Blog

Atominė žaidimų aikštelė

SIKON
Justo Petriko nuotr.

Uždarius Ignalinos atominę elektrinę (IAE) Visaginas prarado savo kaip atominio miesto funkciją. Dėl uždarymo darbuotojų joje sumažėjo daugiau nei perpus, o visoje Lietuvoje egzistuojantis mažėjančių miestų fenomenas klausimus dėl miesto daro dar aktualesnius. Elektrinės darbuotojams statyta sovietinė utopija tam tikra prasme buvo architektūrinė žaidimų aikštelė – joje statyti daugiabučiai buvo ne vieno, o daugybės įvairių tipų, būdingų Sovietų Sąjungos miestams. Tad Visagine galima atrasti ir Kauną, ir Vilnių, ir Klaipėdą, ir tolimus sovietinius kraštus. Miesto žaismingumas pasireiškia ir išskirtinėse vaikų žaidimų aikštelėse, primenančiose elektrinės įrenginius.

Šiųmečio SIKON išskirtinumas – tas, kad jame buvo atsisakyta konstrukcijų dalies, buvo iškelta idėjos, koncepto, o ne materialaus objekto svarba.
Vieta atradimams

Šių metų architektūros studentų idėjų konkurso SIKON organizatoriai pasirinko šį išskirtinį miestą, norėdami drauge su kitais studentais paieškoti naujos Visagino tapatybės. Viena iš organizatorių Solveiga Buoželytė pasakojo, kad Visaginas iš nuogirdų visuomet atrodė paslaptingas ir keliantis daug klausimų.

Įdomu tai, kad jį savo rankomis statė patys būsimi gyventojai, dažniausiai atvykę iš svetur, tačiau taip įgiję glaudų tiesioginį ryšį su erdve. Kaip miestas veikia šiandien, griuvus Sovietų Sąjungai, kai uždaroma IAE ir nebelieka maždaug pusės gyventojų, o likusi dalis – įvairiakultūrė? Šie ir kiti klausimai paskatino organizatorių komandą vykti į miestą, kuriame gausu visko. Bažnyčia tarp daugiabučių, tušti pastatai, spalvingos renovacijos, pagarba gamtai ir sovietinė utopija – Visagino kuriamos unikalios erdvės provokuoja ir dirgina vaizduotę, jame susipina kultūra, architektūra, urbanistika ir socialiniai aspektai, kuriuos įdomu tyrinėti. Savaip į miestą sureagavę norėjome pamatyti pačių dalyvių reakciją, patikrinti, kaip į mus reaguos miestiečiai.

Iš čia radosi ir renginio tema, kurią organizatoriai aiškina teigdami, kad reakcija bando išplėsti požiūrį į tai, kaip architektūra veikia aplinką, pasisako už savo vaidmenį ir siejasi su kitomis mokslo bei meno sritimis. „REakcija“ siekia atrasti būdų, kaip atnaujinti ir įprasminti esamas erdves, atkurti ir pasiūlyti jų scenarijus ateičiai. „reAKCIJA“ tampa įrankiu įvykdyti akciją, kuri pagaliau duotų atspirtį erdvei bei jos gyventojams keistis, įsiklausyti.

Prie organizavimo proceso prisidėjusio Mariaus Lukošiūno nuomone, Visaginas pasirinktas kaip tinkamiausia aikštelė šioms mintims virsti kūnu: „Reakcija nepalieka abejingų, kiekvienas yra priverstas reaguoti – veikti arba tik stebėti, kas irgi yra tam tikra reakcija. Žodžių žaismas su priedėliu „re“ suteikia papildomų reikšmių: atsinaujinti, veikti.“

Justo Petriko nuotr.

Justo Petriko nuotr.

