Portalo SA.lt skaitytojai balandžio mėnesį geriausiu architektų ir interjero dizainerių darbų platformoje „Archbook“ projektu išrinko Kauno rotušės rekonstrukciją, kurios autoriai – architektūros studija „Processoffice“. Jų komanda turi daug patirties dirbant paveldo objektuose, o neseniai pasitikėjimo sulaukė netgi iš Vatikano. Pokalbyje portalo skaitytojams architektai dalijasi įžvalgomis apie savo darbo iššūkius ir galimybes dirbant išskirtiniuose istoriniuose ir sakraliniuose objektuose.
Ypatingas Kauno miesto objektas – Kauno rotušė po pernai baigtos rekonstrukcijos dabar lankytojus pasitinka pristatydama seno ir naujo sintezę. Ne vieną šimtmetį skaičiuojantis pastatas buvo rekonstruotas ne kartą, o naujoji rekonstrukcija, kaip sako joje dirbę architektai, taip pat taps dar viena svarbia jos istorijos ir objekto paveldo dalimi.
Visuomenei atsivėrusi rotušė nustebino drąsiais pokyčiais. Pirmame aukšte perplanuotos erdvės, praplėstos viešosios zonos, įrengtos naujos edukacinės ir ekspozicijų erdvės, veikia kavinė. Rūsyje sutvarkyti skliautai, išryškinta autentiška pastato struktūra. Iki tol ilgai nenaudota pastato pastogė virto modernia ekspozicijų erdve.
Pasitelkti atvirumo ir sluoksniškumo principai
Kauno rotušės rekonstrukcijoje pasirinktas sluoksniavimo principas. „Visada pirmiausia viskas prasideda nuo koncepcijos. Kauno rotušės objekte pasirinkome atvirumo ir sluoksniškumo principus.
Tai pastatas su ilga istorija. 1973 m. vyko visą pastatą apėmusi architekto Žybarto Simonaičio vadovaujama rotušės rekonstrukcija, kurios metu didžiulis dėmesys skirtas konstrukcijoms, pamatams, sienoms sutvirtinti. Tai išsaugojo pastatą, dėl ko galime juo džiaugtis iki šiol. Tačiau pati rekonstrukcija parodė tam tikrą tuo metu vyravusią paveldosauginę praktiką – išryškinti seniausią pastato laikotarpį. Šiuo atveju – gotikos stiliaus elementus. Taip šiek tiek nublanko kiti, vėlesni pastato laikotarpiai. Šiandienos paveldo tvarkyboje vyrauja kiti principai, kuriais vadovaujamės ir mes – vertiname visų laikų elementus.
Norbert Tukaj nuotr.
Dirbdami paveldo objektuose mes visuomet dirbame pagarbiai, vertiname kiekvieną buvusį pastato sluoksnį kaip svarbų ir ypatingą. Kartu tikimės, kad ir mūsų sukurtas sluoksnis taps paveldu, atspindinčiu šį laiką“, – portalui SA.lt sakė „Processoffice“ architektė Adelė Dovydavičiūtė.
Nauji tūriai erdvėse
Architektai pasitelkė „tūris tūryje“ principą, kuris buvo pritaikytas beveik visose erdvėse, kad nauji objektai būtų tarsi išskirti, atitraukti nuo pastato tūrio. Ryškus pavyzdys – palėpėje sukurtas stiklo ir plieno paviljonas, atskirtas nuo medinių pastato konstrukcijų, taip išryškinant tiek jas, tiek naują objektą erdvėje.
„Įvedėme naują medžiagą, kurią pasufleravo pats pastatas. Tai – varis. Rotušėje dalis šviestuvų yra iš vario ir žalvario. Todėl pasirinkome vario elementą ir jį išdidinome, taip tarsi įvesdami naują medžiagą, bet taip pat pasirinkdami tokią, kuri jau turi ryšį su pastatu“, – sako A. Dovydavičiūtė.
Paveldas atidengia iki tol nežinotas pastato realybes
Paklausta, kokie procesai buvo įdomiausi, architektė sako, kad dirbant paveldo objektuose visuomet tenka susidurti su nenumatytomis situacijomis. Šis projektas – ne išimtis: „Dažnai pradėjus dirbti atsidengia tokia pastato realybė, apie kurią nežinome projektuodami. Tenka pamatyti ir nekokybiškų sprendimų. Vienas pagrindinių mūsų tikslų buvo grąžinti orumą šiam objektui.
