Įpareigojimas statyti ne žemesnės kaip A energinio naudingumo klasės pastatus – proga statytojams įrodyti savo kvalifikaciją, o gamintojams – progresyvų požiūrį. Pastarieji vis aktyviau įrodinėja gaminamos produkcijos tinkamumą energiškai efektyviems pastatams. Toks rinkodaros triukas – ne naujiena: juk norint pritraukti klientą, savo prekę būtina patraukliai įpakuoti. Taigi šiuo metu ypač tinkamas metas išsijuosus girti savo specialiai A energinio naudingumo klasei skirtus gaminius.

Išbandymai laboratorijoje ir statybų aikštelėje

Gamintojai, vartodami teiginius, kad jų gaminiai atitinka pastato energinio efektyvumo A ar A+ klasei keliamus reikalavimus, iš dalies yra teisūs. Akredituotose bandymų laboratorijose atlikę šilumos laidumo λ bandymus, gamintojai gautas reikšmes lygina su pastatų konstrukcijoms (šiuo atveju – sienoms) keliamais šilumos laidumo reikalavimais. Tarkime, A energinio efektyvumo pastato šilumos laidumo koeficientas turi būti 0,12 W/(m∙K), A+ – 0,11 W/(m∙K), A++ – 0,10 W/(m∙K).

Taigi teigti, kad vieno ar kito gamintojo blokelis, plyta, plokštė arba kitas gaminys atitinka tam tikrą energinio naudingumo klasę, iš esmės galima. Vis dėlto norėčiau paminėti vieną esminį faktą, kurio įprastai niekas neakcentuoja: visos šios deklaruojamos gaminių šilumos laidumo reikšmės nustatytos laboratorijose esant standartinėms sąlygoms, kai vidutinė bandinio temperatūra yra +10o C, o higroskopinis bandinio drėgnis pastovus – nusistovėjęs 23±1o C temperatūros ir 50±10 proc. santykinio oro drėgnio aplinkoje.

Veikiausiai nesunku suvokti, kad visos statybinių medžiagų šilumos laidumo vertės realiai eksploatuojant pastatą, ypač rudenį, pavasarį ir žiemą, bus kur kas prastesnės. Tai neišvengiama, ir su tuo reikia susitaikyti. Norėtųsi, kad kiekvienas, kuris planuoja statytis būstą, suvoktų, kad mažą šilumos energijos poreikį pastate lemia ne storas termoizoliacijos sluoksnis, ne novatoriškas blokelis, plyta ar plokštė, bet visas gaminių ir sprendimų kompleksas.

Svarbiau nei medžiagos – profesionalūs statybininkai

Kadangi nuo šių metų Europos Sąjungos šalyse nauji pastatai ir jų dalys turi atitikti energinio naudingumo A klasės pastatams keliamus reikalavimus, o jau nuo 2018 metų – energinio naudingumo A+ klasės reikalavimus, kur kas svarbiau turimas medžiagas tinkamai sumontuoti ir apsaugoti nuo drėgmės, negu ieškoti tų gaminių, kurių šilumos laidumo koeficientas deklaruojamas mažesnis. Dar vienas labai svarbus akcentas – statybininkams teks užtikrinti maksimalų pastato sandarumą įrengiant sienas, langus, duris, stogą ir grindis, mat didžiausius šilumos nuostolius pastate lemia šių konstrukcijų sandūros. Jei jos bus netinkamai įrengtos (nenaudojant specialių sandarinimo juostų, hermetikų), o vidinė garams nelaidi plėvelė karkasiniuose pastatuose bus tik pritvirtinta kabėmis, tačiau nepriklijuota, pasiekti A, A+ ar A++ klasę bus labai sudėtinga arba netgi neįmanoma.