Pradžia – kelių valandų ekskursija

SIKON šiemet prasidėjo bene penkių valandų trukmės ekskursija. „Natūralu, kad atvykus į naują vietą norisi ją pažinti – ne vien klausant pasakojimų, skaitant / sužinant istoriją, bet, manau, labiausiai susikuriant savitą vaizdinį, savą įspūdį, sukeliantį tam tikrą reakciją. Labai svarbu ne vien aplankyti erdves, bet ir atrasti ryšį su vietiniais žmonėmis, vertinančiais ir išgyvenančiais buvimą tose pačiose vietose kitaip“, – pasakojo viena iš organizatorių Eglė Kliučinskaitė.

Planuojant ekskursiją, labai daug pagelbėjo Indrė Ruseckaitė, kuri Visaginą jau šiek tiek „pažinojo“ iš patirties dalyvaujant EHU Kritinio urbanizmo laboratorijos inicijuotoje vasaros mokykloje. „Daug bendravome ir svarstėme, kaip sukurti įdomią patirtį dalyviams – iš pradžių bijojome, kad bus sunku suvaldyti didžiulę grupę žmonių, tad rezgėme ir alternatyvų planą, organizuodami kelias įvairių maršrutų ekskursijas“, – kalbėjo E. Kliučinskaitė. Jos teigimu, vietiniai labai iniciatyviai sureagavo – prie ekskursijos prisijungė Visagino savivaldybės architektė Agata Lavrinovič, aktyvus visaginietis, jaunimo neformalaus ugdymo centro – meno rezidencijos „Taškas“ įkūrėjas Aleksas Urazovas, galiausiai, atvyko pati I. Ruseckaitė. „Šie žmonės buvo ekskursijos vedliai, galėję situaciją vertinti iš skirtingų pozicijų. Čia gimęs, augęs ir ligi šiol Visagine gyvenantis A. Urazovas tiesiai šviesiai dėstė savas mintis, požiūrį, dalijosi patirtimis. A. Lavrinovič – žiniomis apie esamą situaciją, miesto planus ateičiai. Džiugu, kad jų mintys retsykiais išsiskyrė ir sukėlė diskusiją – leido suprasti miestiečiams opias problemas. I. Ruseckaitė sujungė ekskursiją įvesdama truputį daugiau suvokimo apie architektūrinius sprendimus, ji atstovavo galbūt dalyviams artimesnei pozicijai. Smagu, kad su Visagino problematika susipažinęs dalyvis Martynas Germanavičius taip pat pasidalijo savo žiniomis.“

Justo Petriko nuotr.

Justo Petriko nuotr.

Dėmesys idėjoms

Leidus dalyviams susipažinti, savaip sureaguoti į naują aplinką, toliau programoje paskaitos, pokalbiai ir diskusija. Savo patirtimi atvyko pasidalyti Julija ir Mindaugas Reklaičiai, Andrius Ropolas, idėjiškai panašius miestus pristatė architektūros istorikė Marija Drėmaitė, po paskaitos diskutavusi su Matu Šiupšinsku, Oksana Denisenko ir Ignu Uogintu. „Dalyvių idėjų išgryninimui bei vietų pasirinkimui, manau, daug įtakos turėjo nuoseklus M. Drėmaitės miesto istorijos pristatymas ir sugretinimas su bendruoju kontekstu, kitų miestų pavyzdžiais. Galiausiai tiek paskaitą, tiek ekskursiją buvo planuota vainikuoti diskusija, kuri, manau, pavyko labai sėkmingai – girdėtos mintys atsispindėjo ir dalyvių idėjose, pristatytose sekmadienį“, – komentavo E. Kliučinskaitė.

