Justina GRAINĖ

Turbūt esate pastebėję, kad kai kuriose miesto erdvėse jaučiamės lengviau, labiau atsipalaidavę, o kitose tarsi įsitempę, nervingi. Kai kurie miestai taip pat apibūdinami kaip sunkūs, slegiantys, o kiti tartum mezgantys santykį su žmonėmis. Taip yra ne šiaip sau. Architektūra nėra tik formos, medžiagos ir linijos. Kiekvienas architektūrinis sprendimas mieste ir netgi erdvės išpildymas interjere kuria vienokį arba kitokį santykį su žmonėmis, formuoja jų įpročius ir netgi veikia savijautą. 

Sociologijos, antropologijos įtaka architektūrai ir urbanistikai labai ryški, todėl sėkmingi projektai šiandien yra pirmiausia tie, kuriuose didelis dėmesys skiriamas patiems žmonėms, kaip architektūros vartotojams. Apie tai mokslininkai kalba jau ilgą laiką, įvairūs tyrimai rodo, kaip vienokios ar kitokios erdvės, architektūriniai sprendimai veikia žmones. 

„Žmonės dažnai nesusimąsto apie erdvę ir negali kalbėti apie ją, diskursyviai reflektuoti erdvės sandaros ir to, kaip ji juos veikia. Tačiau sociologinės, antropologinės erdvės sampratos apibrėžimas skiriasi nuo geometrinės erdvės sampratos. Erdvė nėra tuščias plotas, kuris gali būti pripildomas daiktų, tai socioerdvinė santykių visuma“, – anksčiau savo straipsnyje „Sociologinės, antropologinės perspektyvos į interjerą. Poreikis dizaino edukacijoje“ yra rašiusi architektūros ir miesto sociologė Dalia Čiupailaitė-Višnevska, tyrinėjanti sociologinę ir antropologinę architektūros, interjero pusę, kurioje svarbiausia ašimi tampa žmonės, jiems ir skirti architekto ar interjero specialisto sprendimai. Tai rodo netgi skirtingu laikotarpiu kuriamos architektūros skirtumai – keičiantis žmonių gyvenimui kinta ir pastatai. 

Architektūros ir miesto sociologė Dalia Čiupailaitė-Višnevska

Architektūros sunkumas ir lengvumas

Taigi šiandien architektui tenka svarbus vaidmuo – nepakanka išmanyti tik geometriją ar fiziką, psichologijos, sociologijos žinios tampa neatsiejama architekto, galvojančio apie kokybę, darbo dalimi. Todėl, pasak VU Filosofijos fakultete, sociologijos katedroje dirbančios D. Čiupailaitės-Višnevskos, architektai nėra autonomiška profesija. „Architektūra yra ir sunki ir lengva medija. Sunki, nes apibrėžia, įkūnija, paskirsto, susieja, patalpina mus erdvėje. Lengva, nes siūlo pasakojimą, patyrimą, įvaizdį. Visa tai – socialiniai, psichologiniai, antropologiniai dalykai. Riba yra socialinis faktas. O architektūra prasideda nuo ribos brėžimo erdvėje. Ribos struktūruoja santykius: fiziškai, vizualiai, simboliškai, brėžia hierarchijas, sąveikas, galios santykius, komunikaciją, įtvirtina socialinius vaidmenis. Pastatai prasideda nuo ribos, žmonių santykiai taip pat“, – žurnalui „Statyba ir architektūra“ sakė specialistė.

Taigi sociologai ir architektai santykius ėmė megzti dar nuo XX a. vidurio. Sociologai darė tyrimus, rašė veikalus ir konsultavo architektus. Šiandien ne tokiu dideliu masteliu, tačiau taip pat įgyvendinami bendri projektai. Pavyzdžiui, darželių, mokyklų, bibliotekų projektuose įtraukiami naudotojų tyrimai.

D. Čiupailaitės-Višnevskos teigimu, architektai iš esmės visada užsiima socialine inžinerija. Konstruoja socialinių sąlygų prielaidas. Kartais rezultatas yra labai geras, o kartais kaip lapės nuotaika knygoje „Laimė yra lapė“ – ne toks puikus. 

