Niekas neabejoja, jog namų aplinka turi būti jauki, patogi, darbo vieta – leidžianti susikaupti, tačiau tik dabar prabylama apie edukacinių erdvių kokybinius poreikius. „Tik sukūrus mokyklą, kurią jauni žmonės laikytų antraisiais namais, ir kuriuose jaustųsi gerai bei būtų laimingi, galima tikėtis kokybiško ugdymo proceso ir pozityvių mokymosi rezultatų“, – neabejoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros pagrindų ir teorijos katedros vedėja Edita Riaubienė, dalyvaujanti ne vienoje Lietuvos edukacinių erdvių tyrimo ir gerinimo iniciatyvoje. Tad kokia turėtų būti šiuolaikinė mokykla? Kokia mūsų šalies edukacinių erdvių situacija, ir kokie pokyčiai vyksta? O galbūt greitai galime tikėtis ryškių šios srities permainų?
Vienintelio atsakymo, kokia turi būti ideali edukacinė erdvė, turinti įtakos mokymosi rezultatams, nėra ir tikriausiai negali būti, nes dabartinė ugdymosi aplinka nebeapsiriboja mokyklos sienomis, ji persikelia į socialinę erdvę. Visgi neabejojama, jog šiuolaikinė mokyklos aplinka turi būti ne tik saugi, sveika ir patraukli – vaikai čia turėtų jaustis patogiai ir jaukiai, fizinės erdvės turėtų nuteikti atvirumui, bendravimui, bendradarbiavimui, tarpusavio pagarbai ir kitoms humanistinėms nuostatoms.
2015 metais įteisinta „Geros mokyklos koncepcija“ gali tapti orientyru šiuolaikiškoms Lietuvos mokykloms. Bene svarbiausios šios koncepcijos gairės: mokyklos erdvės turi būti įvairios paskirties, patogios ir lengvai pertvarkomos bei pritaikomos skirtingai mokinių veiklai, jos turi pasižymėti ugdymąsi stimuliuojančia aplinka, kurioje apstu priemonių, įrangos, elementų, funkcionalių baldų, spalvų, medžiagų ir formų, o pačioje mokykloje reikia įgyvendinti kuo daugiau mokinių idėjų, palaikyti jų iniciatyvas – kitaip tariant, mokykla turi būti kuriama pačių mokinių.
Pasak E. Riaubienės, edukacinės erdvės – viena iš VGTU Architektūros studijų programos dėstytojus bei studentus itin dominančių sričių. Studijų metu visi šios specialybės studentai rengia kursinį projektą, skirtą visuomeninių objektų projektavimui. Taigi, jauniesiems architektams dar studijų metais tenka spręsti pradinės mokyklos ar ikimokyklinio ugdymo įstaigos funkcinio, erdvinio organizavimo ir estetinio įprasminimo problemas.
Reaguojant į švietimo sistemoje vykstančius pokyčius, VGTU Architektūros fakultete jau antrus metus iš eilės organizuojamos akademinės kūrybinės dirbtuvės „Šiuolaikinės ugdymo erdvės“, skirtos bendrojo ugdymo mokyklų pastatų analizei ir ugdymo aplinkos pertvarkos siūlymams. Praėjusiais metais studentai dėmesį sutelkė į pradinių mokyklų erdves, detaliau analizuodami penkias Vilniaus Lazdynų gyvenamojo rajono mokyklas, o šiemet jaunuoliai nagrinėjo keturias skirtingais laikotarpiais pastatytas Vilniaus miesto pagrindinio ugdymo mokyklas: Liepkalnio pagrindinę mokyklą, Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, „Minties“ gimnaziją ir S. Daukanto progimnaziją.
