Lietuvos architektūros panoramoje vėl matyti buldozeriai. Praėjusią vasarą plytų krūva po buldozerio kaušu virto išskirtiniu brutalizmo ir postmodernizmo architektūros pavyzdžiu vadinta Palangos kavinė „Banga“ (architektas Gintautas Telksnys, 1979 m.). Šiandien buldozeriai juda Nacionalinės premijos laureatų Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio 1985 metais suprojektuoto, postmodernizmo grynuoliu vadinamo, ne vieną apdovanojimą pelniusio buvusio Kelių policijos pastato sostinės Giraitės gatvėje link. Ir architektų bendruomenė dėl to, regis, labiausiai turėtų kaltinti save ar, jei taip bus lengviau – kvapo atgauti neleidžiantį gyvenimo tempą.
Politizuota kultūra
Tai, kas vyksta šiandien, neišvengiama net pačiam K. Pempei atrodė jau pernai – kai kelerius metus po Kelių policijos išsikraustymo tuščias stovėjęs pastatas buvo perduotas Turto fondui ieškoti naujų šeimininkų, kurių suinteresuotumu išsaugoti stipriai susidėvėjusį pastatą autorius abejojo. Šeimininkas atsirado – kompanija „Lidl“. Ji netrukus paskelbė, kad šeimininkauti pastate neketina, tad tiesiog jį nugriaus ir čia pastatys prekybos ar administracinį centrą.
Prieš 10 metų interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“, būdamas Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas, K. Pempė įvardijo dideliais praradimais architektūrai, tuo pačiu – ir visuomenei gresiančias nuostatas menkinti tai, kas datuojama XX amžiumi ir ypač – sovietmečiu. Tuo laikotarpiu suprojektuoti statiniai neigiamo vertinimo kartais sulaukia vien dėl to, kad ir ketvirčio amžiaus trukmės patirtis nepriklausomoje valstybėje dar neleidžia giliai įkvėpti ir pasakyti: politiką dera atsieti nuo kultūros. Ir net kai visiems akivaizdu, kad sovietmetis reiškia tik laiko, o ne kokybės įvertinimą, diskusijos „neliesti, rekonstruoti, griauti“ neretai užtrunka.
Kodėl nieko neįvyko per metus nuo tada, kai sulyginus su žeme „Bangą“ aktyviausi architektų visuomenės atstovai atrodė sukrėsti verslininkų akibrokšto nepaisyti kultūros paveldo saugotojų vertinimų, kai vėl buvo prisimintas jaunojo – 50 metų amžiaus dar nesulaukusio – sovietmečio paveldo objektų sąrašas? Architektai jį buvo pradėję rengti beveik prieš 10 metų, LAS vadovaujant K. Pempei, apsisprendę, kad patys turi įvardyti visuomenei geriausius savo darbus ir paaiškinti, už ką juos reikėtų vertinti.
Svarstyta, kad patekusieji į tokį sąrašą, net jei ir nepretenduotų būti įtraukti į Kultūros vertybių registrą, bet specialistų įvardyti savo laikotarpio ženklais, įgytų antros progos teisę – kad kilus poreikiui pritaikyti pastatus naujoms funkcijoms, pasikeitus savininkams, be projekto architektų sutikimo nebūtų galima daryti juose pakeitimų. Be to, autoriai turėtų galimybę pasiūlyti savo rekonstrukcijos viziją.
Pristatyti autorių registrui savo išskirtinius darbus buvo kviečiami patys architektai, o papildomą jų vertinimą atliko garbūs profesionalai, tarp kurių buvo ir profesoriai Algimantas Mačiulis, Vytautas Dičius. Sąrašas rengtas, bet taip ir nelegalizuotas. Pasak K. Pempės, architektūros kūrėjai tada tikrai pademonstravo didelį suinteresuotumą, sąrašas labai išsiplėtė ir kaip tik dėl to nebuvo įteisintas.
Kitokią problemą Rūtos Leitanaitės Žinių radijuje kuriamoje laidoje „Reikia architekto“ įvardijo Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vadovė architektė Irma Grigaitienė – nepakanka pateikti pliką saugotinų pastatų sąrašą. Norint reikalauti, kad į jį būtų atsižvelgiama, kartu reikia ir jų vertingųjų savybių apibūdinimo, informacijos apie pastatų kūrėjus, pelnytus apdovanojimus, unikalumą ir pan.