Vienos miestas kaip gerasis pavyzdys

Kuriant pastatus, naujas erdves miestuose, šiandien daugiausia kalbame apie lėtesnį eismą, tvaresnius, žalesnius sprendimus. Tačiau ar čia nepasimeta žmogiškasis mastelis ir tai, kaip architektūra prisideda prie žmonių gyvenimo gerovės, patogesnio, funkcionalesnio gyvenimo? 

Įvairūs tyrimai ir netgi strategijos, skirtos architektūrai pagal žmonių poreikius, kuriami jau seniai. D. Čiupailaitė-Višnevska kaip pavyzdį pateikia Vienos miesto lyčių aspekto integravimo (angl. gender mainstreaming) strategiją: „Dar 1995 m. savivaldybės užsakymu pradėta tyrinėti, kaip kurti miestą, palankų moterims ir mergaitėms. O šiuo metu ši strategija apima visus planavimo ir įgyvendinimo etapus, siūlančius, kaip kurti miestą, palankų daugeliui visuomenės grupių. Kituose miestuose skiriamas dėmesys naudotojų patirčiai projektuojant bibliotekas, darželius, mokyklas, muziejus. Taigi yra daug pavyzdžių, kai žmonių patyrimas taip pat svarbus kaip ir aplinkosauginiai, ekologiniai tikslai.“

Kalbėdama apie Lietuvą, specialistė neslepia, kad turime visas galimybes šioje srityje padaryti daugiau: „Norėtųsi pamatyti daugiau pavyzdžių, kuriuose niuansuotai apgalvojamos visos galimos naudotojų grupės, jų kompleksiniai poreikiai ir pasiūlomas architektūrinis sprendimas, leidžiantis geriausiu, sutartu būdu išpildyti tuos poreikius, o taip atviras kaitai.“

Kūdrų parko Vilniuje natūralumą žmonės išnaudoja įvairiai, D. Čiupailaitės-Višnevskos nuotr.

Kaip žmonės jaučiasi viešosiose erdvėse? Skaitykite „Statyba ir architektūra“ leidinyje apie viešąsias erdves.

D. Čiupailaitė-Višnevska: kaip kuriamas atviras miestas

Žmonės – socialinės būtybės, jos skirtingos, priklauso įvairioms grupėms, kitaip gyvena. Taigi žmonių pojūtis erdvėje ir su architektūra labai individualus ir tai yra didžiulis iššūkis architektams bei urbanistams. 

• Skonio reikalas. Tai, kaip erdvės veikia žmones, priklauso ne tik nuo architektūros. Architektai gali išgirti pastatą, kuriuo 99 procentai visuomenės baisėsis, bet 1 procentui jis atrodys nuostabus. „Galime kalbėti apie skirtingus skonio standartus, nulemtus priklausymo tam tikrai kultūrinei terpei. Vieniems gražu ir nuotaiką kelia rožinis namas, kitiems (prisipažinsiu, kad čia turiu omenyje architektus, nors ir truputi juokauju) – tik rūdys, betonas ir pilka spalva (na, balta ir juoda ir iš bėdos tamsiai ruda taip pat tinka), pavyzdžiui, Bernardinų sodas atstumia kai kuriuos ankstesnius jo lankytojus. Pasak vieno parkų lankytojo*, tai „fėjų parkelis su nykštukais“, kuriame jam „ne vieta“, – sako D. Čiupailaitė-Višnevska.
• Skirtingos patirtys. Net pati atrodytų negražiausia aplinka, pavyzdžiui, aptriušęs daugiabutis, bus mielas ten gyvenantiems ar kadaise gyvenusiems žmonėms. Tai, kur užaugome, mūsų erdvinės patirtys, mūsų patyrimai, mūsų priklausymas socialinėms grupėms – visa susideda į kompleksinį darinį priežasčių, kodėl vieniems žmonėms patinka vienokie, o kitiems kitokie pastatai. Vieni žmonės svajoja gyventi priemiesčio namelyje, kur aplinkui visi namukai vienodi ir visi vienodai pjauna žolę, o kitiems tai siaubas.
• Priklausymas grupei. Erdvės diktuoja ir tam tikrą jausmą. Skirtingose erdvėse žmonėms gali būti nejauku, malonu, džiugu, jauku, baisu, svetima, šalta, šilta. Tačiau tai gali nulemti ne tik pati architektūra, bet ir žmonių priklausymas tam tikrai grupei. „Pavyzdžiui, moterims požeminės perėjos dažnai gana baugios, ypač kai jomis vaikšto mažai žmonių, yra prastas apšvietimas. Tačiau jos retai gąsdina vyrus. Pratęsiant apie erdvių lytiškumą, tam tikra estetika taip pat gali žymėti, simbolizuoti lytis ir atitinkamai versti jaustis nejaukiai. Tokį simbolizavimą galima išplėsti ir plačiau į kitus aspektus. 

*Informacija iš interviu, įgyvendinto DČV dėstyto sociologinių kokybinių tyrimų metodologijos kurso metu. Interviu atliko Edvinas Valikonis.

Moterys neapšviestose požeminėse perėjose jaučiasi nejaukiai, perėjos dažnai nepritaikytos judėti su vežimėliais, D. Čiupailaitės-Višnevskos nuotr. 

Kokia architektūra kelia gerus jausmus?

Įvairūs tyrinėtojai skirtingai kalba apie tai, kaip architektūra formuoja estetinį malonumą. Tačiau čia išskiriamos kelios dedamosios:

• istorinis aspektas;
• netikėtumo veiksnys; 
• įvairovė;
• jusliškumo įgalinimas;
• natūralios medžiagos;
• formos ir tūriai. 

„Fenomenologai ieško universalių jausmą keliančių patirčių. Ir randa tam tikrų bendrumų. Pavyzdžiui, arka, kupolas, erdvės kismas iš uždaros į atvirą, vingiuojantis takas, vanduo ir kt. – elementai, kurie sukelia patyrimo malonumą.

Galima ieškoti tam tikrų formų, spalvų ar medžiagų, bet iš tiesų tas geras jausmas, tas malonumas kyla iš kitur. Iš įgalinimo, galimybės būti savimi toje erdvėje, iš galimybės kurti, žaisti, patirti. Todėl, jei būtų išvardyti idealios architektūros elementai ir sudėti į vieną struktūrą, jie dar negarantuotų gero rezultato (nors būtina susitarti, kas iš viso yra geras rezultatas)“, – sako miesto sociologė. 

Aikštė Lisabonoje parodo, kaip praeiviai, pravažiuojantys tramvajai, susisiekiančios gatvės, atlikėjas, žiūrovai susilieja mieste: kuriamas miesto gyvenimo intensyvumas specifinėse urbanistinėse struktūrose, D. Čiupailaitės-Višnevskos nuotr. 

Užduotis architektams – atliepti visų žmonių poreikius.

• Sociologinės grupės. Žmonės yra labai įvairiapusiai ir turi kompleksinių poreikių. 2 metų vaikas, močiutė, moteris, stumianti vežimėlį, žmogus su negalia, paauglys, paauglė – visi toje pačioje erdvėje jausis skirtingai. Kiekvienam iš mūsų socialiai priskiriami vaidmenys, kuriuos architektūros ir urbanistikos siūlomoje aplinkoje turime išpildyti.
• Socialiniai reiškiniai. Kitu lygmeniu reikšmingas klausimas, kokius ryšius architektūra leidžia, kokius siūlo, kokius riboja. Architektūra gali siūlyti erdves nepalankias arba puikias vienokiems ar kitokiems modeliams. 
• Skirtingi tikslai. Kuriant pastatus, architektams kyla užduotis sukurti ne šiaip objektą, jis turi būti socioerdvinis. Nes to paties pastato naudotojai turi jame labai skirtingų tikslų ir praktikų. Jos taip pat keičiasi laike tiek labai trumpu masteliu – bėgant dienai ar net valandai, tiek istoriškai. 

D. Čiupailaitė-Višnevska kaip pavyzdį pateikia VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą, kurio pastatas traukia akį, tačiau, pasak specialistės, jame nepritaikytos garsą slopinančios priemonės: „Todėl susikerta tylių veiklų, individualaus mokymosi, grupinių užsiėmimų ir laisvalaikio funkcijos. Skirtingi naudotojai trukdo vieni kitiems, bet negali nei atsitraukti, nei kontroliuoti vieni kitų, kad susikurtų visas veiklas palaikanti kultūra, nes architektūra tam nepalanki. Lankytojai girdi vieni kitus, taip pat kaip visą pastatą: garsų lifto kursavimą, žingsnius, traukomas kėdes, net užuodžia, nes kavinės kvapas sklinda pro patalpas. Ir kartu vieni kitus menkai mato. 