Svarbiausia, jog studentai ne tik analizavo problemas, tačiau ir pateikė jų sprendimo variantus bei galimus mokyklos aplinkos tobulinimo kelius. Tuo tarpu „Versmės“ katalikiškoje gimnazijoje sprendimai buvo ne tik pateikti, bet dalis jų ir įgyvendinti. Kartu su architektūrinės komandos „baladilab“ iš Vokietijos kuratorėmis, vokiečių studentais bei mokyklos bendruomene „Play East“ kūrybinių dirbtuvių metu buvo aktyvinamos mokyklos kiemo erdvės: suprojektuoti ir įgyvendinti penki objektai, dėl kurių rami mokyklos kiemo pievelė tapo aktyvaus poilsio bei žaidimų aikštele, improvizuota lauko klasių erdve.
„VGTU architektūros studentų pasiūlytas projektas, kuriame dalyvavo mokiniai, mokytojai ir tėvai, buvo naujas bendradarbiavimo būdas, kurio rezultatas – inovatyvi, kūrybiškumą skatinanti edukacinė gimnazijos aplinka. Mums rūpi vaiko ugdymas saugioje, motyvuojančioje erdvėje, kuri ir mokytojui suteikia platesnes ugdymo galimybes. Juk vaikai mokosi ne tik klasėje, tačiau ir bendraudami, bendradarbiaudami. Pastebėjome, jog po šių kūrybinių dirbtuvių vaikams tapo ne tik įdomiau būti lauke, bet netgi sumažėjo patyčių – mokinius jungia bendri aktyvūs užsiėmimai, kurių metu keičiasi ir tarpusavio santykiai“, – sako „Versmės“ katalikiškos gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė.
Tiek pernai, tiek šiemet, į VGTU organizuojamas dirbtuves įsitraukė ir kviestinis svečias iš Olandijos – architektūros istorikas, edukacinės architektūros tyrėjas bei kūrybinių dirbtuvių kuratorius dr. Dolfas Broekhuizenas. Tyrėjo teigimu, Olandijos švietimo įstaigos itin palaiko iniciatyvą nuolat atnaujinti senus pastatus, visą dėmesį sutelkiant į besikeičiančias ugdymo idėjas bei jų įgyvendinimą mokyklų aplinkoje. Deja, Lietuvoje dažniausiai keičiasi tik mokyklos išorė, siekiant šiluminio efektyvumo rodiklių pagerinimo, o savo vidų mokyklos tvarkosi pačios.
Siekiant aktualizuoti ir inicijuoti kokybinę mokyklos erdvės pertvarką, identifikuojant mokyklos architektūrą kaip neatsiejamą ugdymo sistemos dalį, VGTU Architektūros fakultete pirmąjį kartą organizuota tarpdalykinė mokslinė konferencija „Švietimo architektūra“. Jos metu sutelktos edukologų, architektų ir kitų suinteresuotų asmenų pajėgos, formuojant naujosios kartos harmoningą ugdymo aplinką.
„Žinoma, ne visos mokyklos turi galimybių savo erdves paversti įvairiafunkcėmis. Galima būtų teigti, kad ugdymo erdvių kokybiniam pokyčiui reikalingos nemažos lėšos, bet daug svarbesnis yra suvokimas, kokių erdvių reikia, kaip jas sukurti ir kaip kūrybiškai išnaudoti“, – sako E. Riaubienė.
Paklausta apie Lietuvos edukacinių erdvių ateitį, specialistė neabejoja, jog tam būtina visų ugdymo procese dalyvaujančių grupių – mokinių, mokytojų, tėvų, administracijos, savivaldybių ir valstybinio lygio administracijos, akademinės bendruomenės ir architektų – geranoriška diskusija bei požiūrio kaita.
„Aplinkos modernėjimo sėkmei palankiausia būtų visų ugdymo kokybe suinteresuotų šalių bendradarbiavimas, bet, mano nuomone, svarbiausia, kad pati mokykla, jos bendruomenė sąmoningai kurtų savo tapatumą, identifikuotų savo mokyklos autentišką misiją ir pagal tai formuotų tinkamiausias ugdymosi aplinkas“, – reziumuoja VGTU Architektūros pagrindų ir teorijos katedros vedėja.