I. Grigaitienė atkreipė dėmesį – nors šiaip į Kultūros vertybių registrą gali pretenduoti senesni nei 50 metų pastatai, yra galimybė atsižvelgti ir į autorių nuopelnus, ir į pastato reikšmę laikotarpiui, ir į daugybę kitų svarbių kriterijų. Juolab kad ir visos tarptautinės chartijos, ir kiti dokumentai kalba apie tai, kaip svarbu kultūros paveldo elementais išsaugoti kiekvieno istorinio laikotarpio veidą, kaip blogai, kai kuris nors laikotarpis bandomas ištrinti.
Po dramatiškos „Bangos“ istorijos buvo galima tikėtis, kad sąrašas tuoj pat bus ištrauktas, aktualizuotas ir iškaltas akmenyje, bet žiemos sniegas uždengė ir atšaldė visas aistras.
Vertę atskleidžia laikas
Kelių policijos pastatas – naujas garsus epizodas. Griuvėsių, tokių kaip buvusi Ledo arena prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų (pastaraisiais metais – Teatro arena), per praėjusius metus atsirado ir daugiau, bet, kaip pripažino taikią protesto akciją prie kolegų K. Pempės ir G. Ramunio prieš 30 metų projektuoto pastato organizavęs architektas Audrius Ambrasas, ne visi permainų pasmerkti pastatai sulaukia tokios reakcijos, ko gero, ne visi ir verti kovos dėl išlikimo.
„Kartais gal architektai ir patys iškart nesupranta, kokios vertės pastatą suprojektavo. Tai tik ilgainiui pasimato. O dar ta mūsų nedėkinga situacija su formacijų kaita. Visiems atrodo, kad kai nugriausime, išsilyginsime, tai būsime geri ir švarūs. Tai apsunkina situaciją. Tačiau šiuo atveju užteko įkelti į socialinius tinklus prieš kokius dešimt metų mano darytų Kelių policijos pastato nuotraukų, ir iškart kilo šurmulys, kas, kodėl griaus. Vis dėlto jei nebūtų tas pastatas toks paveikus, renk kokias nori akcijas – nieko nebus“, – komentavo A. Ambrasas.
Vis dėlto, pasinagrinėjęs 1918 metų architektūrai skirtą leidinį „Vilniaus architektūros gidas“, jis vien sostinėje suskaičiavo 25–28 saugotinus pastatus – tokius, prie kurių reikėtų susmaigstyti vėliavėles, įspėjant verslo atstovus, kad turi reikalą su ne tik jiems, bet ir visuomenei vertingais objektais.
Paskutinė pasmerktojo teisė
Impulsyviu kolegų kvietimu į akciją A. Ambrasas sureagavo į kolegės architektės, teisininkės Daivos Bakšienės primintą architektų paskutinės nuteistojo valios teisę – anot jos, cinišką Autorių teisių įstatyme numatytą autorių teisių apsaugą: „Architektūros kūrinio autoriui turi būti sudarytos sąlygos nufotografuoti griaunamą pastatą ar statinį ir gauti jo projekto kopiją.“
„Kadangi griaunama šiuolaikinė architektūra, tai nuotrauka su kokiu tūkstančiu ją kuriančių autorių architektų turėtų atrodyti iškalbingai“, – replikavo D. Bakšienė.
Į akciją „Nusifotografuok su Kelių policijos pastatu“ susirinko tegu ne tūkstantis, bet vis dėlto – net kelios dešimtys architektų. K. Pempė neslėpė – bendraminčių palaikymas jį labai nustebino: „Kai susitikau prie pastato su kolegomis, padėkojau jiems labai nuoširdžiai. Man tai – kaip antra Nacionalinė premija. Nesitikėjau tokios nuoširdžios paramos. Mūsų cechas juk gana įsitempęs – didžiulė konkurencija, dempingas, kova dėl darbų ir t. t. Dar nuostabiau man buvo tai, kad pats tikrai sąžiningai nė piršto nepajudinau šitoje istorijoje. Tik liūdnas stebėjau tą procesą, suprasdamas, kad jei pats pulsiu kovoti, tai atrodys kaip pelėdos kova dėl savo pelėdžiukų, kurie jai visada patys gražiausi…“
Vienas pastato projekto autorių neabejoja, kad ir pats, ir kolegos galėtų pasiūlyti geresnių ir patiems verslininkams naudingesnių sprendimų, negu išvalyti nuo pastatų jų įsigytą sklypą.