Biblioteka stengiasi spręsti tokias problemas griežtindama ir peržiūrėdama taisykles, tačiau pati erdvės konfigūracija tas problemas ir kuria. Bibliotekininkai išnyksta pastate ir taip tarsi sukuria daugiau laisvės lankytojams, bet kartu tampa neasmeniški, sumenksta jų vaidmuo, pagalbos lankytojams galimybės. Taigi bibliotekai (kuri yra ne biblioteka, o Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras, kurio atžvilgiu skirtingos suinteresuotos grupės įsivaizduoja skirtingus tikslus) sudėtinga rasti visų tikslų suderinimo būdą erdvėje, kuri užkoduoja galimus nesutarimus. 

Aplinka, formuojanti įpročius

Taigi visa fizinė ar pastatyta aplinka yra reikšminga žmonėms. D. Čiupailaitė-Višnevska sako, kad žmones aplinkoje veikia visi jos aspektai: „Vieni palankiau, kiti ne. Tik aš mąstyčiau ne apie nuotaiką, o apie tai, ką fizinė aplinka leidžia daryti, ką draudžia, ką siūlo, kokių galimybių suteikia ar atima įvairiems socialiniams objektams, įvairioms veikloms, sąveikoms. Skirtingos žmonių grupės turi skirtingų poreikių, vizijų, tinkamo erdvės naudojimo standartų ir kultūrinių skonių. Todėl ir nėra taip paprasta susitarti ar „tinkamai“ suprojektuoti.“

Kaip pavyzdį specialistė pateikia triukšmo mokykloje temą: „Dažnai čia vaikų noras judėti ir mokymo principai grįsti ramiu sėdėjimu pamokose, neišliejant judėjimo poreikio. Šalia viso to specifinė architektūra sukuria kurtinantį triukšmą, apsunkinantį dieną tiek mokiniams, tiek mokytojams.“

Erdvės ir architektūros samprata žmogaus akimis

JAV atliktas tyrimas rodo, kaip gyvenamoji vieta daro įtaką žmonių savijautai

Kiekviena visuomenė kuria savo erdvę

Miesto sociologė mini Henri Lefebvre, kuris rašė, kad kiekviena visuomenė sukuria savitą erdvę. Ta erdvė sukoncentruoja visuomenės egzistavimo, veikimo būdus. Sudaro tai, kas yra „savaime suprantamas“ gyvenimo būdas. „Jeigu visos gatvės mieste yra greitkeliai, mažėja tikimybė, jog žmonės vaikščios pėsčiomis. Jeigu nėra lengvai prieinamų viešųjų erdvių, vaikai auga ant prekybos centro kilimo. Architektūra ir urbanistika nėra absoliučios. Visada galima pasipriešinti jų siūlymams. Bet jos suteikia mums vienokių galimybių, o ne kitokių ir mes dažnai prisitaikome.

Todėl laikausi nuomonės, kad projektuoti pastatus ir erdves visuomet reikėtų pradėti nuo socialinių praktikų, ne nuo formos. Ir nors išmanymas apie žmonių kultūrą, elgesį, veiksmus ir sąveikas, institucijų modelius yra labai svarbus, nemanau, kad sociologas turėtų sudiktuoti, ką architektui projektuoti. Henri Lefebvre įspėja, kad nei sociologas, nei architektas nekuria socialinių santykių. Gyvenimas vyksta ir kuria save. O architektai ir sociologai gali padėti eksperimentuoti, ieškoti erdvių, kuriose galima laimė.“

Jeigu nėra lengvai prieinamų viešųjų erdvių, vaikai auga ant prekybos centro kilimo, D. Čiupailaitės-Višnevskos nuotr. 

Skirtingą skonį turintys žmonės prisitaiko prie tos pačios aplinkos ją keisdami pagal save, D. Čiupailaitės-Višnevskos nuotr. 

Straipsnis paskelbtas „Statyba ir architektūra“ 2024 m. vasaros numeryje.