• tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila
  • ruukki

Architektė Viltė Janušauskaitė – apie sostinės Lazdynų praeitį ir šiandieną

2016 rugsėjo 16 d.
Viltė Janušauskaitė
Viltė Janušauskaitė

Sostinės Lazdynų gyvenamasis rajonas paveldosaugininkų dėmesio sulaukė dar sovietmečiu, prieš kelerius metus šį rajoną siūlyta skelbti urbanistikos draustiniu, nekart priminta ir tai, kad Lazdynai yra vienas skubiausiai modernizuotinų miesto gyvenamųjų rajonų.

Specialistai pritaria – sovietmečiu pavyzdiniu pripažintas Lazdynų gyvenamasis rajonas šiandien nyksta. Per 40 gyvavimo metų sukurta vienintelė viešoji erdvė – Eugenijos Šimkūnaitės skveras, pirmines funkcijas praradę arba nebeatitinkantys šiandienos poreikių nyksta visuomeniniai pastatai, tik pavieniai –  rekonstruojami. Stichiškai vyksta naujos statybos.

Apie Lazdynų praeitį ir dabartį – Agnės Sadauskaitės parengtas interviu su „Lietuvos paminklų“ vyriesniąja architekte Vilte Janušauskaite.

Vilte, dirbate vyresniąja architekte „Lietuvos paminkluose“, dėstote Paveldosaugos studijų studentams, esate Istorijos fakulteto doktorantė: kiekvieną dieną palaikote betarpišką ir įvairiapusį santykį su paveldu bei tuo paveldu „besinaudojančiais“. Žvelgiant iš Jūsų perspektyvos, ar visuomenės gyvenime paveldo nėra per mažai?

Visų pirma, iškyla probleminis klausimas, kas yra visuomenė. Jeigu mes ieškosime tipinio neegzistuojančio piliečio, jo gyvenime paveldo turbūt išvis nėra. Jis tikriausiai žino, kad egzistuoja Gedimino pilis, ten lankėsi vaikystėje ir daugiau neketina užlipti, galbūt, jis kartais atkeliauja į senamiestį pasivaikščioti. Ar jis tas vietas reflektuoja kaip paveldą, yra jau kitas klausimas. Gal jam tai tiesiog gyva vieta? Jeigu kalbėtume niūriai, tuomet taip, visuomenės gyvenime paveldo yra mažai. Visgi visuomenė yra nevienalytė: yra daug žmonių, kurie rūpinasi, gyvena paveldu, net nebūtinai reflektuodami, jog nuolat yra jame. Iš profesinės pusės labai norėtųsi, kad paveldo, kartu ir sąmoningumo, būtų daugiau. Labai tikiuosi, jog praėjo tie laikai, kuomet žmonės, nusipirkę seną butą jį atnaujindavo nuo pamatų iki lubų, išmesdami senas duris, grindis, baldus ir įrengdami naują madingą interjerą. Taip ne visada piktavališkai, bet nesąmoningai, paveldas būdavo sunaikinamas.

Populiarios ir būrius žmonių sutraukiančios edukacinės programos, ekskursijos po Vilniaus gatves ir kiti kultūriniai renginiai plečia Vilniaus matymą. Vienos ekskursijos metu Žvėryne žmonės stebėjosi, kodėl nesirūpinama „medinukais“. Kiek įtakos ir įstatyminės galios turi Kultūros paveldo departamentas nekilnojamam kultūros paveldui, priklausančiam ne valstybei, o privatiems asmenims?

Atsakant į šį klausimą, reikia aptarti nemažai dalykų. Visų pirma, žmonės klausia: „Kodėl niekas juo nesirūpina“? Taip iškeliama viena problema, kuri vis dar atspindi sovietmečio mąstymą, nes galima būtų paklausti: „O kodėl kas nors turi juo rūpintis?“. Galima rasti paralelę: dažniausiai žmonių butai būna itin sutvarkyti: lietuviams jo būstas yra be galo svarbus dalykas. Tuo tarpu laiptinė arba namo išorė dažniausiai neprižiūrėta, nutriušusi, nes šie dalykai yra visų problema, o kai problema visų – tuomet iš tikrųjų nė vieno. Tad panaši situacija yra ir su mediniu paveldu bei kitais neprižiūrimais objektais.