„Daugeliu atvejų pritrūkstame fantazijos įsivaizduoti, kiek įvairiausių sprendimų gali tapti buldozerių alternatyva, – apgailestavo K. Pempė. – Tarkime, A. Ambrasas toje protesto akcijoje ekspromtu pasiūlė pastatą ne renovuoti, nes tai šiandien sudėtinga dėl jo fizinės būklės – buvo statoma iš prastos kokybės medžiagų, bet pastatyti lygiai tokį patį, tik iš naujų medžiagų arčiau gatvės. Tada liktų netgi didesnis sklypas užsakovo apetitui. Tai tik viena idėja, vienas pavyzdys, kad galima pasitelkti fantaziją, jei profesionalai pripažįsta, jog tai – saugotinas pastatas. Tačiau iš savo ilgametės patirties žinau, kad visada yra koks nors kitas sprendimas – ne vien buldozeris. Ir jei tas kitoks santykis su istorija arba su esama situacija atrandamas, jis tikrai prideda projektui vertės.“
K. Pempė neabejoja – idėjų dėl pastato pritaikymo naujoms funkcijoms turėtų ir pats, ir jo kolegos. Kolegos galbūt – net sėkmingesnių, nes pats jaučiasi pernelyg prisirišęs prie pirminės idėjos ir kūrinio: „Manau, galėtų būti įdomus konkursas ir įdomūs sprendimai, dėl to galėtų laimėti ir patys užsakovai.“
Tuo neabejoja ir LAS pirmininkas Marius Šaliamoras. Jis linki, kad verslininkai skaičiuotų ne tik kvadratinius metrus, jų vertę, bet ir ilgalaikę pridėtinę architektūros vertę: „Tai yra jų sprendimas, jų proga populiarinti savo vardą, susikurti išskirtinį įvaizdį. Tikiuosi, kad jie tos progos nepraleis.“
Vertė – ne vien kvadratinių metrų suma
Vis dėlto optimizmo K. Pempei po kolegų palaikymo akcijos nepadaugėjo. Verslininkai į architektų bendruomenės, ir ne tik jos, iniciatyvą sureagavo, bet iš esmės planų keisti neketina.
„Jie neatsisako idėjos nugriauti pastatą, tačiau pasiūlė parengti leidinį apie jį, o galbūt – ir apie to laikotarpio kontekstą. Pasiūlė ir atlikti fotofiksaciją, fotogrametriją“, – sakė K. Pempė.
Jis priminė, kad buldozeriai kadaise grėsė ir „Neringos“ kavinei.
„Pažodžiui prisimenu tada vykusias diskusijas, kuriose dalyvavo ne tik architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, bet ir tuometė LAS vadovybė, kiti architektai. Tada pavyko įtikinti, kad interjero išsaugojimas, jo charakteris tam objektui suteikia pridėtinę vertę. Tokia išmintis ilgainiui atsiperka. Žinoma, laukimo periodas kiekvienam savininkui yra sunkus. Todėl daugybės objektų ir neišsaugojome. Kai apsižvalgai – iš to laikotarpio nieko daugiau ir nebeturime“, – apgailestavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Vis dėlto jis visada pabrėžia tikrai nesąs griežtų apsaugos režimų bet kurio laikotarpio paveldo objektams šalininkams: „Saugoti absoliučiai nieko nekeičiant Lietuvoje galima tik labai trumpą sąrašą objektų. Nes saugoti – vadinasi, finansuoti. Mes nepajėgūs to daryti. Saugoti pritaikant naujai funkcijai – daug realesnis ir populiaresnis Europoje variantas.“
Apie meilę architektūrai
Verslas nenori ar negali sau leisti laukti, o ko negali sau leisti architektūros kūrėjai? Architektai pripažįsta, kad šiandienės griaunamosios akcijos – ir menko visuomenės architektūrinio švietimo, negebėjimo skaityti architektūrą padarinys. Sostinės meras Remigijus Šimašius, socialiniuose tinkluose ironiškai replikavęs, kad jei kas nors paaiškins, kuo buvęs Kelių policijos pastatas gražus, tai gal ir imsis kokių žygių, sulaukė nemenko palaikymo.
