Betonas išlaisvina (1)

Betonas man buvo ir yra artima medžiaga. Kaip ir granitas, betonas – akmens atitikmuo: panašaus solidumo, svorio, nenuspėjamumo, panašios faktūros, tik betoną pavadinčiau dirbtiniu akmeniu.

Gana ilgą laiką stebime, kaip kūrybingai su betonu elgiamasi užsienio šalyse: pastatai traukia žvilgsnį jau vien dėl to, kiek daug skirtingų išraiškų, formų ir derinių galima sukurti jį naudojant. Skirtingos spalvos, faktūros ar net tekstūros, skirtingi statybos principai, pradedant standartiniais, baigiant itin netikėtais ir originaliais.

Tyrinėdamas betono savybes, ką jis suteikia pastato konstrukcijoms, pradedi suprasti, kad, turint kažkokį scenarijų ar idėją, galima gana vientisai, plastiškai įgyvendinti įdomius sprendinius.

Sudėtingas betono kelias Lietuvoje

2011 m. atidarytas Kėdainių krematoriumas, mano manymu, yra vienas pirmųjų monolitinių objektų, kur betonas eksponuojamas atvirai ir dalyvauja apdailoje. Kilus idėjai, kad šis pastatas galėtų būti betoninis, semtis patirties nebuvo iš kur – betonas plačiai naudotas statybose, bet ne apdailoje. Darbas su betonu yra kiek kitoks nei su kitomis medžiagomis. Kurdami pastatus, iš pradžių galvojame apie esminius dalykus: funkciją, erdvę, mastelį, formą, scenarijų. Įgyvendinant atsiranda detalės, technologijos ir kt., kas gali sukurti chaosą. Naudodami betono konstrukcijas, turime galimybę maksimaliai sumažinti papildomų elementų poveikį. Tuo betonas man primena darbą su popieriumi kūrybos proceso pradžioje, kai detalių ir technologijų įtakos nėra.

Tais laikais su architektu Gintautu Natkevičiumi brėžiniuose jau buvome sukūrę daug betoninių pastatų ir net atrodė, kad ši tema yra kiek pabodusi, bet kai atsitraukėme, pasižiūrėjome iš šono, pamatėme, kad nė vienas objektas dar nepastatytas. Žmonės bijo betono, nepasitiki juo, mintis apie betoną lydi įvairūs baubai.

Tiek sovietiniais metais, tiek nepriklausomybės pradžioje pastatyti betoniniai pastatai dažniausiai asocijuodavosi su nebaigta, nekokybiška statyba. Šių asociacijų poveikis stiprus. Jis gal ryškesnis Kaune, turėjusiame tris betoninius monstrus: jau nugriautą „Respublikos“ viešbutį, vis dar styrantį „Britanikos“ viešbutį-vaiduoklį bei prieštaringai vertinamą daugiaaukštį gyvenamąjį namą Savanorių prospekte. Jie – tarsi amžiams užkonservuota, negyvo pastato forma, trukdanti persilaužti psichologiškai, vertinti šią medžiagą kitaip, pripažinti, kad natūralus betonas gali būti gražus.

Betonas nuolat tarsi dalyvauja statybinėje ir industrinėje aplinkoje, kuri nėra patraukli, tad daugeliui jis yra atšiauri, nepatrauklios industrinės aplinkos dalis. Bet sulaukus momento, kai susilieja visos formos ir medžiagos, kai mes jau turime kažkokį galutinį iš betono pastatytą, subalansuotą statinį, vaizdas jau bus visiškai kitoks.

Aplinka, kurioje svarbiausias – žmogus

Kad Kėdainių krematoriumas bus betoninis, sugalvojome tada, kai architektų biure „G. Natkevičius ir partneriai“ kūrėme šio pastato eskizus. Užsakovas net nekėlė klausimo dėl pastato išvaizdos – tarsi buvo savaime suprantama, kad fasadas turi būti nudailintas. Ir tik 2011 m., kai pastatas jau buvo baigtas, vyko aplinkos tvarkymo darbai, sulaukėme pastebėjimų iš užsakovo: kada tvarkysite pastato fasadą, kuo jį padengsite? Tada ir supratome, kad žmonės taip ir nesuprato, kad pastatas bus būtent toks.

