Geri namai nesukuria gero elgesio ar geros bendruomenės, rašė JAV žurnalistė, miesto sociologė Jane Jacobs savo garsiajame 1961 m. veikale „Didžiųjų Amerikos miestų gyvenimas ir mirtis“. Nepaisant to, paskyrė visą šį veikalą pasiūlymams, kaip kurti gyvybingą, atvirą miestą, kurie išlieka aktualūs ir šiandien. Tačiau, koks gi tas atviras miestas?

Jacobs pasisakė už mišrias kaimynijas, neformalų gatvės gyvenimą, vietos kontrolę. Miestas pagal Jacobs – sudėtinga, kompleksiška, tačiau dėsninga problema – organizuotas kompleksiškumas, veikiantis savais būdais, kurie palankūs jo gyventojams. Miesto gyvenimo esmė – jo nesuplanuotas kasdieniškumas, spontaniškas bendravimas žmonių pilnose gatvėse ir aikštėse.

Atviras miestas – tai koncepcija ir etinis požiūris susietas su miesto įvairovės ir žmonių tarpusavio sugyvenimo samprata. Tai situacija, kai įvairios grupės mieste gali naudotis erdvėmis, gyventi greta, susidurti, naudotis resursais. Atviram miestui būdingas miesto fizinės aplinkos ir gyvenimo jame kompleksiškumas, tarpusavio įtakos, judėjimo atvirumas, žmonių, veiklos paskirčių maišymasis, galimybės įvairioms grupėms naudoti, patirti miestą, o kartais – paprasčiausiai jame išgyventi. Tai nėra nei konkreti objektyvi miesto būklė, nei viena konkreti perspektyva, koks būtų miestas, kuris yra atviras. Veikiau tai visuma idėjų, formuluojamų socialinių mokslininkų, nagrinėjančių miesto gyvenimą. Tad vieni jų akcentuoja atvirumą įvairovei, kitoniškumui, miesto resursų prieinamumą, kiti apima miesto planavimo procesus ir patį fizinį miesto audinį – kaip jis patiriamas, kaip gali kisti laike.

Paprastai sociologams svarbiau, kiek įvairioms visuomenės grupėms prieinamas viešas transportas, darbas ar švietimas, kitos paslaugos. Kaip miesto zonavimas paveikia dirbančius tėvus. Ar savivaldybė, skirdama lėšas šaligatvių atnaujinimui, jas skiria pataisyti išpuoselėtus Užupio šaligatvius, ar pakeisti subyrėjusias Lazdynų plyteles, ar resursai keliauja ten, kur jų labiausiai reikia, ar ten, kur jų ir taip daugiausiai skiriama. Kiek prieinamas ar neprieinamas būstas mieste ir kokioms grupėms. Kaip miesto valdžios noras kad miestas augtų perskirsto darbo vietas tarp miestų. Atsakymai (virstantys praktiniais veiksmais) į šiuos klausimus veikia tai, kiek miestas yra teisingas, demokratiškas, palankus gyvenimui. Tačiau kiek žmonių bendras gyvenimas mieste gali būti atvertas architektūros, urbanistikos, miesto planavimo pagalba? Kaip miesto dizaineriai gali prisidėti prie miesto įvairovės, gyvybingumo ir gebėjimo atsigauti pokyčių akivaizdoje? Atsakymas ne toks tiesmukiškas ir tikrai nėra paprastas.