Norbert Tukaj nuotr.
Pavyzdžiui, identifikavome, kad įvairūs mediniai interjero elementai yra daugybės skirtingų atspalvių, kuriančių kakofonijos jausmą. Tvarkybos darbų metu įdėjome daug pastangų, kad atspalvis būtų suvienodintas ir būtų įvesta daugiau vientisumo. Galiausiai gavosi ir gražus tamsiai oksiduoto vario ir kiek pilkšvo medžio santykis – spalvos tapo labai artimos.“
Kas pirmiau: plytos ar žmonės?
Ne tik architektų bendruomenėje, bet ir visuomenėje paveldo išsaugojimas, jo rekonstrukcijos vis dažniau tampa diskusijų tema. Čia kyla klausimas: kiek reikia išsaugoti, kiek intervencijos galima dirbant paveldo objekte?
„Daug ką diktuoja objekto paskirtis. Mūsų, architektų, pareiga yra saugoti paveldą. Tačiau kartu tai daryti taip, kad objektas būtų naudojamas. Visuomet yra diskusija, kas pirmiau: plytos, ar žmonės? Paveldosaugininkai sako, kad svarbu saugoti patį pastatą, įvairios komisijos diktuoja taisykles, kurios aktualios šiais laikais. Pavyzdžiui, kad būtų sudaryta galimybė į pastatą patekti visiems. Tuomet mūsų, architektų darbas yra rasti sprendimą, kuris atlieptų visas puses ir suteiktų paveldui naują kokybę.
Pavyzdžiui, siekiant paversti Kauno rotušės pastatą prieinamu visiems, reikėjo įrengti liftą per visus aukštus. Labai ilgai užtruko vietos, kur jį būtų galima įrengti, paieškos. Galiausiai supratome, kad yra greičiausiai tik vienas taškas, kad liftas galėtų būti įrengtas viduje, o ne pastato išorėje, nepažeidžiant vertingųjų savybių. Tačiau teko padaryti angą sienoje, kad į liftą būtų galima patekti. Tai buvo tarsi kompromisas“, – pasakoja A. Dovydavičiūtė.
„Processoffice“ partneris ir architektas Rokas Kilčiauskas kaip išskirtinį sprendinį įvardijo architektų buvimą objekte nuo darbo pradžios iki pabaigos (studija rengė ir pastato pritaikymo projektą, ir ekspoziciją): „Vienokius rezultatus galima pasiekti, kai kūrėjas dirba ir su architektūrine, ir su ekspozicine idėja. Jeigu būtų dirbę skirtingi, skirtingus rezultatus matę kūrėjai, manau, rezultatas būtų kitoks.“
Pilininko namas pakvietė suprasti Lietuvą
Dar vienas išskirtinis darbas kultūros paveldo objekte – tai „Processoffice“ komandos darbas Vilniuje esančiame Pilininko name. Čia architektai parengė ekspozicijos projektą ir prižiūrėjo jo įgyvendinimą, pakvietę visuomenę suprasti Lietuvą per skirtingas temas:
- Kūryba
- Tikėjimai
- Kovos
- Istorijos lūžiai
- Pasauliniai saitai
- Veidai
Norbert Tukaj nuotr.
Gavę tokią užduotį architektai ieškojo, kaip ekspozicijos forma perteikti ir sustiprinti turinį. Kiekvienoje erdvėje pasirinkti skirtingi raktai, leidžiantys lankytojams atrakinti ekspozicijos informaciją ir patiems tarsi patirti perteiktą turinį per įvairius pojūčius, technologijas ir interakcijas. „Pavyzdžiui, „Tikėjimo“ temai pasirinkta skliautuota erdvė. Čia lankytojai gali išgirsti garsinius elementus, maldas, kurios būdingos Lietuvoje esančioms religijoms. „Istorijos lūžiai“ erdvėje panaudota lentikuliarinės 3D efekto spaudos technologija, kuri leido pabrėžti mintį, jog istorijos lūžis dažniausiai yra tam tikras įvykis, po kurio viskas pasikeičia. Pavyzdžiui, Nepriklausomybės lūžį atspindi instaliacija, kurią žvelgdami lankytojai vienoje pusėje gali pamatyti išsirikiavusius sovietų armijos kareivius, o kitoje pusėje – Baltijos kelio kadrą“, – pasakoja A. Dovydavičiūtė.
