio gamyklos kvartalo konversija ir viešųjų erdvių revitalizacija. Rottermanni, Talinas, Estija. skyscrapercity.com nuotr.

Viešosios erdvės kaip demokratiško miesto centro vaidmuo pabrėžia poreikį įtraukti socialinio dalyvavimo faktorius į miesto planavimo eigą. Socialinio dalyvavimo, arba socialinio bendradarbiavimo (angl. social participation), sąvoka apibūdinama kaip suinteresuotų šalių (aplinkinių pastatų gyventojų, darbuotojų, verslininkų, savivaldybės ir pan.) komunikacija siekiant atitikti visų šių subjektų poreikius. Socialinis bendradarbiavimas dažnai taikomas keliomis formomis: vietinės bendruomenės susitikimai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, kurių metu dalijamasi idėjomis, patarimais, išklausomi bendruomenės norai ir pageidavimai. Taip pat socialinis bendradarbiavimas dažnai pasireiškia kaip viešųjų erdvių formavimas savo pačių rankomis iš turimų medžiagų. Vienas tokių pavyzdžių – Tempelhofer Feld bendruomenės sodai Berlyne. 2008 metais, kai Tempelhof oro uostas buvo uždarytas, didžiulė teritorija tapo gyventojų naudojama viešąja erdve, kurioje ne tik ilsimasi ir sportuojama, bet ir auginamos daržovės. Tiesa, kasti oro uosto žemę griežtai draudžiama, todėl bendruomenės nariai formuoja pakeltas lysves iš turimų dėžių, lentų ir t.t. Socialinio dalyvavimo principai, nuolat taikomi kaip priemonės siekiant tvaraus miesto vystymosi, laikui bėgant įgauna vis svarbesnį vaidmenį miesto planavimo procese. Viešoji erdvė tampa puoselėjama, prižiūrima ir gyvybinga tuomet, kai jos naudotojai jaučiasi prisidėję prie šios erdvės planavimo ir realizavimo.

irankis_aukstamiestyje_2

Tempelhofer Feld bendruomenės sodai. Berlynas. wand-und-beet.de nuotr.

Šiuo metu planuojamos kūrybinės dirbtuvės „Aukštamiesčio parkas“ – iniciatyvos „Su žmonėmis dėl žmonių“ dalis, tiesiogiai susijusi su viešųjų erdvių gaivinimu Vilniaus Naujamiesčio industrinėje teritorijoje.

Nagrinėjama loftų teritorija aukštutiniame Naujamiestyje dėl išskirtinio gyventojų kontingento, jų iniciatyvos, teritorijos perspektyvos ir viso mikrorajono geografinės padėties. Pagrindinės šių gyvenamųjų teritorijų problemos yra viešųjų erdvių trūkumas ir teritorijos pritaikymo gyvenimo sąlygoms stoka. Tačiau tam, kad šios problemos būtų sprendžiamos efektyviai, reikalinga socialinio dalyvavimo intervencija, padėsianti struktūrizuoti gyventojų ir miesto planuotojų bei savivaldybės tarpusavio komunikaciją.

Moksliniame darbe nagrinėjama buvusi radiotechnikos gamyklos „Elektrit“, teritorija, esanti tarp T. Ševčenkos, Švitrigailos, Naugarduko ir Vytenio gatvių. Tyrimų, analizių ir kūrybinių dirbtuvių tikslas yra Naujamiesčio loftų viešųjų erdvių planavimo vadybos modelio „Su žmonėmis dėl žmonių“ kūrimas, kuriam padedant gali būti sprendžiami bendrieji viešųjų erdvių vadybos klausimai ir kitose analogiškose Vilniaus miesto teritorijose. Projekto metu siekiama atsakyti į klausimą, kaip tarpusavio bendradarbiavimas gali pagerinti gyvenimo sąlygas diskutuojant ir kuriant viešąsias erdves kartu.

Kontekstas. Arba „Kodėl taip nutiko“?

Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpis po Antrojo Pasaulinio karo turėjo nemažai įtakos dabartinei Lietuvos miestų estetinei, struktūrinei ir funkcinei išraiškai. Visa industrija buvo orientuota į tuometinę Sovietų Sąjungos rinką ir ekonomiką. Po 1990-ųjų, kuomet Lietuva atgavo nepriklausomybę, daugybė gamyklų buvo uždaryta, dėl ko liko neprižiūrėtos ir apleistos teritorijos.

Kiek vėliau, po 1992 metų, privatizuoto nekilnojamojo turto savininkai susidūrė su nuosavybės priežiūros ir atsakomybės problema. Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu nekilnojamojo turto inžinerinės komunikacijos, aplinka ir jų aptarnavimas buvo valdomi centralizuotai, už aplinką buvo atsakinga valstybė. Sovietų Sąjungai sugriuvus gyvenimo sąlygos ir taisyklės pasikeitė, tačiau žmonių mentalitetas liko tas pats. Todėl šiuo metu, praėjus ketvirčiui amžiaus, Lietuvoje vis dar nėra tiksliai apibrėžta viešųjų erdvių priklausomybės ir atsakomybės riba. Teoriškai viešosios erdvės priklauso aplink esančių namų gyventojams bendros nuosavybės teise. Tačiau praktiniame lygmenyje Lietuvos gyventojams viešųjų erdvių atsakomybė vis dar laikoma mentaliteto barjeru: pasąmonėje susiformavusi nuomonė, jog erdvė, esanti tarp pastatų, niekam nepriklauso, todėl patiriamas atsakomybės trūkumas pasireiškia vandalizmu ir kriminologija.

Be įprasto klausimo, kas turėtų rūpintis erdvėmis tarp pastatų, kokioms socialinėms grupėms ir kokioms jų veikloms šios viešosios erdvės skirtos, pats svarbiausias klausimas būtų – koks naudotojų ir gyventojų tarpusavio santykis, ar egzistuoja vietinė bendruomenė, kokios vyrauja interesų grupės teritorijoje, kokią įtaką šios grupės turi ir kaip vadybos įrankiai koreliuoja su bendruomene, interesų grupėmis bei valdžios objektais? Ši viešųjų erdvių nuosavybės ir atsakomybės klausimo problema itin opi tiek Vilniaus gyvenamuosiuose rajonuose, tiek konversijos paliestose buvusių gamyklų teritorijose.

Balandžio 16 dieną, šeštadienį, buvusios gamyklos „Elektrit“ teritorijoje vyks apskritojo stalo diskusija „Aukštamiesčio parkas“. Susitikimo metu kalbėsime apie tai, kaip iš diskusijos su gyventojais gimstančios idėjos gali virsti iniciatyvomis, susiliejančiomis į tradiciją, vėliau ir stilių. Renginys yra atviras ir interaktyvus, adresuotas į bendruomenes, siekiant jas įtraukti į aktyvias diskusijas: šiuo atveju, kokios galėtų būti kiemo pagyvinimo veiklos.

Diskusijos metu bus siekiama atsakyti į klausimą, kaip kiekvienas iš mūsų galėtų tapti ne tik viešųjų erdvių naudotojais, bet ir aktyviais jų kūrėjais. Renginio tikslas – gerinti aplinkos kokybę, įtraukiant žmones į kūrimą, skatinant lokalias jų iniciatyvas.

Balandžio 16 d. 12.00–15.00 val. Ševčenkos loftų ir jų apylinkių gyventojai kviečiami į apskrito stalo diskusiją išsakyti savo nuomonę, poreikius ir lūkesčius formuojant Aukštamiesčio įvaizdį.

Susitikimo vieta – spalvotų balkonėlių kiemelis tarp Švitrigailos 11K ir Ševčenkos 16J.

irankis_aukstamiestyje_1

toposmagazine.com nuotr.

Apskritojo stalo diskusijos „Aukštamiesčio parkas“ iniciatorė – Alina Stepanenko, VDA studentė, magistro baigiamajame darbe nagrinėjanti Aukštamiesčio viešųjų erdvių atgaivinimo vadybos klausimus.

Komentarai