Dar 1938 m. vienos pirmųjų miesto sociologijos mokyklų – Čikagos universiteto – atstovas, pirmasis tarptautinės sociologų asociacijos prezidentas, Loisas Wirthas rašė, kad miesto kultūra – specifinis miesto gyvenimo būdas susiformuoja būtent miesto fizinės aplinkos lemiamomis aplinkybėmis. Miestas – tai erdvė, turinti apibrėžtas ribas, kuriai būdingas didelis gyventojų tankumas ir santykinai didelis jų skaičius, bei kultūrinis gyventojų heterogeniškumas. Gyvendami tokioje situacijoje miestiečiai tolsta vieni nuo kitų, ima nepažinti savo kaimynų, jų bendruomenės tampa ne tokios tamprios, užtat mieste auga atvirumas skirtumui ir gyventojų įvairovei, jų ryšius ima grįsti ne būsto artumas, o bendri interesai. Tačiau, kiek svarbu, kokios fizinės formos, kokie pastatai ir kokios urbanistinės struktūros sudaro tokį miestą, Wirthas mums neatsako. Galime spėti, jog 1938 m., kai sociologo apmąstytos mintys sugulė į tekstą, jis stebėjo XIX a. staigiai išaugusio industrinio miesto gatves. Perimetru nusitiesia keturių ar penkių aukštų namai, gatvėje susimaišo minios žmonių, arklių ir tramvajų. Tai miestas ir gatvės, kurias vėliau septintame dešimtmetyje Jane Jacobs gynė nuo sugriovimo ir keitimo į besidriekiančius greitkelius ir monotoniškus daugiabučių rajonus.

Bet ar tikrai tos gatvės skatina mus nepažinti kaimyno, tačiau priimti keistuolį nepažįstamąjį kaip natūralų reiškinį? Čia iškyla debatai tarp aplinkos determinizmo ir sociologinio arba kultūrinio determinizmo. Viena pozicija mums siūlo idėjas, jog per aplinką galima sukurti norimą visuomenės situaciją, o kita teigia, kad viskas priklauso nuo žmonių, kurie apsigyvens namuose ar rajone. O kokie tai namai ir kaip jie stovės vienas kito atžvilgiu – visai nesvarbu.

XX a., po II pasaulinio karo, JAV imami plėtoti (ir dabar visame pasaulyje atkartojami) priemiesčiai. Garsiausias jų ir pirmasis – Lewittownas. Sociologas Herbertas Gansas išnagrinėjęs šio priemiesčio gyvenimą sukritikuoja Wirthą – miesto aplinka nelemia mūsų kultūros. Tėra skirtingos aplinkos. Gyvenimą priemiesčiuose pasirinkę asmenys palaikė draugiškus ryšius su kaimynais, tačiau, siūlo Gansas, ne todėl, kad priemiesčio namai ir jų santykis vienas kito atžvilgiu tam turėtų kokios nors įtakos. Į tarpusavio draugystes buvo linkę tie kaimynai, kurių skonis, vertybės buvo tokios pačios kaip jų, kurių klasinė padėtis ir etniškumas buvo toks pats, kurie panašiai žvelgė į vaikų auklėjimą. Taigi namai namais, bet bendrauja ir ryšius mezga vieni į kitus panašūs ar bent taip save suvokiantys žmonės. Tai atsiskleidžia ir pabendravus su naujų būsto projektų gyventojais, tai mums siūlo ir būsto reklamos: visi čia jauni, pasiturintys, vaikšto takeliais žvelgdami į išmaniuosius telefonus ganydami mažus vaikus tarp gėlių. Jiems teikiamas pažadas, jog gyvens miesto centre bet nepatirs miesto problemų (kokių gi?), kad patirtis bus sklandi, be trinties – „friction free“ ir „user frendly“. Gansas siūlo, kad ne geri namai kuria gerus žmones, bet geri ir svarbiausia kultūriškai homogeniški žmonės kuria geras kaimynijas.

Tačiau, toks miestas, kaip rašo Niujorko universiteto ir Londono ekonomikos mokyklos profesorius Richardas Sennettas, – sociologas, kurio idėjas apie atvirą miestą pamėginsiu pristatyti, yra trapus. Tai miestas, kurio gyventojai, funkcijos yra atskirti ir paskirstyti; kuriame gyvenimas suplanuotas iki detalių tarsi niekada nekistų – vaikai netaptų patirčių ištroškusiais paaugliais, jų tėvai nesentų, kaip nesentų ir patys namai, ir visada idealiai atitiktų savo funkciją, suplanuotą, sakykime, 2015 ar 2020 m. Tai uždaras miestas – pernelyg apibrėžtas, sutvarkytas, subalansuotas, segreguotas, kontroliuojamas, aiškus. Trapiame, uždarame mieste pastatai turi būti keičiami, nes jų formos ir funkcijos ryšys toks stiprus, kad pasikeitus gyvenimo diktuojamiems poreikiams, juos tampa sunku pritaikyti. Uždarame mieste kiekviena detalė suplanuota ir turi savo vietą. Nieko čia negali būti ne vietoje, nieko keisto, netikėto. Čia nėra vietos eksperimentuoti. Tačiau, koks eksperimentas, koks, kaip rašo Sennettas, išradimas galėtų vesti prie atradimo mieste?

Iš tiesų, kažką siūlydami, architektūros ar urbanistikos prasme sociologai labai rizikuoja. Turi atsakyti į sunkų klausimą: ar architektūra turi įgyvendinti žmonių poreikius, sekti esama jų kultūra ir suteikti jai tinkamas formas, ar architektūra turėtų padėti keisti esamus gyvenimo būdus, pasiūlyti naujus? Pirmuoju atveju kyla rizika atkartoti negatyvius miesto gyvenimo elementus (ar reikia daugiau aptvertų ir saugomų gyvenviečių?), antruoju – tai nesėkmingų eksperimentų, socialinės inžinerijos rizika – kai ekspertai „žino“, kaip žmonėms gyventi, ir siūlo suplanuotą miestą, kuriame, kaip rašė Jane Jacobs, planų gali turėti tik planuotojas. Tokių pasiūlymų apstu, tai modernistinio urbanizmo klasikų funkcionalusis miestas, supaprastinantis žmogaus gyvenimą iki miego, darbo, poilsio gamtoje ir judėjimo transporto kanalais tarp namų ir darbo, įkvėpęs XX a. urbanistinius sprendimus išplėtotus visame pasaulyje. Tai – idiliška vizija miesto sodo, kuris niekada neauga ir nesikeičia, kuriame gyventojai gyvena patogų ir subalansuotą gyvenimą, kol niekuo neabejoja ir neturi savo planų – utopija virstanti distopija.

Bet koks sistemiškai išbaigtas planas, kuriame žmonių gyvenimas suplanuotas iki detalės ir pastatytas išbaigtai, potencialiai yra pasmerktas žlugti. Arba žmonės, kaip augančios, kintančios, mąstančios, nesutinkančios, ekperimentuojančios būtybės yra pasmerkti žlugti. Be to, architektūra neveikia atskirai nuo politinių – ekonominių santykių. Ir šie santykiai, situacijos, sprendimai yra svarbiausi. Pirma turi būti jie, tada jau galima kalbėti apie architektūrą ir urbanistiką.

Tai ką daryti? Ar įmanoma kažką daryti? Gal verta palikti architektus ir urbanistus ramybėje ir nieko nesiūlyti? O jeigu siūlyti, tai tik tiems miesto planuotojams, kurie iš tiesų sprendžia miesto likimą, kaip tai daro Susan Fainstein, miesto planavimo tyrėja, plėtojanti teisingo miesto idėjas. Tai pasiūlymai, kurie iš tiesų sprendžia miesto problemas: prieinamo būsto klausimai, miesto resursų paskirstymas, demokratinio planavimo klausimai.

Richardas Sennetttas, nagrinėjantis miesto fizinių formų ir žmonių gyvenimo santykį, siūlo atviriau mąstyti apie miestus ir juos statyti. Atviras – tai neišbaigtas, novatoriškas, neaiškus, kompleksiškas, nenuoseklus, kintantis. Architektūra turėtų duoti pradžią, kurti prielaidas gyvenimui, bet ne pilnai jį išbaigti. Ji turėtų būti kuriama suprantant miesto gyvenimą, bet ir būnant kritiškam jo atžvilgiu. Miesto kompleksiškumas Sennetto požiūriu yra vertybė, o pastangos sukurti tvarką (visada kažkieno tvarką) išstumia skirtumą kaip vertybę. Sennettas pasiūlo penkias atviras formas, kurios padėtų miesto gyvenimui atsiverti.