Norbert Tukaj nuotr.
Taisyklės kaip architekto darbo gairės
Architektas R. Kilčiauskas sako, kad tam tikros griežtos taisyklės dirbant paveldo objekte nėra būtinai kliūtys ar suvaržymai: „Su komanda dažnai sakome, kad architekto darbas yra išspręsti problemą. Jeigu nėra problemos, yra per daug didelė laisvė, nėra suvaržymų, architektas gali pasimesti, nežinoti, kaip veikti. Nuo studijų esame ugdomi išeiti iš komforto zonos. Mano nuomone, kuo situacija komplikuotesnė, tuo ji kelia daugiau ambicijų ją išspręsti. Svarbu nuspręsti, kuriuo keliu eiti: atkurti tik tai, kas objekte iki šiol laikoma paveldu, ar kurti ir kažką naujo, įvertinant, kad ir tavo darbas bei šis laikmetis vertas tapti paveldo dalimi šiame objekte.“
„Processoffice“ architektai yra dirbę ne viename kultūros paveldo objekte. Kalbėdami šia tema, jie sako, kad galima pastebėti besiformuojančias ir tam tikras tendencijas.
- Daugėja pavyzdžių, kai kultūros paveldo objektai pritaikomi naujai funkcijai.
- Į diskusiją apie paveldo išsaugojimo svarbą ir prasmę įsijungia plačioji visuomenė.
„Visgi vis dar juntama takoskyra tarp paveldosaugos ir architektūros. Vis dar yra nemažai pavyzdžių, kai architektūra, inžineriniai sprendiniai paliekami šone, nes pagrindinis dėmesys skiriamas tik paveldosaugai. Tokiais atvejais ši klaida išryškėja galutiniame rezultate, kai pritrūksta sprendinių vienovės. Vis tik, mano nuomone, architektai turėtų prisiimti misiją sprendiniais išlaviruoti visais klausimais darniai“, – pastebi architektė A. Dovydavičiūtė.
Architektas R. Kilčiauskas sako, kad paveldosauga laisvėja, tačiau vis dar yra gana politizuota. „Paveldosauga per ilgai buvo valstybės monopolyje, todėl visuomenė dabar neretai radikalizuotai įsitraukia į šiuos procesus. Neretai paveldosauginiai atvejai tampa politiniais instrumentais. Tai nėra kažkas naujo architektūroje, bet didesnis pasitikėjimas architektais ir bendrai kūrybine galia bei profesionalumu leistų gyventi kokybiškesnėje aplinkoje“, – mano architektas.
Išskirtinė patirtis Vatikane
„Processoffice“ komanda turėjo galimybę dirbti su ne vienu išskirtiniu objektu kultūros paveldo srityje. Komanda buvo pakviesta dirbti visame pasaulyje žinomoje Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Čia jie prisidėjo prie parodos „Pétros ení“ (Petras yra čia), kurioje pristatomas Šv. Petro gyvenimas, bazilikos istorija, atveriamos visuomenei neregėtos bazilikos erdvės, o svarbiausiu parodos eksponatu tapo aukštos kokybės skaitmeninis bazilikos dvynys, sukurtas 3D skenavimo technologijomis.
„Iconem“ vizualizacija
Kaip pasakoja R. Kilčiauskas, projekte buvo pasitelktas dirbtinis intelektas ir naujausios 3D technologijos. Vatikanas ir „Microsoft“ iškėlė tikslą sukurti skaitmeninį bazilikos dvynį. Į projektą įsijungė Prancūzijos kompanija „Iconem“, kurių specializacija – paveldo objektų skaitmenizacija naujausiomis technologijomis.
„Processoffice“ ir „Dadada“ nuotr.
