Architektas, Lietuvos architektų rūmų narys Linas Tuleikis pirmadienį vykusioje konferencijoje „Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės“ skaitytam pranešimui „Architektų konkursinės patirtys“ turėjo šviežutėlį aptarimo vertą objektą – itin plačiai ir garsiai aptartą „Mokslo salos“ – Nacionalinio mokslo ir inovacijų centro architektūrinio konkursą. Praėjusį penktadienį buvo paskelbti trys užsienio architektų biurai, tapę jo laureatais. L. Tuleikis konferencijoje, be kitų, aptarė ir šio konkurso organizavimo privalumus ir trūkumus. Skelbiame pranešėjo pastabomis šiek tiek papildytą pranešimą.

Kodėl konkursas baigėsi prieš pat Seimo rinkimus?

„Kaip žinote, prieš metus buvo galvojama, kur – Kaune ar Vilniuje, statyti mokslo muziejų, ir pasirinktas Kaunas, nes jis pasiūlė riebesnį kąsnį teritorijos atžvilgiu – patrauklesnę vietą – Nemuno salą. Nors dažnai, jei žiūrėtume kitų šalių patirtį, tokie pastatai atsiranda kažkur toliau nuo miesto centro, nes jie visada reikalauja daug teritorijos, yra didelio tūrio, kuriuos įterpti jautresnėse vietose yra gana sudėtinga. Tačiau Kauno valdžia manė, kad reikia bet kokia kaina laimėti kovą dėl muziejaus vietos, todėl buvo priimtas politinis sprendimas ir mestas geriausias mieste turimas sklypas. Ir labai blogai, kad nebuvo tariamasi su profesionalais.

Konkursą patikėta organizuoti britų kompanijai „Malcolm Reading Consulting“, kuri turi didelę patirtį organizuoti tarptautinius konkursus. 146 dalyviai iš 44 šalių – pirmąkart Lietuvoje tokio masto konkursas. Turėtume džiaugtis, tačiau noriu pasakyti, kad čia yra viena grandis, kuri gali sugadinti gana rimtą, solidų proceso organizavimą. Už konkurso organizavimą kompanijai „Malcolm Reading Consulting“ Kauno savivaldybė sumokėjo 80 tūkst. eurų (čia be premijų dalyviams). Darbas organizuotas tikrai solidžiai, bet problema tai, jog jis visas orientuotas į Seimo rinkiminę kampaniją. Visi etapai buvo suplanuoti taip, kad konkursas pasibaigtų prieš Seimo rinkimus. Visą laiką buvo reklamuojamas vienas Kauno kandidatas į Seimo narius – architektas Jonas Audėjaitis. Ir matyt, dar ir bus reklamuojamas.

Kodėl architektai ignoravo reikšmingą projektavimo normą?

Buvo išrinkti trys darbai. Pirmas – Ispanijos bendrovės „SMAR Architecture Studio“ talkinant australams parengtas darbas – užkastas pastatas, darniai įsiliejantis į salos landšaftą. Tačiau dėl kažkokių priežasčių jo kūrėjai neįvykdė vienos esminių projektavimo normų. Prasidėjus konkursui klausimų-atsakymų procedūroje, kuri tampa sudėtine konkurso sąlygų dalimi, buvo teiraujamasi, kokia yra Kaune saugi, pavojaus potvynių atveju nekelianti altitudė. Buvo įvardinta, kad visos patalpos turi būti ne žemiau nei 28 altitudėje. Nugalėtojo darbo stogo pats viršus yra 28 altitudėje. O visos patalpos eina žemyn. Tai nereiškia, kad jo neįmanoma padaryti. Tai tik reiškia, kad jo realizavimo kaštai, matyt, patrigubėtų (skaičiuojant nuo įvardytos suplanuotos 23 mln. eurų sumos). Standartiškai žemiau 28 altitudės galėtų būti įrengiamos tik sandėliai, kitos angų neturinčios patalpos, tačiau toks patalpų įrengimas būtų labai brangus ne tik dėl hidroizoliacijos, bet dėl didelio požeminių vandenų slėgio.