Nors krematoriumas tarsi labiau industrinis pastatas, nereikalaujantis aukštesnės architektūros, bet, kita vertus, jis susijęs su ritualu, religija, emocijomis. Tai įvertinę betoną derinome su medžio faktūra, interjere jis dalyvautų kaip natūralus akmuo.

Atidarant krematoriumą pastatą šventinęs kunigas Tomas Trečiokas šio statinio architektūrą įvertino atsižvelgęs į tokius fundamentalius dalykus kaip erdvės ir mastelio suvokimas, žmogaus bei jį supančios erdvės ir medžiagos santykis, kas leido atsitraukti nuo tos grynosios estetikos. Kunigo mintis buvo tiesi ir aiški: tokioje ramioje, neįpareigojančioje natūralioje aplinkoje išryškėja, kad svarbiausias čia yra žmogus.

Toks požiūris iš tiesų daug atveria: kalbiesi su žmonėmis, kuriems projektuoji pastatą, apie žmogaus ir erdvių bei medžiagų santykį, kad architektūra sukuria kitą dimensiją, tam tikrą erdvių ir šviesos santykį, o ne apie tai, kad betonas gražus, nes tai betonas.

Po atidarymo džiaugėmės šiuo pastatu, kitokio jau nelabai įsivaizdavome, ir pradėję projektuoti kitus pastatus, supratome, kad Kėdainių krematoriumas mums padarė tam tikrą meškos paslaugą – gal kokius šešerius metus mūsų projektuojami betoniniai pastatai buvo lyginami su Kėdainių krematoriumu. Ir tada vėl neišvengėme atmetimo reakcijos – žmonėms natūraliai kildavo asociacijos su atitinkamos paskirties pastatu („Negi gyvensiu krematoriume?“) ir jie atsitraukdavo nuo betoninių pastatų. O asociacija žmogui yra labai svarbi.

Netobulo grožio paieškos

2016 m. betonas sugrįžo į mūsų kūrybą, į individualių namų projektus. Jau buvo praėję daug „klinkerio metų“, išbandyti įvairūs sprendimai ir medžiagos, statybos matė plytų, rąstų, medžio, metalo fasadų. Tačiau betonas kitokia medžiaga – jis suteikia pastatui vientisumo, yra tapybiškas ir plastiškas. Įvardindamas betono plastiškumą, mintyse turiu ne kažkokias lenktas ar keistas formas, o skirtingų tūrių gretinimą, konstrukcinių elementų estetiką ir pan.

Pokyčiams nemažai įtakos turėjo tai, kad žmonės daugiau keliaudavo, dažniau su betonu susidurdavo gyvai, pamatydavo skirtingus, akiai neįprastus medžiagų derinius, įsitikindavo, kad betono derinyje su gamta, kitomis natūraliomis medžiagomis, baldais, įvairiomis interjero detalėmis yra kažkas žavaus. Vis dažniau buvo susiduriama su industrine estetika, kuri, populiarėjant loftų patalpoms, atsirado arti žmonių, tad, išvydus senąsias betonines industrinių pastatų konstrukcijas, pradėtas vertinti netobulas jų grožis. Japonų vabisabio filosofija sako, kad grožį reikia surasti netobulume: kažkoks nutrupėjęs ar išteptas fragmentas iš esmės yra natūrali gyvenimo ir laiko tėkmės žymė, vertybė, kurios nereikia slėpti ar naikinti. Tokios patirtys keldavo mintis ir apie betoną interjere, ir apie atviras betonines konstrukcijas. Tinkamai derinant medžiagas, betonas įgauna akmens savybių ir jei žmogus tai priima natūraliai, tada tie deriniai pradeda tarsi skambėti ir galima kurti tvarius ir ilgalaikius projektus.

2016 m. Vilniuje pastatytas visiškai betoninis individualus namas man tapo simbolinis. Šio pastato estetika itin savita – betonas išnyra iš po žemių, tarsi prisikelia, ir tampa svarbiu architektūriniu akcentu. Betono išsiveržimas aukštyn simboliniu tapo dėl to, kad šis pastatas jau nebuvo siejamas su prieš 5 metus pastatytu krematoriumu.

