Kultūros paveldo apsauga neatsiejama nuo darnios visuomenės vystymosi, nes be žmonių nėra visuomenės, o be atminties darni plėtra nėra įmanoma. 2012 m. patvirtintos Nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gairės ypatingą dėmesį skyrė visuomenės dalyvavimui kultūros paveldo apsaugos procesuose, komunikacijai, viešumui, bet iki šiol dokumentas nėra įgyvendintas. Siekiant pažangios paveldosaugos sistemos, komunikacija turėtų būti būtina sąlyga, jeigu norime sprendimų, kurie užtikrintų visuomenės gerovę, būtų paremti tvarumo principais ir orientuoti į ilgalaikes perspektyvas.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Seimo Kultūros komiteto ir Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos organizuoto forumo „Viešoji komunikacija ir bendruomenių vaidmuo saugant kultūros paveldą“ dalyviai vieningai sutarė, jog vietos bendruomenės ilgainiui turėtų tapti pagrindu bet kokiam sprendimo priėmimo procesui, susijusiam su kultūriniu identitetu.
Anot Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininko Sakalo Gorodeckio, kartais žmonėms sudėtinga paaiškinti, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Organizuotos bendruomenės, kurių narius sieja emociniai ryšiai, bendrumo jausmas ar netgi grėsmės, yra vienas pagrindinių atviros ir pilietinės visuomenės veiksnių.
Kiekviena bendruomenė turi savo viziją, o viešasis interesas – tai visuomenei svarbi vertybė, gėris, į kurį neatsižvelgus būtų pažeistos ne vieno, o daugelio žmonių teisės ir teisėti interesai, atspindintys ir išreiškiantys pamatines (kurios turėtų būti nekintančios!) visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.
Ar visuomenė turi teisę į paveldą?
Paveldas apibrėžia tautas, bendruomenes ir didina jų reikšmę, yra bendruomenių dalimi, o sąmoningai pripažįstamos vertybės saugomos ir perduodamos ateities kartoms. Kaip forume pastebėjo dr. Giedrė Godienė, būtent žmogaus teisės yra tas momentas, kuris veda prie atsakingų institucijų, praktikų ir suinteresuotos vietos bendruomenės bendradarbiavimo, ką turėtų užtikrinti Lietuvoje ratifikuoti tarptautiniai teisės aktai. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijoje kultūros ir gamtos paveldas, kuris turi išskirtinę visuotinę vertę, įvardijamas kaip unikalus ir nepakeičiamas, o šalių pareiga yra jį apsaugoti, išsaugoti, populiarinti ir perduoti ateities kartoms bei nustatyti bendrąją politiką, kuria būtų siekiama kultūros ir gamtos paveldui suteikti tam tikrą vaidmenį bendruomenės gyvenime.
Europos kraštovaizdžio konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje nustatyta, jog Europos gyventojai pageidauja, kad politikoje ir dokumentuose būtų atsižvelgiama į jų norus dėl juos supančios aplinkos kokybės. Nebegalima leisti, kad už oficialią veiklą ir tyrimus kraštovaizdžio srityje būtų atsakingos tik specializuotos mokslo ar technikos įstaigos. Dr. Giedrės Godienės teigimu, visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus dėl veiksmų ir įgyvendinant bei kontroliuojant šiuos sprendimus laikomas neatsiejama kraštovaizdžio tvarkymo, apsaugos ir planavimo dalimi. Turi būti užtikrintos galimybės visuomenei dalyvauti tiriant, vertinant bei privalomai konsultuotis su ja nustatant kraštovaizdžio kokybės tikslus.
Viena pagrindinių priemonių visuomenės teisėms į aplinką (kurią sudaro ir paveldas) užtikrinti yra Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso). Jūratė Markevičienė, forume aptarusi tarptautinę teisę ir praktiką, konstatavo, jog Lietuvoje visuomenės teisės aplinkos srityje turi „du sulūžusius pagalius“, o paveldo srityje – „nei ramsčių, nei jų lūženų“, nors paveldo reikšmę ir visuomenės teisę į paveldą gina Konstitucija ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas.
Kaipgi visuomenė gali dalyvauti procese? Visuomenė gali laiku gauti tikslią bei išsamią informaciją, klausti, aiškintis ir gauti motyvuotus atsakymus, o ne atsakymus raštu, teikti siūlymus, kurie, beje, neprivalo būti motyvuoti ir parašyti specialistų. Visuomenė turi teisę gauti atsakymus į pateiktus siūlymus, skųsti atsakymus ikiteismine ir (arba) teismine tvarka, už kreipimąsi į teismą neturi būti persekiojama. Visuomenė turi būti įtraukta į pradinį planavimo etapą, kai dar nepriimti jokie sprendimai ir galimos alternatyvos. Kaipgi visuomenė iš tikrųjų dalyvauja procese?