Jeigu pažiūrėtume tokius labai turtingus miestus kaip Hamburgas (Europoje turi didžiausią milijonierių skaičių), pamatytume, kad jie kartais stato žemiau užliejamos altitudės ir netgi daro langus, bet tie langai turi specialias sandarias metalines langines lyg povandeninių laivų liukai, kurie, kylant potvynio grėsmei prisukami ir apsaugo pastatų patalpas nuo užliejimo ar pažeidimo. Juk vanduo nekyla taip staigiai, kad nebūtų galima pasiruošti.

Bet: įrengti vitrinų, gražių vestibiulių, kur vidus susilieja su pievomis, neįmanoma. Tai net ne kainos klausimas – taip, kaip parodyta nugalėtojų projekte, padaryti tiesiog neįmanoma, nes jų nebus įmanoma apsaugoti nuo slenkančių ledų ir susidarančio baisiai didelio vandens slėgio. O čia mes turime 10 metrų žemiau upės vidutinio vandens lygio esančias patalpas. Net jei atliksime korekcijas, atsisakysime vitrinų, įrengsime tik vienas dureles, kurioms irgi suprojektuosime apsaugą, tai bus labai brangus sprendimas. Nes išeitų, jog salą reikia iškasti, išbetonuoti bunkerius, juos inkaruoti labai stipriais inkarais, ir tada užkasti atgal.

Kodėl nugalėtojai nepasidrovėjo pasikartoti?

Šiaip sprendimas tikrai gražus. Santykis su landšaftu taktiškas, aukšto lygio architektūra. Nenuostabu, kad ir labai kompetentinga vertinimo komisija, jei tinkamai neinformuojama apie salos techninę specifiką, tokį darbą išrenka geriausiu. Bet jis tiesiog utopinis toje vietoje.

Apmaudu tik tai, kad šis darbas nėra originalus, – tai išvestinis projektas iš jau panaudotų to paties kolektyvo idėjų ir sprendinių dalyvaujant Mali Limos meno muziejaus konkurse (www.archdaily.com). Kaunui pasiūlyti sprendiniai nelabai nutolsta nuo Limos sprendinių, o tai nemažai pasako apie autorių požiūrį į kūrybinį tiražavimą kaip verslo būdą.

Nematau didelės problemos dėl to, kad nugalėtojų darbas neatliepia pageidavimo, kad objektas papuoštų Kauną kaip ženklinė architektūra. Jei kalbėsime apie šiuolaikinę architektūrą, ji vis mažiau ir mažiau užsiima puošyba. Vidinės erdvės irgi yra reprezentacija. Juolab kad į šį objektą trauks pati funkcija, sėkmingai įgyvendinus projektą čia visą laiką bus žmonių.

Ar Kaunas tikrai nori įgyvendinti šį projektą?

Projekto terminai – įgyvendinti projektą iki 2018 metų – nekeltų nuostabos, jei prisimintume, kad Lietuvoje viskas matuojama politikų kadencijomis. Galime tik supykti ir stebėtis, kaip politikai gali prie architektūros klijuoti savo kadencijas. Tikint sąmokslo teorijomis, galvoju, kad net tie žmonės, kurie užvirė šį katilą, svajoja, kad Viešųjų pirkimų tarnyba gautų kokį anoniminį skundą, ir tada jie galėtų pasakyti: štai, mes labai norėjome, bet mums neleidžia.

Antrą vietą laimėjo britų kompanija „SimpsonHaugh and Partners“. Čia apie potvynius, panašu, pagalvota, architektūra raiški, jei prisimintume žmonių reakciją matant darbus – palikite jūs tą salą ramybėje, tegu ji lieka žalia, negi nėra negražių vietų. Tačiau tarp dažniausiai „palaikintų“ darbų, priešingai nei komentaruose, atsirado patys didžiausi tortai, siūlomi statyti pačiame salos centre. Jie sulaukė daugiausia remiančių balsų. Taip kad dažnai laisvai reiškiamos žmonių mintys ir pasirinkimas, kai jau reikia konkrečiai bakstelėti pirštu, nesutampa. Nors mintys atrodo švarios ir skaidrios, pasirenkant atsiranda sprendimai pagal tai, kas mėgstama, o kas nemėgstama.