Tačiau ir tuo metu į betoną vis dar žiūrėta atsargiai, tad užsakovas norėjo, kad betonas būtų uždengtas kokia nors kita medžiaga, tad namo fasade atsirado vario plokštės. Vis tik šiame pastate atviro betono išliko nemažai: išniręs iš po žemių ir kylantis aukštyn, jis tapo labai svarbiu architektūriniu akcentu, veikiančiu ne tik namo išorėje, bet ir interjere. Kai projektas buvo beveik baigtas, atsirado dažytos sienos, medinės grindys, betonas taip stipriai skulptūriškai suskambėjo, kad užsakovas net pasigailėjo, kad nemažai betono paslėpė.

Užtinkuotas tvarumas

Kai žmonės nori paslėpti betoną, tai dažnai dengia jį gipso kartono plokštėmis, neretai kyla noras jį kažkaip estetizuoti, pabandyti prislopinti, nušveisti, nugludinti, kas, mano galva, dažnai yra didžiausia problema, nes tada keičiamas betono charakteris. Statantieji individualius namus vis dar turi įvairiausių baimių, ką gerai parodo vienas pavyzdys. Suprojektavome Kaune visiškai betoninį, trisluoksnį namą – atviras betonas turėjo būti tiek viduje, tiek išorėje. Siekdami sukurti nepertraukiamą ryšį tarp lauko ir vidaus, suprojektavome keturias lygiagrečias masyvias betonines sienas, kad ir būdamas lauke, ir viduje matytum tą pačią estetiką. Gyvenimas vyksta tarp tų keturių monumentalių sienų, vientisoje erdvėje, jungiančioje lauką ir vidų.

Tačiau užsakovui tokia estetika pasirodė pernelyg brutali, pamatęs natūralią betono manierą (nelygumus, tamsesnes ir šviesesnes vietas), pareiškė, kad savęs šiame name nemato, ir nusprendė fasadą nutinkuoti. Atrodo nekaltas ėjimas, tačiau be galo svarbi betoninio namo sienų struktūra iš karto prarado charakterį, kuris gerai matosi ir iš toli, ir iš arti. Deja, tinko faktūra matosi tik iš arti, o kai atsitrauki – siena tampa lygi, tarsi suplota. Nutinkavus pasikeitė ir paties namo charakteris, be to, saugant tinką nuo vandens, teko skardinti, t. y. atsirado papildomų, vientisas gražias linijas, skulptūriškas plokštumas darkančių detalių.

Betono užtinkavimą, slėpimą kitais būdais vadinu pačiu neekologiškiausiu sprendimu, koks tik gali būti. Visi žinome, kad betono gamybos metu išskiriama nemažai CO₂, ir tai yra didelė problema, kalbant apie klimato kaitą, ją sukeliančių dujų emisijas. Tačiau einant betono keliu nevertinami du svarbūs dalykai: pirma, kad moksliškai įrodyta, jog atviras betonas savo gyvavimo metu sugeria CO₂ ir paprastai per visą gyvavimo laiką sugeria tiek, kiek jo buvo išmesta į atmosferą gaminant. Tai reiškia, kad laikui bėgant betonas tampa neutralus aplinkai ir tai yra labai svarbu. Antra, betono uždengimas tiek išorėje, tiek interjere yra neekologiškas dėl to, kad kuo mes daugiau naudojame papildomų medžiagų, kuo daugiau suformuojame įvairių sluoksnių (karkasas, gipso kartonas, gruntas, dažai ir t. t.), tuo daugiau dėl šių mūsų poreikių į atmosferą patenka CO₂, nes visas tas medžiagas reikėjo pagaminti, atvežti. Žmonės kartais sunkiai įsivaizduoja, kiek daug medžiagų sunaudoja tam, kad paslėptų pagrindines pastato konstrukcijas.

Bet kai patikime betonu, priimame jo faktūrą, natūralų charakterį kaip estetinę išraišką, išsilaisviname nuo papildomų medžiagų tiek išorėje, tiek viduje. Taip priartėjame prie tikrojo tvaraus požiūrio.

Šalia tarpukario architektūros

Kaune, Žaliakalnyje, pastatytas kartu su biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ komanda suprojektuotas namas yra puikus pavyzdys, kaip puikiai betonas tinka įvairiomis prasmėmis sudėtingoje vietoje. Betoninis namas pastatytas šalia Kauno dailės gimnazijai priklausančio, tarpukario architektūros Tūbelių namo (J. Tūbelis buvo ilgametis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas). Didelis iššūkis tokioje vietoje projektuoti namą – jauti didžiulį tarpukario architektūros, kuri be galo svarbi tiek Kauno, tiek visos Lietuvos architektūrai, poveikį, laiko suformuotą tam tikrą namų energiją, ir kartais atrodo šventvagiška, kai reikia prisišlieti prie tokio istorine ir architektūrine prasme svarbaus kūrinio, įterpti į jo erdvę naują elementą.

Tačiau būtent betonas, jo plastiškumas, vientisumas padėjo sukurti dinamiško tūrio, funkcionalų pastatą, darniai prisišliejantį prie Tūbelių namo ir jo terasos erdvės. Kurdami betoninį namą didelį dėmesį kreipėme į aplinką, į tai, kas matosi pro Tūbelių namų langus, koks vaizdas atsiveria nuo terasos, norėjosi, kad naujas namas užstotų kuo mažiau erdvės, – namas atrodo tarsi nuo terasos nuriedėjęs akmuo. Jis yra vientisas betono kūrinys, atrodo, tarsi paėmėme kažkokią masę, suminkėme ir nulipdėme pastatą. Betonas leido ne tik išlaikyti vientisumą, bet ir taip neutralizuoti pastatą, kad jo prisišliejimas prie Tūbelių namų nebūtų agresyvus.

Betono vientisumą gerai iliustruoja toks pavyzdys: tarkim, turime paklodę, ir jei po ja pakišame kamuolį, gauname vienokią išsipūtusią formą, jei pakišame kubą, vėl turime kitokią formą, kai pakišame dar kitokį daiktą, forma tampa vėl kita. Žiūrėdamas į paklodę matai kelias skirtingas iškilusias formas, kur nori, ten jas išdėstai, tačiau nors formos skirtingos, medžiagiškumas yra vientisas.

Betonas šaunus tuo, kad, pasitelkus šiuolaikinę inžineriją, įvairias sistemas (šildymas, vėsinimas ir t. t.), galima sumontuoti betoninėse perdangose, taip taupant patalpų aukštį, namo elementų konstrukcinį storį, ir tada architektas gali lengvesne ranka formuoti pastato tūrį, kurti aukščių dinamiką, nes inžinerinėms sistemoms erdvės reikia mažiau.

Šiame name nėra jokių apskardintų parapetų. Eksponuojamas ir gerai matomas stogas yra tarsi penktasis namo fasadas. Betonas leido išvengti to utilitarinio vaizdo, kurį mes dažnai matome ant pastatų stogų, dėl jo įvairūs namo elementai tapo subtilesni.

Esminio lūžio simbolis

Ant stataus šlaito Kaune, Žaliakalnyje, pastatytas namas simbolizuoja esminį mūsų kūrybos lūžį tiek architektūrine, tiek konstrukcine, tiek betono panaudojimo prasme. Labai sudėtinga vieta – status Žaliakalnio šlaitas. Aukščių perkritimai sklype labai dideli. Norėjosi užkoduoti ir tam tikrą estetiką, ir idėją, pritaikyti tas galimybes, kurias siūlo betoninė konstrukcija ir nestandartinė vieta.

Pastato projektavimas truko apie 12 metų. Per tą laiką buvo siūloma daug įvairiausių idėjų, keitėsi estetika, stilistika ir iš pradžių apie betoninį pastatą net nediskutuota. Tačiau kai užsakovas pamatė šalia Barselonos, buvusioje cemento gamykloje įsikūrusią, pernai mirusio garsaus katalonų architekto Richardo Bofillo sukurtą gyvenamąją pramogų bei kūrybos erdvę „La Fabrica“, jį labai sužavėjo šis įspūdingo dydžio ir estetikos, iš pirmo žvilgsnio rūstus, kūrinys. Betoninė postmodernizmo ikona „La Fabrica“ apsupta įvairiausių augalų ir tas betono bei gamtos derinys yra paperkantis ir natūralus, kaip akmens ir medžio dermė.