Projektas išskirtinis tuo, kad skaitmeniniame modelyje atkartota ne tik bazilikos forma, išvaizda, bet ir smulkiausios detalės, o sukurtas modelis ne tik aukštos kokybės, kas suteikia galimybes prisiartinti prie aukštybėse esančių meno šedevrų ar skrosti kiaurai bazilikos sienas. „Pati fotogrametrijos technologija nėra nauja, bet būtent „Iconem“ išsiskiria gebėjimu fotogrametrinius skaitmeninius pastatų dvynius pateikti plačiajai visuomenei. Šis skaitmeninis modelis buvo išskirtinis itin didele apimtimi ir aukšta kokybe. Jis yra tiek tiksliai nuskenuotas, kad galima įžvelgti mozaikų gabaliukų skilimus ar net voratinklius 50 m aukštyje, ko šiaip plika akimi nepamatytum.
„Processoffice“ ir „Dadada“ nuotr.
Buvo ieškoma būdų, kaip visuomenei pristatyti šį modelį ir Vatikano vadovybė nusprendė jį eksponuoti būtent Šv. Petro bazilikoje. „Iconem“ paskelbė konkursą ir pakvietė dalyvauti mūsų kolegas dizainerius „DADADA Studio“, o jie pakvietė prisijungti mus kaip turinčius patirties ir savitą braižą dirbant su paveldu. Laimėjome konkursą ir išvykome kurti šios ekspozicijos, kurioje pristatome išskirtinės kokybės skaitmeninį bazilikos modelį. Pasiūlėme ne tik erdvinius ir dizaino sprendinius, bet ir naratyvinę dalį, kaip naudojant skaitmeninį turinį suformuoti pasakojimą“, – pasakoja R. Kilčiauskas.
„Processoffice“ ir „Dadada“ nuotr.
Išskirtinėse sakralinėse erdvėse sujungtas funkcionalumas ir pagarba
Šiam pristatymui buvo skirtos dvi erdvės. Atsakomybė – milžiniška. „Tai yra tik dvi išskirtinės erdvės, bet jose per savaitę apsilankys tiek žmonių, kiek per metus apsilanko bet kurio Lietuvos nacionalinio muziejaus sėkmingiausiame skyriuje. Tokios sąlygos diktuoja ir atitinkamus architektūrinius parodos sprendinius. Viena erdvė yra ant bazilikos stogo, o kita – dvi oktagono plano kupolinės erdvės, sujungtos galerija, yra ypatingoje bazilikos lubų konstrukcijoje, savo dydžiu panašios nedidelio Lietuvos miestelio bažnyčia. Šiose erdvėse savo laiku buvo saugoma dalis Vatikano archyvo.
„Processoffice“ ir „Dadada“ nuotr.
Erdvės išskirtinės, bet kūrybos principai daugiau mažiau kaip ir kitur. Pirmiausia vertiname lokalų architektūrinį kontekstą ir parodos turinio formą. Tuomet ieškome, kokiais tūriniais, erdviniais ir medžiaginiais įrankiais dirbti ir visa tai sujungti. Tiek kontekstas, tiek turinys padiktavo, kad šiuo atveju svarbiausia buvo ekspozicijų lankymo funkcionalumas, jautrus įsiklausymas į architektūrinius vietos ypatumus ir vizualinio pasakojimo įtraukumas“, – pasakoja R. Kilčiauskas.
Architektas, paklaustas, koks jausmas ir kokia atsakomybė krenta dirbant visame pasaulyje žinomoje sakralioje vietoje, sako jautęs pagarbą. O kartu buvo ir netikėtų momentų, nustebinusių bei atskleidusių kiek kitokį, nei pripratę, santykį su paveldu: „Norėjome pasitelkti ne tik skaitmeną, bet ir senuosius meno kūrinius. Kai pamatėme, iš ko galima rinktis, dėmesį patraukė įspūdinga mozaika su Šv. Petro atvaizdu. Jame jis jaunas, ne toks, koks įprastai vaizduojamas. Tai ypač tiko parodos pradžiai. Išgirdome, kad tai net V amžiaus freska. Ir ji buvo mums patikėta lengva ranka. Mums tai atrodo kiek netikėta, gal – atsainu. Tada gyvai pamatai, kaip tokiose vietose dirbama su paveldu, kiek pagarbos ir nėra perdėto pamaldumo. Paveldas čia nėra tik saugojamas, jis yra prieinamas visuomenei ir aktualizuojamas.“