Trečia vieta įvertintas kinų architektų „Donghua Chen Studio“ darbas – irgi elementai salos viduryje. Sprendžiant pagal grafinį vaizdą matyti, kad statinys suprojektuotas užliejamoje teritorijoje, ir didelė dalis pastato potvynio metu būtų pažeista (nors altitudžių čia negaliu tiksliai įvardinti – nebuvo pateikta medžiagoje).

Kodėl žalia sala nebėra vertybė?

Noriu parodyti schemą, kurioje matome žalią salos pusę, ir kitą, kuri jau turi komunikacijas ir turi automobilių statymo galimybes. Bet visi trys laureatais išrinkti darbai yra dislokuoti ne ten, o žaliojoje zonoje. Ir negalima stebėtis – parengti projektiniams pasiūlymams jie turėjo tiek laiko, kad negalėjo nė atvykti į situaciją. Nebuvo sąlygose ir išsamios salos problematikos pristatymo nei dalyviams, nei vertinimo komisijos nariams. Ar jie galėjo, neturėdami rimtų analizių, perprasti miesto urbanistiką ir Nemuno salos ypatumus?..

Nors keliolika projektų buvo pasiūlyti toje salos dalyje greta Žalgirio arenos, kuri jau turi komunikacijas, deja, projektavimo sąlygose tai nebuvo akcentuota kaip prioritetinis (taupantis neprasmingas išlaidas) pasirinkimas. Kaip ir buvo pamiršta, kad vos prieš kelerius metus buvo apsispręsta ir patvirtinta, kad Nemuno sala turi išlikti žaliąja miesto erdve – 2010 metais vyko Nemuno salos urbanistinės idėjos paieškos konkursas, kurį laimėjo Šarūno Kiaunės studijos projektas, siūlantis neužstatyti salos.

Taigi renkant nugalėtojus buvo nueita neracionaliu keliu, galvojant, kur pastatas žiūrėsis gražiau, bet negalvojant apie žalią salą kaip apie tam tikrą susiformavusią vertybę. Matyt, dėl to, kad urbanistų nebuvo nei rengiant projektavimo sąlygas, nei susitikus su sprendimą priimančiais žmonėmis, kad šios miesto vertybės būtų aiškiai pozicionuotos. Rezultatas toks, kad, mano supratimu, šitie rezultatai turi labai neryškią ateitį. Gal tik iki rinkimų.

Galiu pasakyti, kad konkursas vyko pagal viešųjų pirkimų nuostatus. Labai džiugu, kad vakarietiškas požiūris laužė mūsų įsisenėjusius įpročius – dalyviai neturėjo surinkti tų daugybės pažymų, kuriuos privalu pateikti tokiuose konkursuose Lietuvoje: kad neteistas, atsiskaitęs ar pan. Visas tas pažymas turės pateikti tik konkurso laimėtojai – jiems suteiktas protingas laikas joms gauti. Taigi išvengta daugybės beprasmiško darbo, kuriuo apkraunamos ir institucijos, dalyviai išvengė išlaidų ir t.t.

Taip pat galiu pasakyti, kad vertinimo procedūros vyko labai sklandžiai – 146 darbus komisijos nariai pradėjo vertinti dar kiekvienas atskirai, nagrinėdami elektroninėse laikmenose gautą medžiagą. Buvo vertinama visi projektai už ir prieš, dėl abejotinų susirinkus buvo diskutuojama. Ir tokiu būdu atrinkta ketvirtadalis projektų, kuriuos jau visi nariai vertino suskirstę tarptautinėmis poromis (kiekvienas lietuvis gavo užsienietį narį). Tada vėl diskutuota kartu, ir taip per dvi dienas, sklandžiai ir protingai rinko nugalėtojus. Procedūrai labai ryškiai vadovavo pats M. Readingas…

Kokias klaidas darome organizuodami konkursus?

Taigi kiekvienas konkursas, jo sėkmės ir nesėkmės priklauso nuo kelių priežasčių. Labai svarbu, kad profesionalai, architektai sugebėtų susitarti dėl verčių, dėl to, koks yra konkursų siekis (kad turėtų vienodą požiūrį, neįmanoma, – visi mes menininkai).

