Toleruojant tokią tvarką, kokia yra dabar buitinių nuotekų tvarkymo sektoriuje, netrukus galima sulaukti labai liūdnų padarinių. Kai kurie verslininkai nerimauja, kad leidžiama parduoti bet kokią įrangą, pavadintą biologiniais nuotekų valymo įrenginiais, ir nereikalaujama iš pardavėjų jokios atsakomybės. Šitaip rinką baigia užplūsti nesertifikuoti, neaiškios kilmės ir kokybės reikalavimų neatitinkantys gaminiai.
Melagystė greitai išaiškėja
Biologinių nuotekų valymo įrenginių gamintojams užtenka užduoti kelis klausimus ir galima labai greitai susidaryti įspūdį, ar šie apgaudinėja pirkėjus, ar dirba sąžiningai, o jų parduodama įranga atitinka reikalavimus. Vienas tokių klausimų – ar gaminio atitikties deklaracijoje nurodomas numeris tikrai bus toks pat, kaip ir paties gaminio numeris? Dažną gamintoją toks klausimas suglumina. Tuomet imama aiškinti, kad gaminiai turi atitikties deklaracijas, bet vengiama atsakyti, ar į atitikties deklaraciją įrašomas konkretaus gaminio numeris. Įprastai taip elgiamasi vien dėl to, kad paskui būtų galima išvengti atsakomybės – bendra deklaracija nieko negarantuoja konkrečiam gaminiui, jeigu neįrašomas numeris.
Biologinius nuotekų valymo įrenginius gaminančios bendrovės „August ir Ko“ vadovas Filionis Augustas teigė, kad daug metų stebi šalyje veikian čius gamintojus, ir gali pasakyti, jog didžioji jų dalis atitikties deklaracijose nepateikia gaminio numerio, kad vėliau iškilus klausimų dėl kokybės ar sugedus įrenginiui galėtų numoti ranka į nusiskundimus.
Dar viena vartotojų apgavystė yra gaminio žymėjimas CE ženklu nenurodant, kokį standartą atitinka toks žymėjimas.
„Yra labai konkrečiai nurodyta, kad žymint CE ženklu turi būti nurodomas ir standarto numeris, skirtas būtent biologiniams nuotekų valymo įrenginiams. Kai kurie gamintojai nėra išbandę parduodamų gaminių akredituotose laboratorijose ir negali to parodyti. Tad pasirenka nieko nereiškiantį ženklinimą“, – pasakojo F. Augustas.
Pasigenda griežtesnės kontrolės
„August ir Ko“ vadovas teigė, kad rinkoje jau kurį laiką pastebi neskaidrumą, neetišką elgesį ir vartotojų atžvilgiu, ir aplinkos taršos požiūriu. Nuotekų tvarkymo įrenginius parduodančių įmonių daugėja, tačiau dominuoja nelicencijuotos, o neretai ir dokumentus padirbinėjančios įmonės, parduodančios klientams jokių ekologinių standartų neatitinkančius valymo įrenginius. Remdamiesi minėtais pavyzdžiais pirkėjai gali nesunkiai išsiaiškinti, ar bendrovės dirba sąžiningai.
„Tačiau didžiausią nuostabą kelia ne tai, kad vartotojai apgaudinėjami, bet tai, kad nesąžiningi verslininkai nesulaukia jokių sankcijų, o kontroliuoti tokią veiklą turinčios institucijos tiesiog užsimerkia. Gal joms taip patogiau?“ – stebėjosi F. Augustas.
Anot jo, įmonės, kurios dirba daug metų, turi visus reikiamus dokumentus, sertifikatus, priima daug darbuotojų, produktus parduoda brangiau – natūralu, nes patiriamos didelės sąnaudos. Vien išbandyti įrenginį ir gauti reikiamą sertifikatą kainuoja keliasdešimt tūkstančių litų. O mažos įmonės, turinčios vos kelis darbuotojus, pirkėjams įperša įrenginių pasiūlydamos mažą kainą be didelių įsipareigojimų. Jos pajuto, kad už tai niekas nebaudžia, todėl parduoda bet ką.
Maždaug prieš dešimt metų pasistačius namą ir panorus jį priduoti valstybinei komisijai, buvo privalu gauti aplinkosaugininkų parašą, patvirtinantį, kad pastatas tinkamas eksploatuoti. O parašo aplinkosaugininkai nedėdavo, jeigu nebūdavo įvykdytos sąlygos turėti biologinius nuotekų valymo įrenginius.
„Pastaruoju metu reikalavimų nebeliko, nebereikia ir aplinkosaugininkų parašų. Ir čia prasidėjo vadinamasis laukinis verslas – kas ką nori, tas tą parduoda. Na ir kas, kad žmonėms vėliau kyla begalė problemų, na ir kas, kad į gruntą ar vandens telkinius išleidžiamas neišvalytas, o gal ir užterštas vanduo – niekas nepatikrins, kas iš tiesų pardavė įrenginį, kas jį pagamino“, – sakė F. Augustas.
Jis teigė galintis pateikti ne vieną pavyzdį, kai nusipirkę tokius gaminius klientai jau po kelių mėnesių susidūrė su problemomis ir kreipėsi į gaminio pardavėjus. Šie pirštu rodo į gamintojus, o pastarieji – vėl į kitus. Ir išeities iš šio uždaro rato nerandama.
„Manau, pirmiausia turėtų būti pakeisti teisės aktai, pagal kuriuos užbaigus namą būtų privalu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokie valymo įrenginiai bus naudojami, ar jie yra išbandyti, ar turi tinkamą sertifikatą. Dabar situacija nevaldoma. Žmonės mus kviečia į pagalbą, atvykstame ir pamatome neveikiančius įrenginius, neturinčius jokių tinkamų dokumentų. O valdžios įstaigos nenori uždrausti tokių pardavėjų veiklos. Nes joms patogiau tiesiog nubausti prastą įrenginį nusipirkusį namo savininką negu aiškintis, kas tokius įrenginius tiekia rinkai“, – piktinosi F. Augustas.