Šiųmečio SIKON išskirtinumas – tas, kad jame buvo atsisakyta konstrukcijų dalies, buvo iškelta idėjos, koncepto, o ne materialaus objekto svarba. „Šiemet galbūt kiek netradiciškai daug dėmesio skyrėme idėjai, ne jos įgyvendinimui. Galima teigti, kad SIKON įgijo konceptualesnę formą. Dalyviams nebuvo suteikta papildomų medžiagų, šitaip iš dalies siekėme nevaržyti studentų ir mąstyti plačiau, gal net šiek tiek utopiškai – atsižvelgti ne vien į architektūrą, bet kartu įvertinti socialines problemas, miesto atmosferą. Vienas mąstytų, tačiau gal nepakankamai paviešintų renginio aspektų – tarpdiscipliniškumas. Kartu su organizatoriais buvome užsibrėžę siekį suburti įvairių studijų krypčių studentus, siekti įvairiapusiškesnių idėjų, o kartu suteikti galimybę studentams plėsti akiratį. Tačiau nepavyko iki galo išpildyti šio aspekto – galbūt taip nutiko dėl per mažos sklaidos ar dėl per daug metų susiformavusio SIKON kaip architektūros studentų idėjų konkurso įvaizdžio“, – aiškino E. Kliučinskaitė.

Justo Petriko nuotr.

Justo Petriko nuotr.

Įkvėpė žaidimų aikštelės

Žaisdami idėjomis ir ieškodami naujos Visagino tapatybės studentai pateikė 11 sumanymų – nuo performansų iki repo dainų. Darbus vertino komisija, kurią sudarė Ignas Uogintas, Oksana Denisenko bei Eglė Bazaraitė.

Pagrindinį prizą laimėjo Igno Čeponio, Povilo Vincento Jankūno, Martyno Germanavičiaus, Elenos Paleckytės ir Lauros Blažytės komanda. „Vaikštant po Visagino miestą mums susidarė įspūdis, kad vaikai yra vieni aktyviausių viešųjų erdvių dalyvių. Nuo pat miesto įkūrimo čia buvo statomos unikalios atominės vaikų žaidimo aikštelės. Tačiau, bėgant laikui, jas imta keisti standartinėmis“, – komentavo komandos nariai.

Komanda iš uždaros aikštelės paėmė seną metalinę konstrukciją ir nuo ankstyvo ryto nešiojo ją ir įterpdavo į žaidimui neplanuotas vietas – ežerą, prekybos centrą, Santarvės aikštę, apleistą stadioną, kol galiausiai pastatė prieštaringai vertinamoje atnaujintoje alėjoje. Aplankytose vietose ant SIKON marškinėlių jie eskizais užfiksuodavo savo žaidimų rezultatus. SIKON laureatų intervencija – įterpti senąsias žaidimų konstrukcijas į naujai renovuotas miesto erdves. Šia akcija komanda siekė atkreipti dėmesį į Visagine vykstantį euroremontą ir atskleisti jau turimų miesto resursų galimybes. Kaip ir žaisdami vaikai daiktams suteikia naujus pasakojimus, taip ir komanda pavertė šią metalinę konstrukciją kilnojamuoju parodų paviljonu, kurio pirmoji ekspozicija – žaidimai Visagine.

Balsavimo metu daugiausia pačių SIKON dalyvių balsų sulaukė projektas-performansas „Laimės receptas – apelsinas vandeny“.

Komandos nariai Dovilė Gudavičiūtė, Eglė Daunoraitė, Valdas Reikertas ir Ignotas Gražys pasakoja, kad nusilupti apelsiną gali būti komplikuota dėl besitaškančių sulčių. „Sujungus tai su maudynėmis, šiedu malonumai papildo vienas kitą. Vandenyje be diskomforto apelsiną galima suvalgyti tinkamai. Taip, kaip tai daro dėl nieko nesirūpindami vaikai“, – komentavo komanda.

Kūrybinio rašymo metodu komanda atrado originalų pasiūlymą: Visaginą pasiūlė paskelbti Lietuvos apelsinų sostine – oranžiniu miestu. Visame mieste pristatyti oranžerijų ir auginti apelsinmedžius. Apskritai, visą miestą uždengti gaubtu ir visur auginti apelsinus.

Justo Petriko nuotr.

Justo Petriko nuotr.

