Vaičiūnaitė.
Sprendimą kolegialus organas turėtų priimti kompromisu, paisydamas daugumos balsų. Objekto užsakovai ir projekto autoriai privalėtų atsižvelgti ir įgyvendinti ekspertų tarybos suformuluotus pakeitimus, jei tokių būtų.
„Jei klausimą svarstant dvidešimčiai žmonių vienas ar kitas specialistas atkreipia dėmesį į problemą, visi turi galimybę čia pat išsiginčyti, ar ta problema esminė, ir, jei reikia, ieškoti jos sprendimo būdų. Manau, parašas posėdžio protokole yra gana įpareigojantis faktorius išgirsti visas pastabas – tai tikra atsakomybė. Tai galimybė priimti teisiškai kokybišką, gerbtiną sprendimą, kuris projektų eigą padarytų sklandesnę“, – įsitikinusi N. Vaičiūnaitė.
Pasiūlymo autorių nuomone, nacionalinę ekspertų tarybą turėtų sudaryti Lietuvos architektų sąjungos, Architektų rūmų nariai, šią sritį kuruojantys Aplinkos ministerijos atstovai, po vieną specialistą iš projektų realizavimą prižiūrinčios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, taip pat Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos bei Kultūros paveldo departamento. Į savų projektų svarstymą turėtų būti kviečiami ir konkrečios savivaldybės atstovai.
Konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ ekspertų tarybų institucionalizavimo klausimas nebuvo plačiau nagrinėtas nebaigus diskusijos pagrindine – architektūros kokybės kriterijų įvedimo prasmingumo – tema. Tolesni klausimai – ar Lietuvai reikalingas privalomasis projektų svarstymo modelis, kokiems statiniams jis turėtų būti taikomas, kiek reikia ekspertų tarybų, kas jas turėtų sudaryti ir kaip turėtų būti priimami sprendimai, ar efektyvu steigti nacionalinę architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybą – atidėti ateities diskusijoms. Teisininkų N. Vaičiūnaitės ir E. Klimo vertinimu, ekspertų tarybų veiklos institucionalizavimas padėtų užtikrinti skaidrų architektūros kokybės vertinimą, kuris galėtų prisidėti prie architektūros kokybės lygio kėlimo.