J. Markevičienės manymu, Lietuvos visuomenė dar negali pasigirti jokiu garbingu „laipteliu“ 1969 m. Sherry Arnstein sudarytose Piliečių dalyvavimo kopėčiose.
Maža to, Lietuvos visuomenė patiria ignoravimą, demonizavimą, marginalizavimą ir persekiojimą. Aplinkos ir paveldo apsaugos sąjūdžio narė Rasa Kalinauskaitė pastebėjo, jog aktyvūs, paveldo išsaugojimu susirūpinę visuomenininkai retai sulaukia atsako iš paveldo apsaugą administruojančių valstybės institucijų. Priešingai, bendruomenės įvardijamos kaip „rėksniai“ ar kitų valstybių įtakoje veikiantys agentai. Kitas „bendradarbiavimo“ etapas – iškelti ieškiniai bendruomenėms, ginančioms viešąjį interesą.
Visuomenė kol kas neturi realių galimybių laimėti šio „urbanistinio karo“, kurio galėjo ir nebūti, ir kuriam galimai įtakos turėjo naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas.
Lietuvoje vis dar nėra ratifikuota Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei konvencija (Faro), įtvirtinanti neatsiejamą piliečių teisę į paveldą bei teisę pripažinti individualią ir kolektyvinę atsakomybę už paveldą.
Nors Faro konvencija buvo priimta 2005 m., Lietuvoje valstybiniu lygmeniu į ją vis dar žiūrima atsainiai. Lapkričio 15–16 d. Valstybinės kultūros paveldo komisijos iniciatyva Lietuvoje įvyks tarptautinis forumas su Europos Tarybos ekspertais, kitų šalių atstovais dėl Lietuvos galimybės prisijungti prie Faro konvencijos.
Akivaizdu, kad bandymai ratifikuoti konvenciją Lietuvoje gana komplikuoti, trunkantys daugiau nei 10 metų, stokojantys ryžtingų sprendimų ir politinio pritarimo.
Iššūkiai vietos bendruomenėms
Dr. Giedrė Godienė, kalbėdama apie bendradarbiavimo su vietos bendruomenėmis prielaidas, kostatavo, jog daugelyje pasaulio vietų pastebima, kad reikėtų platesnio, labiau įtraukiančio požiūrio į kultūros paveldo tvarkymą ir daugiau dėmesio bendruomenių aktyvumui skatinti. Didėja iššūkių apimtis ir kompleksiškumas – reikia greitai prisitaikyti ir rasti naujų pažangių tvarkymo praktikų ir formų.
Nors vietos bendruomenės yra pakankamai naujas reiškinys atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, forumo dalyviai vieningai sutarė, jog visuomenė jau nebepriima sprendimų iš viršaus. Bendruomenė gyvena šiandien, dabar ir čia.
Pranešėjai antrino Lietuvos vietos bendruomenių sąjungos pirmininkė Reda Kneizevičienė teigdama, jog vietos gyventojams rūpi jų aplinkoje esantis paveldas, todėl bendradarbiavimas su jais yra būtina sąlyga siekiant paveldo išsaugojimo.
Ko norėtų visuomenė? Ji norėtų darniai plėtrai ir bendruomenės telkimui būtino lyderio, glaudaus bendradarbiavimo su verslu nuo pat investicinio projekto planavimo iki jo įgyvendinimo, sprendimų priėmimo vadovaujantis principu „iš apačios į viršų“, puoselėti vietos kultūrą ir tradicijas, kurti ir saugoti aplinkos savitumą. Tačiau, pasak Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininko prof. Ramūno Navicko, grįžtamojo ryšio dažniausiai nesulaukia.
Apmaudu, bet forumo dalyviai eilinį kartą nesulaukė valstybės institucijų, atsakingų už kultūros paveldo išsaugojimą, dėmesio, kas atspindi paveldo administratorių požiūrį į bendradarbiavimą. Viešosios komunikacijos, kuri šiuo metu apibūdinama kaip vienakryptė, stiprinimas bus įmanomas tik sukūrus pažangią paveldosaugos sistemą, numatančią vieningą visuomenės dalyvavimą kultūros paveldo apsaugos procesuose.