Idėjos – drąsios ir drąsesnės

SIKON pradininko ir architektų biuro „Architektūros linijos“ atstovo Gintaro Čaikausko nuomone, jautriausias ir subtiliausias buvo projektas, pavadintas „Vandalizmas kreidelėmis“. Jo autoriai – Renata Mickevičiūtė, Paulius Kliučininkas, Benas Vencevičius pasakojo, kad Visagine kiekvienas gali atrasti savo vaikystės kiemą: „Taip nutiko ir mums – prisiminėme vaikystę tyrinėdami čia esančius Kauno Eigulių bei Vilniaus Pilaitės ir Fabijoniškių mikrorajonams būdingus daugiabučius.“

Vaikščiodami po miestą komandos nariai ant cokolinės daugiabučio dalies aptiko vaikų piešinį kreidelėmis – detalią interjero išklotinę. Tai buvo jų kasdienybės, svajonių atspindys, stebinantis nuoširdumu, paprastumu ir leidžiantis suprasti, kad vaikams Visaginas – namai, kiemas, žaidimų aikštelė, o elektrinė nėra tiesioginis grėsmės objektas. Vietiniai gyventojai su šypsena prisimena vaikystėje valgytus atominės elektrinės valgykloje keptus eklerus. Naudodami tas pačias išraiškos priemones – kreideles – komanda siekė sureaguoti ir užmegzti tiesioginį ryšį su vaikais ir skatinti juos išeiti už cokolio ribų bei taip įkvėpti tolesnei kūrybinei veiklai, išbandyti naujas plokštumas, medžiagas ir faktūras, pereiti nuo plokštumos į erdvę. Be to, kreidelių trumpalaikiškumas leidžia klysti ir mokytis. Tai darbas apie tipiniuose daugiabučiuose gyvenančius vaikus, kurie savo netipinėmis idėjomis, įvairiomis saviraiškos priemonėmis kurs šio miesto ateitį.

Architektūros studijos „Do Architects“ apdovanojimas atiteko komandai, klaususiai „SIKON, kaip jaučiatės?“ Idėjos autoriai – Emilija Deksnytė, Aistė Rakauskaitė, Adas Zakarauskas, Algimantas Urbonas ir Edvin Voiskunovič siekė, kad visi dalyviai taptų jų akcijos dalimi. Jos metu norėta bent akimirką pajusti tai, ką jaučia šio miesto gyventojai, – nežinomybę.

Visi SIKON idėjų pristatyme dalyvavę žmonės buvo sutelkti vienoje mažoje erdvėje – brome tarp dviejų daugiabučio korpusų, kur įsivyravo tam tikra nežinia ir sumišimas. Tai buvo eksperimentas, kurio tikslas – sukelti reakciją. Tačiau Visagino gyventojams tai – realybė. Jie iš tiesų nežino, kas jų laukia.

Pasak autorių, taisyklingos erdvės kontūras yra tarsi Visagino miestas. Komandos nariai taip pat pastebėjo, kad šioje erdvėje yra apie 100 plytelių, kiek turėtų būti SIKON dalyvių. Tad kiekvienas jų gauna lygiavertę erdvę socializmo principu. Iš šių kontūrų buvo galima laisvai išeiti arba pasilikti šiame menamame mieste. Idėjos kūrėjų teigimu, trumpa inscenizacija, suteikusi galimybę pajusti Visaginą iš vietinio perspektyvos.

Šių metų SIKON dalyvių pasiūlytos idėjos – drąsios ir netradicinės, žaismingos ir utopinės. Būtent toks ir yra šio jau daugiau nei trisdešimt metų vykstančio idėjų konkurso tikslas – leisti studentams išeiti iš ribų bei kurti utopijas, naujus scenarijus ir tapatybes, reaguoti į esamas situacijas. Tam puikiai tiko šių metų tema ir vieta – tapatybės iš naujo ieškanti atominė žaidimų aikštelė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.