Kalbant apie statybinių medžiagų kokybę ir jų tinkamumą aukštesnio energinio naudingumo pastatuose, būtina paminėti, kad šiuo metu visi statybinių medžiagų gamintojai, siūlantys produktus, skirtus pastatų atitvaroms įrengti, tikrai stengiasi juos tobulinti ir taip pasiekti kuo geresnius rodiklius (šilumos laidumo koeficientą, poringumą, tankį ir kt.).

Kalbant apie plytas ar blokelius, dažniausiai modeliuojama jų forma (įlaidos ar iškyšos), esamų stačiakampių ar apvalių kiaurymių matmenys ir išsidėstymas, skiedinio siūlių skaičius ir reikiama jų kryptis (horizontalios ar vertikalios). Taip modeliuojamas gaminys ne tik tampa geresnės šiluminės varžos, bet ir padeda pasiekti didesnį atitvaros sandarumą.

Plytos – racionalesnis pasirinkimas vidaus sienoms

Planuojant statyti mūrinį namą, ko gero, dažniausiai iškylanti dilema, ką pasirinkti – plytas ar blokelius. Pasirinkus plytas verta žinoti pagrindinius šios statybinės medžiagos privalumus ir trūkumus. Statyboje sienoms mūryti įprastai naudojamos keraminės ir silikatinės plytos. Ir vienos, ir kitos gaminamos iš aplinkai nekenksmingų medžiagų – degto molio ir jo mišinių arba smėlio ir kalkių.

Ir silikatinės, ir keraminės plytos gali būti naudojamos ir įprastiniam, ir apdailiniam mūrui. Kadangi šiuo metu labai aktualu statyti kuo didesnio energinio efektyvumo pastatus, būtina pastebėti, kad rinkoje esančių keraminių plytų šilumos laidumo koeficientas λ yra nuo 0,4 iki 0,8 W/(m∙K), o silikatinių plytų – apie 0,8–0,9 W/(m∙K). Vis dėlto atliekant pastatų energinio efektyvumo skaičiavimus paprastai keraminių plytų λ nustatomas 0,8 W/(m∙K), o silikatinių – 1,0 W/(m∙K).

Neatsitiktinai ir senesnių, ir naujų pastatų vidaus sienos dažniausiai įrengiamos iš keraminių plytų. Jos pagamintos degant molį ir jo mišinius, o molis puikiai akumuliuoja perteklinę patalpų drėgmę ir taip palaiko idealų mikroklimatą patalpose. Keraminės plytos dažniausiai gaminamos su kiaurymėmis, kurių forma ir išsidėstymas daro įtaką bendram atitvaros šilumos laidumui, todėl labai svarbu mūrijamas plytas apsaugoti nuo skiedinio patekimo į šias ertmes. Kokybiškesnėmis laikomos tos plytos, kurių kiaurymės yra mažesnio skersmens, nes į tokias sunkiau patekti skiediniui.

Kita keraminių ir silikatinių plytų naudojimo sritis – sienų apdaila. Čia naudojamos ir keraminės, ir silikatinės, dažnai tašyto paviršiaus, plytos. Kalbant apie keramines plytas, reikia pastebėti, kad jos atsparios drėgmei, aukštai temperatūrai ir mažai deformuojasi. Dirbant su keraminėmis plytomis jas lengviau apdirbti (nuskelti, perskelti), nes jos dažniausiai naudojamos su tuštymėmis.

Mūrijant sienas iš tašytų ar skaldytų silikatinių apdailos plytų, sienų mūrą būtina impregnuoti specialiais impregnantais, taip apsaugant sienas nuo perteklinės drėgmės. Impregnuotas paviršius neleidžia kauptis nešvarumams, paviršius nesamanoja ir nepradeda žaliuoti. Jei vertintume vieną svarbiausių mūsų klimato sąlygomis rodiklių – atsparumą šalčiui, silikatinės plytos gaminamos atsparios šalčiui iki F100 (šimto ciklų), o keraminės – paprastai ne mažiau kaip iki F35 ciklų. Tačiau turint omenyje, kad atsparumas šalčiui labiausiai priklausys nuo to, kiek gaminys bus veikiamas drėgmės ir lietaus, reikėtų stengtis jas nuo šio poveikio apsaugoti. Tai galima padaryti įvairiai: tinkuojant, dažant, impregnuojant ar įrengiant stogelius.