Tad pirminė iniciatyva turi būti savininko, nes jeigu savininkas lauks kol kas nors – valstybė, specialistai, departamentas, ateiviai (juokiasi) ateis ir padės, tuomet nieko gero nebus. Tiesa, iki šiol nėra finansavimo gyvenamųjų namų tvarkybai. Programos lėšos dažniausiai skiriamos klasikine prasme suprantamiems paveldo paminklams: dvarams, bažnyčioms, religiniams pastatams.

Gvildenant temą, kyla klausimas, kas yra paveldas, ir koks mūsų požiūris į jį. Iš tiesų, objektų yra per daug, kad tie žmonės, kurie su jais dirba, pajėgtų juos visus kontroliuoti. Ar tas jėgas, skirtas kontrolei, būtų ne tikslingiau skirti švietimui bei edukacijai? Viena mano svajonių yra Kultūros paveldo departamento atsivėrimas žmonėms, jo atstovų tiesioginis bendravimas su interesantais. Didelė dalis žmonių net nežino, jog gyvena paveldo objekte, kas yra Kultūros paveldo departamentas, kodėl yra reglamentavimai, kodėl plastikiniai langai yra netinkami (klasikinis pavyzdys).

Ar atrodo, jog paveldas vis labiau pereina iš valstybės į gyventojų rankas? Turiu omeny tą, kad galbūt iniciatyva rūpintis istorine aplinka kyla iš apačios, nebe iš viršaus?

Taip. Aktyviai veikė Žvėryno bendruomenė, dabar – užupiečiai. Bendruomenės yra paveldo dalis. Jos dalyvauja svarstymuose, projektų pristatymuose ir diskusijose. Bendruomenės nariai pastebi labai daug naudingų dalykų, pateikia pastabų, iškelia korupcijos atvejus. Tokia visuomeninė kontrolė yra labai svarbi. Dažniausiai kylanti problema, ir netaikau to išskirtinai Užupio bendruomenei, jog dalis pastabų, išsakomų bendruomenės, yra stereotipinės: pavyzdžiui, „kodėl kaimynas gali man langus užstatyti?“

Dauguma kritikos net nėra susijusi su paveldu ar paveldo išsaugojimu, bet priešiškumu plėtrai. Tas nekelia nuostabos, nes priešiškumas atsirado ilgainiui dėl projektų, kurių neturėjo būti, reakcija kiekvienąkart aštrėja, ir tai apsunkina dialogą ar netgi apskritai jo buvimą. Žmonės praranda pasitikėjimą institucija, ir tai jau yra didelė sistemos klaida.

Kaip ir pati biurokratija, aišku. Štai Edinburge, Škotijoje, paveldo statinių remontui (apdailos ir smulkiems statybos darbams), jei tai nėra išskirtinės vertės objektas, pateikiamos rekomendacijos. Na, tarkime, jog durys turėtų būti dažomos juoda, o ne žalia spalva. Mūsų šalies atveju reikia parengti projektą, o visus darbus turi atlikti atestuotas specialistas, prižiūrimas kito atestuoto specialisto, ir galiausiai už durų perdažymą reikia susimokėti 5–10 kartų daugiau negu kainuoja dažai. Mes susiduriame su biurokratiniu siaubu (juokiasi)! Natūralu, jog žmonės pradeda elgtis nelegaliai, nes tai yra vienintelis racionalus elgesio būdas. Popierinė kontrolė yra labai griežta, o realiai – neįmanoma.

Gyventojus, kaip pagrindinį pasakojimo įrankį ir objektą, pasirinkote savo antropologiniame tyrime apie Lazdynų mikrorajoną Vilniuje. Kodėl būtent šis rajonas ir būtent tokia pasakojimo perspektyva?

Manau, jog Lazdynai gana klišinis rajonas: apie jį daug rašyta bei kalbėta. Mano atliktam tyrimui apie Lazdynus jau treji metai. Panašiu metu kilo gana nemažas susidomėjimas. Vieni Lazdynus tyrinėjo iš architektūrinės, kiti iš socialinės pusės. Iš vienos pusės jis gali atrodyti nuobodus, o žvelgiant iš žmonių perspektyvos gali rasti visiškai kitokių duomenų negu ankstesniuose tyrimuose.

Lazdynų atveju pasirinkau apklausti žmones, kurie gyveno rajone nuo pat jo pastatymo pradžios. Dauguma gyventojų gyvena praeitimi ir yra linkę vertinti savo rajoną pozityviai, tokia poziciją pavadinau „gynybine nostalgija“. Gyventojai ginasi nuo šiuolaikinio negatyvaus diskurso, pasitelkdami dar sovietmečiu įgytas patirtis ir suformuluotas frazes, naudotas rajonui pristatyti bei reklamuoti.

