Čia kultūros klausimas. Ir tokius prioritetus turime nusistatyti jau šiandien, nes rezultatus gausime dar negreit“, – sakė VGTU Architektūros fakulteto Architektūros katedros vedėjas S. Kuncevičius.

Mokyklų modernizacija rekonstruojant vidaus erdves – vienas sprendimų sukurti kokybišką ugdymo aplinką, patvirtino architektas. „Tik reikia grįžti prie to, kas kalbėta beveik prieš 20 metų, kai, atsiradus galimybei gauti lėšų mokyklų renovacijai, Lietuva įsipareigojo vykdyti kompleksinę jų renovaciją. Su ta sąlyga tada garantuoti ir Pasaulio banko pinigai – buvo numatyta 20 mln. litų. Deja, kai pinigai atėjo, architektų mintys dėl mokyklų vidaus struktūros pakeitimų tapo nebereikalingos. Iniciatyvą perėmė savivaldybės, ir viskas baigėsi tuo, kuo baigėsi, – sakė S. Kuncevičius. – Tiesą sakant, architektai tada išvis buvo stumiami nuo svarstymų, ką reikia daryti, nes mūsų raginimas keisti patalpų vidaus struktūrą patiko ne visiems.“

Problema, anot VGTU Architektūros fakulteto Architektūros katedros vedėjo, yra tai, kad iš sovietmečio Lietuva paveldėjo labai daug tipinių mokyklų su vienodomis klasėmis, koridorine sistema ir kitais ypatumais, kai kuriuos vertintojus provokuojančiais lyginti jas su kareivinėmis ar net kalėjimais.

„Mes jau prieš 20 metų siūlėme išardyti tas struktūras, svarstėme, kokios patalpos iš tiesų reikalingos ugdymo įstaigose, – pasakojo S. Kuncevičius. – O reikia, kad mokytojai nebūtų užsidarę savo kambaryje, kad būtų patalpų, kur jie galėtų daugiau bendrauti ne tik su atsiliekančiais, bet ir su daugiau žinių ieškančiais mokiniais. Mokyklos erdvės turėtų būti labiau pritaikytos mokymo procesui. Europoje dabar jis formuojamas taip, kad mokytojas neturėtų viso laiko praleisti savo tribūnoje prie lentos, o mokiniai neturėtų visada kvėpuoti vienas kitam į nugarą, galėtų susiburti būreliais, patys kurti projektus. Kai vaikai patys užsiima žinių paieška, tai labiau ir įsimena. Ir veiklų mokyklose moksleiviai turėtų rasti daugiau, nei gauti užduotis ar atlikti namų darbus. Ypač jei tikrai bus nuspręsta ilginti mokslo metus.“

Kiek sudėtinga galėtų būti pertvarkyti senų mokyklų pastatų vidaus erdves? Architekto S. Kuncevičiaus teigimu, sunkiausia būtų rekonstruoti pastatus, kurie pastatyti dar pokariu, kai įprastai buvo naudojama daugiau mūrinių konstrukcijų, kaip, tarkime, sostinės Žvėryno gimnazijoje.

„Vėlesnio laikotarpio pastatuose, kurie buvo projektuojami su gelžbetonio karkasu, kai kurias pertvaras galima mėginti demontuoti, galbūt sukurti transformuojamų pertvarų elementus, kad mokyklos galėtų kurti įvairiausius naudojimo scenarijus“, – sakė architektas.

Laikas įvertinti perspektyvą

Anot VGTU Architektūros fakulteto dekano L. Nekrošiaus, galima postringauti, kad mokyklų, kaip ir valdžios, esame verti tokių, kokias turime, ar kad nėra lėšų joms modernizuoti, bet verčiau žvelgti toliau – ruoštis tam laikui, kai atsiras finansinių galimybių ne vien apšiltinti, bet ir rekonstruoti mokyklų pastatus.

„Esu beveik įsitikinęs, kad jei šiandien mokyklos gautų po keliasdešimt milijonų, nežinotų, ką su tomis lėšomis daryti, kaip suspėti jas įsisavinti. Ko gero, būtų dar storinamas šiltinamasis sluoksnis, dedami brangesni langai, siekiama aukštesnės energinės klasės, – spėja L. Nekrošius. – Jei neturėsime strateginių tikslų, nepradėsime tartis, ką geriausia galima nuveikti tuose senuose pastatuose, dar daug dešimtmečių būsime verti geriausiu atveju to, ką turime šiandien.