Porėtumas

Miesto dalių santykis porėtas, kai jos susisiekia, kai vyksta komunikacija ties jų ribomis. Pastatas yra porėtas, kai yra atviras srautas tarp vidaus ir išorės. Visiškas atvirumas nereiškia atviro miesto, reikia subtiliai dėlioti ribas. Ties ribomis vyksta veiksmas. Bet vienos ribos yra tokios ties kuriomis vyksta veiksmas ar kurios kuria jaukumą, o kitos yra tokios, kurios atskiria miesto dalis. Tai platūs greitkeliai be galimybės pereiti, funkcinė izoliacija tarp darbo, būsto, viešojo gyvenimo, tai tvoros supančios rajoną: nors jos dažnai permatomos, tačiau prie jų nevyksta judėjimas, mainai, bendravimas.

Sienos – tai tokios ribos, prie kurių vyksta veiksmas, kurios turi ką pasiūlyti: užuovėją, susitikimo vieną, galimybę prekystaliui, galimybę susidurti iš dviejų skirtingų šaltinių išplaukiantiems srautams. Paradoksaliai, akmuo labiau veikia kaip porėta riba – membrana, o permatomas stiklas gali veikti kaip aklina siena.

Neišbaigtumas

Miestas – tai nuolat vykstantis procesas. Jis niekada nėra baigtas, jį dažnai reikia taisyti. Struktūros sensta, gyvenimo poreikiai keičiasi. Tad Sennettas siūlo statyti taip, kad tiek architektūra, tiek gatvė, tiek kaimynija būtų atvira kaitai. Kad miesto dalis bent tam tikru masteliu užaugtų per laiką ir susijungtų su miesto gyvenimu. XX a. antroje pusėje statyti miegamieji rajonai labai konkrečiai apibrėžti ir sunkiai keičiasi, senamiestis, naujamiestis greičiau keičiasi, atsinaujina. Koks likimas laukia naujų būsto kvartalų? Vienu metu pastatyti būsto kvartalai, atskirti nuo miesto savo fiziniais apribojimais ir monofuncionalumu. Tokiose erdvėse visi namai ima senti vienu metu, juos sudėtinga atnaujinti palaipsniui – reikia viso kvartalo atnaujinimo sprendimo, kuris dažnai sunkiai pasiekiamas, brangus ir reikalauja savivaldybės sprendimo.

Neišbaigtumo ir atviros formos pasiūlymai. Alejandro Aravena, Quinta Monroy, Iquique, Čilė. Garsus socialinio būsto pavyzdys, kur pastatyta „pusė gero namo“, o kitą pusę gyventojai gali pabaigti pagal savo poreikius. Architektui už šį darbą suteikta Prickerio architektūros premija. Antras pavyzdys, siūlymas, kaip projektuoti butus, kad keičiantis namų ūkio sudėčiai ir gyventojų poreikiams galima būtų transformuoti. Vienos miesto oficiali lyčių aspekto integravimo strategija (Manual for Gender Mainstreaming in Urban Planning and Urban Development, 2013.)

Besikeičiant gyventojų poreikiams tokiems kvartalams sunku keistis, prisitaikyti: paprastai jų infrastruktūra sukurta orientuojantis į mažus vaikus turinčias šeimas. Visgi, nors Lietuvos naujienose vis pasigirsta raginimas griauti socialistiniu laikotarpiu statytus miegamuosius rajonus, kaip netinkamus atnaujinimui, toliau statomos iš esmės tokios pačios, tik dar nuo miesto izoliuotos ir dar mažiau paskirčių įsileidžiančios struktūros. Atvirumas kaitai nėra vien pastatų griovimas ir naujų statymas. Turėtų būti galimybė keisti pastatų paskirtį, kai pasikeičia poreikiai. Sennettas siūlo projektuoti pastatus kaip kiautus, kuriuose yra mažai įtvirtintų barjerų. Jie atitinkamai gali keisti savo paskirtį, juose galima kurti porėtą vidaus struktūrą, esant poreikiui išplėsti. Kitas pasiūlymas – tai tipas-forma, atvira pakeitimams ir variacijoms. Pavyzdžiui, projektuojant pastatus kaip korpusą su keliomis struktūriškai būtinomis sienomis ar atramomis. Tai sukuria maksimalų lankstumą. Tarsi forma, kurią galima vis keisti ir keisti. Senamiesčio ar industrinio miesto – XX a. pastatai, fabrikų patalpos virstančios loftais – ta pokyčiams atviros erdvės talpinančios įvairias galimybes.