Buvusį viešąjį diskursą jie supranta ir pateikia kaip savo nuomonę: itin žalias, miškų apsuptas rajonas, pastatai pritaikyti prie landšafto, gerai išvystyta infrastruktūra, namai nėra arti vienas kito. Tai vis dar svarbu ir šiais laikais. Dalis prisimena senus deficito laikus nostalgiškai, kaip nuotykį, nes dabar to nėra. Jei ir šiuo metu reikėtų gerokai pasistengti, norint gauti klijuotės gabalą, būtų nebe taip juokinga. Visgi tai, ką mano gyventojai savo gyvenamojoje aplinkoje, yra daug svarbiau už tai, kaip jis atrodo. Rajonas, iš tiesų, ganėtinai aptriušęs, o daug kas iš buvusių rajono gyventojų vis dar gyvena buvusiais rajono šlovės laikais – „čia pasaka“.

Juk rajonas sovietmečiu buvo lankomas net turistų.

Kaip dažnai atvažiuodavo turistai, negaliu pasakyti, tačiau turistams buvo aprodomas toli gražu ne visas rajonas, o tik atkarpa nuo Lazdynų baseino iki „Erfurto“ kavinės. Joje būdavo papietaujama, tuomet ekskursantai sulaipinami atgal į autobusus ir apvežami Lazdynų ratu. Urbanistas Jurgis Vanagas yra pasakojęs, jog vyko ekskursijos specialistų delegacijoms, kurie vėliau pasiprašė brėžinių ir norėjo pastatyti tokį pat rajoną savo šalyje. Nesu girdėjusi, jog būtų padaryta Lazdynų kopija, bet tokia intencija buvo.

Neseniai radau reklamą 1980-ųjų „Statyboje ir architektūroje“, jog į tokias ekskursijas galima keliauti ir vietiniams gyventojams. Iš viso buvo siūlomos trys tokios ekskursijos lietuvių ir rusų kalbomis, jas organizavo Ekskursijų biuras. Dvi iš jų truko po tris valandas: buvo aplankomi ne tik Lazdynai, bet ir kiti objektai. Lazdynuose ekskursija vyko pusantros valandos.

Esate užsiminusi, jog statant Lazdynų mikrorajoną dėl daugiabučių vienodumo ir didelės galimybės pasiklysti, kelrodžiais tapdavo fontanai, skulptūros ir kiti smulkiosios architektūros elementai. Kokią reikšmę smulkioji architektūra turėjo projektuojant naujus gyvenamuosius plotus sovietmečiu?

Lazdynai turėjo būti pavyzdinis rajonas, tad kitiems buvo giriamasi: „Štai kokia mūsų sutvarkyta aplinka, netgi su skulptūromis: keliame kultūrinį lygį“. Sovietmečiu įvyko incidentas, kai ryte pabudę gyventojai, rado „Ryto“ skulptūrą aprengtą marškiniais, tad skulptūros tikrai rūpėjo (juokiasi). Visgi, svarbiausia skulptūrų funkcija – vietos identifikavimo, jaukios aplinkos ir, be abejo, vietos dvasios kūrimo elementas.

Ir visgi, kas kelia didesnį iššūkį: įtikinti studentą, jog verta mokytis paveldosaugos istorijos, ar paaiškinti paveldo objekto savininkui, jog pastatas yra vertingas?

Žinoma, jog studentus įtikinti lengviau, nes studijos – jų sąmoningas pasirinkimas. Tuo tarpu jei gyvenamas objektas ir buvo pasirinktas sąmoningai, jis nebūtinai vertinamas objekto savininko. Įtikindama stengiesi tiesiog „zysti“ (juokiasi), motyvuoti, rodyti pavyzdžius, pasakoti, kodėl tai unikalu. Visgi dažniausiai vertės įrodymas – kompromisas. Vienu atveju, kuomet pavyko išsaugoti medines langų staktas, kurios techniškai niekam netrukdė, nes išorines staktas pakeitėme, o vidines, senąsias, restauravome. Atėję apžiūrėti objekto, tepasakė „O Dieve, kas sugalvojo palikti tokią nesąmonę?“. Tuomet būna labai sunku sugalvoti motyvacinę kalbą. Kartais gali apsimesti, jog esi labai „nuplaukęs paveldosaugininkas“, ir tuomet kai ką galima išsaugoti.

Kalbino: Agnė Sadauskaitė
Fotografavo: Julija Rūkas

lazdynai namo langai

narratives.lt inf.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad