Būdami vaikais mes intuityviai jusdavome ryšį su gamta, šieno kupetos tapdavo laikinos poilsio stotelės, svajojome apie namus aukštai tarp šakų, o laipiojimas medžiais būdavo smagiausias laisvalaikis. Tai verčia susimąstyti, kokia įvairiapusiška yra gamta, kiek idėjų kūrybai (o gal ir statybai?) galime iš jos pasisemti bei tai, kad medis yra nuostabus įrankis tam pasiekti. Urbanizacijos pasekme tapo aktyvus gamtos ir žmogaus pastatytų struktūrų atskyrimas, parkai virto nedideliais laisvais ploteliais miesto centre, o medžiai – pavienėmis puošmenomis. Kalbant apie tvarumą ir abipusio ryšio atstatymą, išbandome įvairiausias priemones integruojant žaliuosius fasadus ir stogus, tačiau tai lieka gana dvimatė interpretacija. O ką, jeigu galėtume pasakyti, kad galima būtų ne tik integruoti žaliuosius elementus į architektūrą, bet iš jų ir statyti? Būtent apie tai ir yra baubotanika (bau – statyba, pastatas, botanic – botanika, augalų tyrinėjimas).
Kas tai ir kaip tai siejasi su architektūra?
Baubotanika apima architektūrinių struktūrų „statybą“ pasitelkus senovinį medžių formavimo meną, t.y. medžių išdėstymą ir auginimą, kurio metu keli medžių sodinukai yra sujungiami ir laikui bėgant suauga į vieną medį. Naudojant šį metodą, genint, lenkiant ir jungiant medžius jų augimo laikotarpiu, galima išgauti kuo įvairesnes formas. Kartais toks medžių „susijungimas“ gamtoje vyksta natūraliai.
Pirmą kartą šį terminą pavartojo dar prieš 16 metų architektas dr. Ferdinandas Ludwigas, kurio tyrimų tikslu buvo išsiaiškinti, kaip pasitelkiant medžių formavimą galime sukurti stambias architektūrines struktūras. „Studijuodamas [Štutgarto universitete] susipažinau su kai kuriais istoriniais gyvosios architektūros pavyzdžiais ir susižavėjau nuo pat pirmos akimirkos, – aiškino architektas, – Ši vizija yra naujas būdas integruoti medžius į architektūrinį ir urbanistinį dizainą.“
Nors medis laikomas viena tvariausių medžiagų statyboje, visgi medienos pagaminimas, transportavimas ir panaudojimas taip pat turi savų niuansų: išmetamas CO2 kiekis, iškertami miškai, o statybose lieka jau „mirusi“ mediena. Kuomet gyvų augalų integravimas į kasdienę architektūrą gali tapti puikia inovacija, kuri ne tik sumažina resursų kiekį, bet ir prisideda prie švaresnio oro viso struktūros ekploatavimo metu, kadangi nenukirstas medis nenustoja ir toliau vykdyti savo pagrindinės funkcijos. Medžiai taip pat puikiai atlieka lietaus vandens absorbacijos funkciją, „kovoja“ su dirvožemio erozija, be to natūrali medžio struktūra suteikia pavėsį.
Tvaraus rytojaus vizija
Vis dėlto, šis procesas nėra toks paprastas ir greitas. Užauginti ir suformuoti medžius užtrunka ilgus metus. F. Ludwigas taip pat pabrėžia, kad ne visos medžių rūšys yra tam tinkamos, idealiu atveju tai turi būti gana greitai auganti, adaptyvi ir lanksti mediena. Jo eksperementų metu architektas ištyrė apie 10 įvairių rūšių, vienos liko atmestos dėl jų itin storos žievės. Klevas, skroblas, beržas ir bukas pasirodė tinkiamiausi dėl jų plonos ir sluoksniuotos žievės, tuomet kai gluosnis, nors ir gana greitai augantis, neatitiko lūkesčių dėl to, kad jungimosi taškuose, kur buvo panaudoti metaliniai elementai, jis supūdavo.
Tai nurodo ir kitą lūkesčių neatitinkantį aspektą – norit auginti stambesnes struktūras, reikalingi dirbtiniai elementai. Atsiranda jungiamieji varžtai, aikštelės, laistymo įranga ir kitokios statybų priemonės, kurios yra būtinos norit pasiekti geresnių rezultatų. Be to, pasitaiko ir natūralių sąlygų, įšąlų, vandens kokybės, grybelinių infekcijų, kliūtys, dėl kurių procesas smarkiai sulėtėja. Būtina pabrėžti, kad tai vystoma dar tik kaip pačios struktūros karkasas ir šiuo metu nėra apgalvoti kiti būtini architektūros elementai, tokie kaip šiltinimas, apdaila, stiklinimas, komunikacijos ir kt.
Istorinės ištakos ir dabartiniai ekperimentai
Medžių formavimas atsirado kaip meno rūšis, pavyzdžiui, bonzai medelių kompoazicijos. Tokia augmenija puošė daugelį turtingų šeimų sodus. Gyvoji architektūra taip pat buvo naudojama ir senovėje, formuojant „gyvų šaknų“ tiltus Indijoje, statant tvoras viduramžių Europoje ir pan. Ši idėja transformavosi į galimybes vizualizuoti šiuolaikines struktūras bei ateities architektūros koncepcija.
Gluosnio rūmai (Auerštedtas, Vokietija)
1998 metais pradėtam formuoti kupolui užtruko mažiausiai dešimt metų pasiekti tokio rezultato. Architekto Marcelio Kalberero kūrinys laikomas vienas geriausių arborchitektūros (medžių architektūros) pavyzdžiu.
Medžių katedra (Bergamas, Italija)
Menininko Giuliano Mauri vizija pradėta 2010 metais iki šiol dar neturi surofmuoto „stogo“, tačiau jau matomos būsimos arkos. Šiuo metu augantys medžiai yra paremti papildomais mediniais elementais su laiku nukris.
Žalioji katedra (Almeras, Olandija)
Ši „katedra“ atvaizduojama planiniame išdėstyme, tačiau pats medžių lenkimo, jungimo ir formavimo procesas nėra vykdomas.
Ąžuolo koplyčia (Allouville-Bellefosse, Prancūzija)
Nors čia nėra atvaizuodamas medžio jungimas ir formavimas, tačiau matoma, kaip galima įkurti funkcionalią patalpą gyvoje struktūroje. Žaibo nutrenktame kiaurame medyje daugiau nei prieš 400 metų įsikūrė dvi koplyčios.
„Cherrapunji“ tiltai (Silongas, Indija)
Šiaurės Indijoje, kur yra paplitusi tam tikra fikuso rūšis, tokių tiltų galima pamatyti ne vieną. Elastingas, lankstus, tuo pačiu tvirtas medis yra puiki medžiaga tiltų „pynimui“, kuri atlaiko nemažą svorį.
„Plane tree cube“
Didžiausia organinės architektūros struktūra, siekianti 10 metrų aukštį. Architektas F. Ludwigas su laiku tikisi pasiekti 100 m aukštį, o sustiprėjus mediniam karkasui – išimti metalinius elementus.
Baubotanikos ateities vizija
„Terreform ONE“ architekto Mitchelo Joachimo siūloma ateities bio-architektūros vizija kartu su integruotu vertikaliu ūkiu.
Toks statybų principas galėtų atveti duris į visiškai naują futuristinį architektūros dizainą, kur vyrauja ne metaliniai šalti dangoraižiai, o matomas stiprus ryšys su gamta, kuriama darni ir tvari aplinka. Galbūt šiai akimirkai baubotanika neturi tvirto pagrindo realiam panaudojimui, tačiau specialistai, tyrėjai ir entuziastingi architektai nepaliaujamai dirba ties ateities tvarios ir gyvos architektūros vizijomis.
