“

Architektas atkreipė dėmesį – ilgai neleidusios abejoti daugiabučių renovacijos modeliu, šiandien atsakingos valstybės institucijos jau pripažįsta poreikį siekti kitokios jų atnaujinimo kokybės, o štai apie mokyklas dar nekalbama. Net atidarant tas kelias po nepriklausomybės atkūrimo pastatytas mokyklas beveik nediskutuota apie socialines naujoves jose – tik apie patį visuotinę euforiją kėlusį faktą.

Specialistai dėl to nesistebi, bet apgailestauja – tokie pavyzdžiai patvirtina, kad nedaugelis supranta gyvenamosios aplinkos įtaką asmenybės raidai. Architektas S. Kuncevičius irgi ne kartą girdėjo repliką, esą svarbu ne kur, o kas moko. Pedagogų indėlio jis nemenkina, vis dėlto linki įvertinti ir kitus ugdymo procesui svarbius faktorius. Kol kas simptomiška atrodo Balsių pagrindinės mokyklos atidarymo istorija, kai į šventę suvažiavęs kone visas Lietuvos politikos elitas perkirpus juostelę ėjo ne mokyklos ir, pavyzdžiui, jos dviejų aukštų bibliotekos apžiūrėti, bet krepšinį jos salėje žaisti.

Lokalaus vertinimo ir išvadų gali neužtekti

Nuo ko derėtų pradėti ugdymo įstaigų modernizavimo sprendimo paieškas? VGTU Architektūros fakulteto dekanas L. Nekrošius mano, kad galima pasinaudoti daugiabučių renovacijos patirtimi, kai dar jos nepradėjus buvo rengiamos studijos apie perspektyvas, priemones, principus, vertintos ekonominės sąlygos, socialinė aplinka. Visa tai reikalinga ir ugdymo įstaigoms.

L. Nekrošius, tiesa, abejoja direktyviai užsakytos analizės nauda: „Ji gali atskleisti tam tikras problemas, bet jei to klausimo neiškelsime į platesnį kultūrinį ir geografinį kontekstą, yra pavojus, kad išvadas padarysime pagal tai, ką turime, ir lokalus sprendimas virs formalumu. Tai yra nustatysime fizinę pastatų būklę, galbūt apklausime vaikus apie jų lūkesčius, šie, kadangi nebus matę kitų variantų, gal bus visai patenkinti tuo, ką turi, ir viskas.

Todėl manau, kad pirmiausia reikia pasimokyti iš tarptautinės patirties. Tikiu, kad šios srities specialistai rengdami viešas paskaitas gali padėti atsirasti iki šiol neturėtoms diskusijoms. Nes informaciją reikia sužinoti ne iš ekskursijose buvusių valstybės tarnautojų, o iš asmeniškai tam tikrus sprendimus savo valstybėse priimančių ar koreguojančių specialistų lūpų. Tai galėtų būti pradžia. Niekam nekyla abejonių, kad per 25 metus toli nuėjome, bet tai nereiškia, kad jau reikia dėti tašką. Jeigu pavyks sutelkti tyrėjus, kurie užsiima edukacine architektūra, galima tikėtis pritraukti ir mokslinius tyrimus.“

Iniciatyvos pasikviesti į Vilnių kompetentingų užsienio specialistų, kuriuos čia galėtų išgirsti ir sprendimus priimančių institucijų atstovai, imasi viešoji įstaiga Architektūros fondas kartu su VGTU Architektūros fakultetu. 2015-ųjų rudenį šia tema planuojama surengti penkių paskaitų ciklą. Į renginį ketinama įtraukti ir studentus – vyresniųjų kursų VGTU studentai įgyvendina kursinį projektą, kurio metu projektuoja pradines mokyklas kaip visuomeninius pastatus. Jie bus pakviesti dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kurios vyks kartu su paskaitų ciklu.

„Negaliu įvardyti, ko tiksliai tikiuosi iš tų diskusijų, – sakė
L. Nekrošius. – Gal suvokimo, kad praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėję kurti tautinę mokyklą vėliau keitėme tas koncepcijas, jų turinį, bet aplinka, kurioje vyksta tie procesai, regis, ir liko nesvarbi.