Architektūros kokybės kriterijų įvardijimas – tik pirmas žingsnis

2015 vasario 19 d.

Tarpdisciplininėje mokslinėje konferencijoje „Architektūros kokybės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“ pranešėjai teisininkai – daktaras, lektorius Evaldas Klimas (Mykolo Romerio universitetas) ir advokatė Nijolė Vaičiūnaitė (advokatų kontora „Lawin“) – siūlė diskutuoti ne tik apie architektūros kokybės kriterijų suformulavimą, bet lygiagrečiai – ir išvestine tema: kaip bus užtikrinamas jų taikymas.

Absoliuti kūrybos laisvė – tik iliuzija

Nors teritorijų planavimo, projektavimo ir statybos procesai yra viena išsamiausiai reglamentuotų visuomeninių santykių sričių, įstatymo leidėjas nėra reglamentavęs imperatyvių architektūros kokybės vertinimo kriterijų. Galimybė reglamentuoti architektų kūrybos vertinimą yra dažnas diskusijų objektas ne tik architektų ar statybos teisės srityje dirbančių teisininkų bendruomenėse, bet ir plačiojoje visuomenėje.

„Šiuo metu yra susidariusi prieštaringai vertinama situacija. Viena vertus, architektams yra suteikta absoliuti kūrybos laisvė. Kita vertus, tai greičiau tėra iliuzija. Architektų parengtos teritorijų planavimo dokumentų koncepcijos, projektiniai siūlymai, parengti ar net įgyvendinti statinių projektai neretai yra kritikuojami. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai statyba yra realizuojama saugomose teritorijose ar iš esmės urbanizuotose teritorijose. Dažnai veto teisę dėl galimybės įgyvendinti tokius projektus turi nekilnojamojo kultūros paveldo, saugomų teritorijų specialistai, bendruomenių atstovai ar kiti asmenys, kurie neturi nieko bendra su architektūra“, – tokiu situacijos apibūdinimu siūlymą imtis svarstyti architektūros kokybės vertinimo kriterijų institucionalizavimo galimybes pagrindė N. Vaičiūnaitė ir E. Klimas.

Juodu priminė, kad teisinėje valstybėje visos suinteresuotos visuomenės grupės siekdamos darnios plėtros turi ieškoti bendrų sprendimų, darnaus sugyvenimo formų. Nepavykstant susitarti, sprendimą turi priimti ne teismai, bet kolegialus architektūrinį, inžinerinį, paveldosaugos, aplinkos apsaugos išsilavinimą turinčių specialistų organas, ir tai turėtų būti vertinama ne kaip architektų kūrybinės laisvės žlugdymas, bet kaip civilizuota kompromiso paieškos forma.

Platesnio specialistų rato diskusijos padėtų ne tik projektų autoriams, bet ir sprendimų priėmėjams, įsitikinusi N. Vaičiūnaitė. „Jei specialistas abejoja teisine baze, bijo padarinių, gresiančių suderinus diskutuotiną projektą, jis ieškos preteksto projekto nederinti“, – sakė teisininkė.

Viskas būtų kitaip, jei tas specialistas turėtų galimybę išsakyti abejones kolegoms, pasitarti su jais specialiai tam sukurtoje struktūroje, sudarytoje iš suinteresuotų institucijų.

Teoriškai galimybė aptarti projektus specialistų tarybose egzistuoja – ne vieną dešimtmetį Lietuvoje veikia architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos, į kurias gali kreiptis ne tik sprendimo priėmėjas, bet ir projekto autorius ar užsakovas. Tiesa, savanoriškai kreipiasi retas, dažniausiai šiuo įrankiu naudojasi savo parašu projektus tvirtinantys savivaldybių miesto plėtros departamentų vadovai, miestų vyriausieji architektai.

Ekspertams būtų paranku naudotis įteisintais kriterijais

N. Vaičiūnaitė ir E. Klimas siūlo architektūros kokybės vertinimui nustatyti ne tik savanoriškąjį, bet ir privalomąjį modelį.

    Komentarai