Kitos trys sąlygos – konkurso kokybė, tikslų tapatumas ir rezultatų užtikrinimas – yra esminės kalbant apie konkursų organizavimą. Ir labai daug kartais nulemia politinė-socialinė situacija: vienam konkursui padeda, kitam labai pakenkia. „Mokslo salos“ konkursas, man atrodo, kaip tik tas atvejis, kai rinkimai smarkiau sumažino galimybę pasiekti gerus ir rezultatyvius rezultatus.

Noriu atkreipti dėmesį į kelis architektūros konkursų kokybės punktus, kuriuos kartais praleidžiame. Vienas jų – balasto konkurso sąlygose gausa. Mes dažnai prirašome papildomų užsakovo pageidavimų – ką jis nori gauti. Bet iš tikrųjų konkurse turi būti labai aiškiai suformuluoti mažiausi siektini tikslai. Tada bus gausus konkursantų skaičius, ir jie atsakys į pateiktus klausimus. O kai klausimų per daug, projektų autoriai „išsibarsto“, ir užsakovas negauna atsakymų net į esminius konkurso klausimus. Taip buvo ir su „Mokslo salos“ konkursu.

L. Tuleikis: „Tikint sąmokslo teorijomis, galvoju, kad net tie žmonės, kurie užvirė šį katilą, svajoja, kad Viešųjų pirkimų tarnyba gautų kokį anoniminį skundą, ir tada jie galėtų pasakyti: štai, mes labai norėjome, bet neleidžia.“

Kitas punktas – vertinimo kokybės ir skaidrumo klausimas. Lietuvoje vis dar vyrauja ne kokybinis, o kiekybinis vertinimas. Jei yra sprendinių įvairovė – jau privalumas. Jei didelis įdirbis – irgi pliusas. Bet reikia grįžti prie konkurso tikslo: ką mes norime gauti. O visi kiti pateikti dalykai yra pridėtiniai, kurie gali suteikti papildomos vertės, bet ne jie formuoja esminę vertę. Tiesą sakant, neprisimenu nė vieno kokybinio konkurso vertinimo.

Blogai ir tai, kad pamirštama, jog konkursui pasibaigus jį reikia palydėti, pasirūpinti tam tikromis garantijomis. Pavadinau tai rezultatų brandinimu. Nemažai problemų kyla dėl to, kad užsakovo tikslai dažnai nesutampa su architekto tikslais. Ir dažnai, kai architektai sutinka su užsakovo tikslais, tai irgi neduoda gero rezultato.

Rekomendacijos, kaip užtikrinti gerus konkursų rezultatus, yra kelios. Vienos jos architektams, kitos architektų organizacijai, trečios – užsakovui. Architektai turėtų dalyvauti tik aiškiuose, kokybiškuose konkursuose, reikalauti skaidrumo ir patys tokie būti. Architektų organizacijos turi nepamiršti pagrindinio rezultato, skaidrinti procesus, veikti tik pagal nuostatus, pasitelkti pakankamas lėšas, tinkamus asmenis, nepalikti rezultatų likimo valiai. Užsakovai turėtų siekti ilgalaikės naudos. Visi kiti turėtų šviestis, dalyvauti procesuose, pasitikėti profesionalais.“

Konkurso komisija: bendrovės „Malcolm Reading Consultants“ direktorius Malcolmas Readingas, einantis komisijos pirmininko pareigas, bendrovės „WilkinsonEyre“ direktorius Jimas Eyre’as (Jungtinė Karalystė), „Lahdelma&Mahlamäki Architects“ įkūrėjas prof. Raineris Mahlamäki (Suomija), bendrovės „Zaha Hadid Architects“ direktoriaus pavaduotojas Christos Passas (Jungtinė Karalystė), mokslo savaitraščio „New Scientist“ redaktorius Sumitas Paul-Choudhury (Jungtinė Karalystė), A. Ambraso architektų biuro vadovas Audrius Ambrasas, Lietuvos mokslų akademijos atstovas Rolandas Maskoliūnas, Kauno vicemeras Povilas Mačiulis, Kauno savivaldybės tarybos narys Jonas Audėjaitis.