Tačiau, Sennettas atkreipia dėmesį, jog dauguma šiuolaikinių pastatų, pvz., biurų pastatų projektuojami taip, jog maksimaliai atitiktų savo funkciją, ir transformuoti šias struktūras pritaikant naujiems tikslams tampa sudėtinga, itin brangu ir kartais neįmanoma. Apie biurų pastatų konversijos galimybes ir apribojimus rekomenduoju paskaityti Paytono Chungo straipsnį Not every obsolete office building is cut out to become apartments. Sennettas siūlo taikyti atviresnį požiūrį į miesto dizainą, besiremiantį naudojimo ir patirties pamokomis, kai objektas, pastatas, kaimynystė gali vystytis per laiką, per kurį jo naudojimas gali keistis (ir pasikeis), nes proceso negalima nuspėti iš anksto.

Sinchroniškumas

Tai vietos, kur daug skirtingų dalykų vyksta vienu metu. Aikštė, gatvė, kur žmonės veikia skirtingus dalykus. Priešprieša – pastanga viešojoje erdvėje apibrėžti grupes visuomenėje ir paskirstyti kiekvieną grupę į skirtingą viešosios erdvės, pvz., parko, vietą ir atskirti / izoliuoti jų veiklas. Sinchroniškas veikimas reikšmingas miestams, nes kuria galimybę susitikti skirtingų amžių ar interesų grupėms, leidžia pažinti kitokius žmones, priimti jų kitoniškumą, nes nežinojimas didina baimę ir atstumą.

Akcentavimas

Vienu metu vykstančiame miesto gyvenimo sraute miestiečiui reikia pagalbos orientuojantis. Vietoms reikia specifinio charakterio. Jos neturi būti vienodos ir monotoniškos. Orientuotis miesto erdvėse – kaip tekstuose – padeda „skyrybos ženklai“. Sennettas pasiūlo kelias metaforas. Šauktukas – tai iškilūs monumentai, objektai, kurie padeda orientuotis mieste, bet būdami menkai susieti su konkrečiomis vietomis gali ir prarasti savo prasmę. Kuklesnė alternatyva – kabliataškiai. Tai – sankryžos, sustabdančios judantį kūną, padedančios susiorientuoti. Ties jomis Sennettas siūlo telkti socialinį gyvenimą.

Kampas veikia kaip žymeklis, nes miestietis patiria dėmesio fokuso pakitimą, nedidelį juslinį trūkį. Atitraukti nuo gatvės pastatai, ties sankryža nukirstas kampas, kaip žymiajame Barselonos gatvių tinkle, ar kaip kuklus, bet gyvybingas Antakalnio kampas, kur susikerta Šilo ir V. Grybo gatvės. Ten įsikūręs turgelis darbuose paskendusį praeivį informuoja, kad jau žydi narcizai ar vilkdagiai, kad jau atvyko pirmosios braškės. Čia susitari susitikti, čia lūkuriuoji pažįstamo, paplepi su pardavėjomis. Vertė gali būti labai kukli, bet rajone, kuriame stinga centro, gatvės kampas gali tapti gyviausia vieta. Kabutės atkreipia dėmesį į specifinį objektą – kodėl jis išskirtas? – keičia jo prasmę, kviečia stabtelti ir pamąstyti. Tai paprastas būdas padaryti erdvę patrauklesnę, bet įgyjantis ne šiaip estetinę, bet ir gilesnę prasmę. Pažįstamą paversti nepažįstama, išryškinti, suteikti vertę: pastatytas suoliukas, kintantis šaligatvio plytelių ritmas. Šie gestai nežymi nieko specifinio aplinkoje, veikiau jie tiesiog ją akcentuoja; taip kartu gal dirbtinai išryškinant vietą, suteikiant jai vertę, pažymint kažką, kas yra problematiška, ar kažką, kas svarbu.