Atsivėrėme šiai idėjai, išsilaisvinome ir bendromis jėgomis pavyko sudėlioti visiškai laisvą požiūrį apie tai, koks galėtų būti tas pastatas, kaip jis galėtų atrodyti. Betono vientisumas suteikė šiam pastatui skulptūriškumo monumentalumo, kuris, mano galva, architektūroje turi pridėtinę vertę, leido sukurti tvarią, labai gražiai Žaliakalnio kontekste skambančią architektūrą. Įtakos turėjo ne tik „La Fabrica“, bet ir japoniško metabolizmo, kurio pradininkas Kisho Kurokawa, architektūra.

Dvi skirtingas Žaliakalnio gatvės dalis (aukštutinę su mažesniais namais ir žemutinę su stambesnio tūrio statiniais) sujungiantis namas turi Kauno modernizmui būdingų detalių, kaip, pavyzdžiui, apvalus langas – vienas Kauno modernizmo ženklų, dažnai pasikartojanti tema Kaune. Tačiau šiuo atveju apvalus langas yra labiau geometrinis akcentas, pabrėžiantis betoninio elemento tūrio kryptį, – ši namo dalis tarsi į miesto erdvę nukreiptas žiūronas.

Namas yra trijų tūrių kompozicija: dviejų realių betoninių elementų ir vieno menamo, kurį sudaro terasa. Pakeltą jo tūrį laiko ryški dinamiška konstrukcija su apvalia kiauryme – ji ne tik atrama, bet ir inžinerinių komunikacijų jungtis su namo rūsiu. Tūrių išdėstymo idėja padiktavo ir tam tikrus sprendinius, pavyzdžiui, garažas įkastas žemėje ir beveik visas paslėptas. Fasado vientisumą pabrėžia ir langus dengiančios betoninės žaliuzės – kambariuose jos sukuria privatumą, o išorėje vientiso tūrio pojūtį.

Iš esmės ore kabantis tūris – labai sudėtingas projektas ir architektūrine, ir konstrukcine prasme. Kad jis būtų įgyvendintas, labai daug prisidėjo talentingas konstruktorius Saulius Milišauskas, su kuriuo šiuo metu dirbame ir prie kitų tokio tipo pastatų.

Tik panaudoję betoną galėjome pasiekti tokią formų švarą – nėra jokių apskardinimų, jokių latakų, įvairių kitų funkcinių elementų, langus dengia betoninės, vientisumo suteikiančios žaliuzės. Manau, kad pavyko sukurti tokį pastatą, kuris atrodytų tarsi išskaptuotas iš vieno didelio akmens. Vasarą jis paskendęs tarp augalų, tad urbanistinis statinys susilieja su gamtiniu karkasu.

Tarp meno ir mokslo

Neretai diskutuojama, kas yra architektūra: ar tikslusis mokslas, ar menas. Iš esmės architektūra yra tarp šių dviejų dalykų, tik pernelyg dažnai dabartiniame mūsų gyvenime meninė architektūros pusė dažnokai nustumiama į paraštes, labiau pabrėžiant funkcionalumą, atsiperkamumą. Labai dažnai akcentuojami kvadratiniai metrai ir labai retai kubiniai, t. y. į erdvę kreipiama per mažai dėmesio. Bet individualių namų statyba yra ta sritis, kur visada galima sugrįžti arčiau meno.

Betoninis namas ant Žaliakalnio kalno tapo betono ir jo estetikos katalizatoriumi. Jis išlaisvino tuos, kurie kažkada norėjo kitokios estetikos, kitokių formų, bet nelabai ryžosi, nes nematė Lietuvoje įgyvendintų projektų. Šis objektas atskleidė, kad galima judėti ir tokia linkme, suteikti betono pastatams įvairiausių formų. Betonas architektą išlaisvina – atsiranda judesys, dinamika, kiekvienas projektas yra visiškai kitoks. Jis leidžia išlaikyti vientisumą ne tik architektūrine, bet ir konstrukcine prasme, nes daugelis inžinerinių elementų gali būti įterpti į patį betoną ir nereikalauja atskirų konstrukcijų. Dažnai būna taip, kad architektūra ir inžinerija pastate išsiskiria ir tada atsiranda įvairiausių papildomų elementų, kurių nenori architektas, bet kurie būtini inžinieriams. Betoniniuose namuose kitaip: čia įgyvendinama visiška architektūros ir inžinerijos bendrystė.

Pakito ir užsakymų dinamika – žmonės dažniau nori įgyvendinti įdomius scenarijus, siekia netikėtumo. Betoniniai pastatai tą gali pasiūlyti, nes kiekvienas elementas įgauna tam tikrą funkciją, net jei reikia sukurti kažkokios pastato dalies atramą, pasitelkęs betoną ją gali suformuoti kaip architektūrinį elementą. Betoniniame pastate kiekvienas elementas gali būti ir atrama, ir estetika, ir inžinerija – visi jie leidžia daug lengviau perteikti įvairiausias idėjas.

Individualius betoninių pastatų sprendimus galima pritaikyti įvairioms aplinkoms: vieni pastatai atsiras urbanistinėje erdvėje, kiti gamtinėje aplinkoje ar miške tarp medžių. Betonas – universali medžiaga, tinkanti tiek gamtiniam, tiek urbanistiniams karkasui.

Lietuvoje vis labiau vertinama idėjinė laisvė, žmonės mažiau bijo medžiagos netobulumo, supranta, kad kiekviena medžiaga turi skirtingą charakterį, kad ne visada netobulas medžiagas reikia uždengti kažkokiu makiažu. Žmogaus santykis su betonu, medžiu, aplinka yra labai svarbūs ir sukuria savitą energiją, pastatams suteikiančią aukštesnę emocinę, kultūrinę pridėtinę vertę.

Universalesnė medžiaga, nei manoma

Betono priėmimui vis dar trukdo įvairios tendencijos, radikalus ir siauras požiūris į reiškinius. Neretai gana radikaliai pasigriebiama kokia nors kryptis, ji sparčiai plėtojama ir vis tai, kas neatitinka to požiūrio, įvardijama kaip blogybė. Tai kelia nerimą. Dabar žalia šviesa uždegta medienai, bet jei naudosime vien ją, greitai iškirsime visus miškus ir mūsų Žemė neturės plaučių, todėl būtina ieškoti balanso. Manau, kad iš kubinio metro betono pastatysite kur kas daugiau funkcinių dalykų nei iš kubinio metro medienos. Be to, prastesnės medienos mechaninės savybės reikalauja įvairiausių papildomų medžiagų, todėl, kalbant apie medinius namus, dažnai pamirštama, kad tai ne vien medinis, o medžio ir kitų medžiagų derinio namas. Toks požiūris, kai akcentuojami tik medienos privalumai, nėra teisingas, manau, tai labai kompleksinės problemos ir vieno teisingo atsakymo nėra.

Jei žiūrėtume į visumą, o ne į konkrečias medžiagas, tai didžiausiai problema yra vartojimas. Kuo daugiau vartojame skirtingų medžiagų, tuo didesnę žalą darome aplinkai. Kuo daugiau pastate formuojame įvairiausių sluoksnių, kuo daugiau griauname ir statome iš naujo, tuo netvariau gyvename. Vis tik turėtų būti balansas tarp to, kiek paliekame, išsaugome, ir to, kiek iš naujo pastatome.

Statinio tvarumas priklauso ir nuo jo tarnavimo laiko. Kuo ilgiau namas stovi, tuo jis tvaresnis, todėl architektai stengiasi kurti ilgaamžę architektūrą, o tam betonas labai tinka, nes tai ilgai tarnaujanti, mažai priežiūros reikalaujanti, itin universali medžiaga.

Manau, reikėtų išlaisvinti požiūrį į tvarumą, siekti geros ir funkciškai lanksčios architektūros, kurią ateityje būtų galima pritaikyti pakitusiems poreikiams. Toks požiūris leistų turėti švaresnį ir tvaresnį pasaulį, o tai galima pasiekti apgalvotai parenkant medžiagas. Jei iš medžio statysime trumpaamžius pastatus, vietoj kurių teks vėl ir vėl statyti naujus, tai apie jokį tvarumą negali būti nė kalbos. Visos medžiagos yra geros, blogi būna tik jų deriniai ar pasirinkimas.

• Temos: Betonas architektūroje, Betoninės konstrukcijos, Betoniniai namai, Betono estetika