Kalbant apie plytas, šiuolaikinėje statyboje jos dažniausiai naudojamos vidaus sienoms įrengti, nes taip sutaupoma vidaus patalpų erdvės, lengviau formuojamos įvairių matmenų nišos ir panašiai. Pastato išorinės sienos dėl mažesnių darbo laiko sąnaudų, mažesnio siūlų kiekio ir patogesnio montavimo įrengiamos naudojant įvairius blokelius.

Šiaudiniai namai – madinga, bet sudėtinga

Kadangi šiuo metu labai dažnai kalbama apie aplinkos apsaugą, sveiką gyvenimo būdą ir antrinį žaliavų panaudojimą, reikėtų paminėti ir pastatų statybai naudojamą molį ar šiaudus. Neteisinga manyti, kad namo sienoms bus panaudoti tik presuoti šiaudai. Dažniausiai sienoms naudojamas medinis ar plieninis karkasas, užpildytas presuotais šiaudais.

Nors dabar tokių statybinių medžiagų kaip šiaudai ar gaminiai reglamentuojamame statybos produktų sąraše nėra, praktikoje įrodyta, kad naudojant šiaudus kaip atitvarų užpildus A klasės energinio efektyvumo pastatus pastatyti įmanoma. Sienos tokiuose pastatuose įprastai tinkuojamos molio tinku, o tai suteikia patalpoms ne tik išskirtinį dizainą, bet ir kokybišką mikroklimatą. Mat molis išlaiko apie 50 proc. drėgmės. Jei patalpose yra per didelis drėgmės kiekis (> 60 proc.), molis ją sugeria iš vidaus ir šalina į išorę. Jei pastato viduje per mažai drėgmės (< 40 proc.), molis jos prisitraukia iš išorės. Taip pat molis yra antistatiškas: prie jo nelimpa dulkės, žiemą jis gerai akumuliuoja šilumą, vasarą skleidžia malonią vėsą, neutralizuoja kvapus, jis – lengvai perdirbama ir tikrai ekologiška statybinė medžiaga.

Įprasta molio tinko džiūvimo trukmė – iki 24 valandų, storis tinkuojant keliais sluoksniais – iki 3 mm, darbai atliekami esant aukštesnei nei 5° C aplinkos temperatūrai. Vis dėlto, mano nuomone, šiaudinių atitvarų pastatai tinkamesni pavienei, o ne masinei statybai: ir dabar, ir vėliau jie bus tiesiog mados reikalas.

Ir nors šiaudinių skydų gamintojai teigia, kad šiaudų skydai ypatybėmis lenkia tipinius namus: yra kvėpuojantys, idealaus mikroklimato, natūralūs, reikėtų įvertinti tai, kad norintieji gyventi išties ekologiškame name turėtų būti tikri, kad javai, iš kurių gaunami šiaudai, prieš pjovimą nebuvo purškiami įvairiomis cheminėmis medžiagomis, naudojamomis žemės ūkyje. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad šiaudai bus lengvai pažeidžiami drėgmės įvykus vandentiekio avarijai, todėl vandentiekio sistemos kokybei turi būti skiriamas itin didelis dėmesys.

Statybos metu būtina naudoti šiaudus, kurie buvo supresuoti esant sausam orui, šiaudai negali būti pažeisti lietaus transportuojami ar sandėliuojami. Ir sandėliuojant, ir pačioje namo atitvaroje turi būti užtikrinamas šiaudų vėdinimas. Eksploatuojant tokį pastatą naudojamo vidinio tinko laidumas vandens garams turi būti mažesnis nei išorinio.

Straipsnis paskelbtas elektroniniame žurnale „SA energiškai efektyvus pastatas“, 2017 / 1.