Užuomazgų planavimas

Nėra vieno atviro miesto, vienos formos. Tad negalime tinkamai parengti vieno kaimynijos plano ir taip sukurti atvirą miestą. Nėra vieno – visiems dalykams tinkamo modelio, kaip, pavyzdžiui, tipinės mokyklos. Sennetas siūlo planuoti „sėjant“. Sėkla įkritusi į konkrečią dirvą, užaugina savitą augalą. Jeigu tai – mokyklų poreikis ar sprendimas statyti bibliotekas – užtenka apibrėžti maksimalias sąnaudas ir minimalius kokybės standartus, ir leisti kiekvienoje vietovėje atsirasti unikaliam variantui. Išskirtinis to pavyzdys – bibliotekų parkai Medelline Kolumbijoje: visi skirtingi ir saviti. Tik iš anksto nerealizuota, neišbaigta forma – sėkla – turės laiko įaugti į savo aplinką, išvystyti savitumą ir sukurti ryšį.

Galiausiai šios atviros formos suauga į naratyvinę erdvę. Miestas virsta pasakojimu, istorija. Naratyvinė erdvė – tai erdvė (erdvės), kurioje prasideda laikas. Erdvės tampa gyvos, kai imamos naudoti ne pagal iš anksto suplanuotą paskirtį. Tai erdvės, kuriose persidengia skirtumai. Moderniesiems miesto planuotojams būdingas troškimas formuoti aiškiai apibrėžto charakterio erdves. Tai Sennettas apibūdina kaip prastą meną. Prastas meno kūrinys yra toks, kuriame viskas yra (iš karto) aišku. Jeigu nuo pirmų puslapių aišku, kuo baigsis knyga – tai sudomina. Mus patraukia ambivalentiškumai ir sunkumai, kurie nukreipia veikėjus nuo kelio, kurio tikėjomės. Taip ir mieste heterogeniški balsai ir veiksmai įtraukia mus taip, kaip gerai apibrėžti lūkesčiai to nepadaro. Ta pati nesėkmė ištinka ir modernistinius rajonus ir naująjį urbanizmą – viskas iš anksto sustyguota, iš anksto yra savo vietose ir tai sukuria nuobodulį dėl primesto erdvės perskaitomumo. Kad iš anksto turėtų būti kitaip žvelgiama į mieto planavimą, akivaizdžiai liudija tai, jog nepaisant planuotojų lūkesčių, žmonės per savo kasdienes praktikas vis viena savaip įprasmina erdves, net pačias abstrakčiausias ir šaltas, sustyguotas ir primygtinai aiškiai užrašytas. Sennetto požiūriu planuotojai turi galvoti apie tai, kas vizualiai sudarytų prielaidą naratyvo pradžiai.

Tam, kad būtų sukurtas pradžios jausmas, reikia radikalaus pokyčio miesto dizaine. Urbanistas planuodamas miestą, kuriame būtų naratyvinės erdvės turėtų atsisakyti zonavimo, architektas – kurti tokias erdves, kurios pasitarnautų skirtingoms programoms. Negalima sukurti idealiai harmoningos visuomenės, nes esama Kito ir vertybių tarp kitokių susikirtimo. Tačiau žmonės gali veikti kartu nebūdami tokie patys, būdami skirtingi. Sennetto požūriu skirtumai turi persidengti. Skirtumų persidengimas turėtų būti ir miesto planuotojų, architektų idealas: „tik tankiai apgyvendintuose, netvarkinguose, persmelkiančiuose mus miestuose, kuriuose susiduria skirtingos klasės, etniškumai, kultūros, iš tikrųjų atsiskleidžia gyvenimo ir žmogiškųjų santykių kompleksiškumas“.

Teksto autorė: miesto sociologė, soc. m. dr. Dalia Čiupailaitė-Višnevska

Straipsnis yra Architektūros kokybės vystymo asociacijos organizuoto filmuojamų paskaitų ciklo „Miesto formavimas ir visuomenė“ dalis. Paskaitų ciklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.