„Nesinori ieškoti kaltųjų dėl to, kad architektūra šiandien nėra labai mylima. Nes architektai nelabai aktyvūs aiškindami, dirbdami su visuomene – tai reikia pripažinti. Skubame, bėgame, nėra kada sustoti, įvertinti ir paaiškinti, kas padaryta. Dialogas turėtų būti daug intensyvesnis, ir ne tik kritiniais momentais, bet nuolat. Kaip tik todėl reikalingi tokie gražūs reiškiniai kaip festivalis „Open House“. Duok dieve, kad jis vyktų nuolat, – sakė K. Pempė. – Reikia pridėti, kad visuomenėje išvis architektūrinė kūryba ne visada pripažįstama kūryba, ji dažnai asocijuojama su statybų ir nekilnojamojo turto verslu. Todėl visuomenė sunkiai priima naujus pastatus. Teisybė, ne visi jie ir pavyksta – nenuostabu, juk yra daug proceso dalyvių, ir gali koją pakišti bet kuris projekto etapas, tai tikrai sudėtingas kūrinys. Pastatas – ne kokia tapybos drobė, kurios gali viešai nerodyti (ir kur darbą pats padarai iki pabaigos). Čia rezultatas – visiems kaip ant delno.“
Aplinkos ministro patarėjo architekto Algirdo Žebrausko nuomone, tai, kad verslui taip paprasta buldozeriais vykdyti verslo plėtrą, atspindi ne tik visuomenės išprusimo spragas, bet ir santykių tarp kartų problemas, pagarbos anksčiau kūrusiesiems stoką: „Be pagarbos nebus perspektyvos, nes po kiek laiko atėjęs kitas naujas vėl pasistengs nustumti sena, ir būsime priversti suktis tame pačiame rate. Mes nesame deramai išsiugdę pagarbos istorijai, kultūrai. Turime subręsti, pereiti tą noro griauti laikotarpį, privalome suvokti, kad tai nėra politika.“
Dar pernai A. Žebrauskas ragino įsijungti į diskusiją šiais klausimais LAS, Lietuvos architektų rūmus, menotyrininkus, architektūros kritikus. Tačiau sujudimas įvyko tik kilus dar vienos buldozerių invazijos grėsmei.
Gesinti gaisrų nebesinori
LAS pirmininkas M. Šaliamoras žada, kad per artimiausius metus bus pasistengta sudėlioti naują, motyvuotą ir realų saugotinų objektų sąrašą. Ir šiandienis gaisrų gesinimas bus pamirštas įgyvendinus metodiškai suplanuotus veiksmus.
Ankstesnis bandymas jau atskleidė tokio darbo pavojus, tad iš klaidų bus pasimokyta. Anąkart kolegų entuziazmo buvo itin daug, saugotinus pastatus siūlė ir savivaldybės, ir architektai, ir jų draugai, visi bandė įsiūlyti jiems sentimentų keliančius objektus, sąrašas išsiplėtė, anot M. Šaliamoro, iki Alytaus namelių imtinai. Šiuokart sąrašo sudarytojai – darbo grupė jau beveik suformuota – tikisi vadovautis objektyviais vertingumo kriterijais.
M. Šaliamoras pabrėžė, kad LAS turi du tikslus – viena vertus, norisi neprarasti to laikotarpio reikšmingų pastatų rekonstrukcijų metu, nes tai – dalis epochos ženklų, kita vertus – niekas nenori sustabdyti ir jų atnaujinimo.
„Norisi pažadinti visuomenę, paaiškinti, kad to laikotarpio architektūra labai neblogai buvo vertinama ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienyje. Neverta viską mesti į šiukšlių dėžę. Yra daug ir turistiniu požiūriu įdomių pastatų. Turime juos įvardyti ir susitarti su saugančiomis institucijomis nustatant jiems tam tikrą režimą. Gink dieve, ne šimtaprocentinį saugojimo režimą, bet kad būtų protingai elgiamasi su tais pastatais“, – komentavo LAS pirmininkas.
Pasmerkta kritiškam vertinimui
M. Šaliamoras spėja, kad kitu buldozerių taikiniu gali tapti Vilniaus santuokų rūmai (architektas Gediminas Baravykas, 1974 m.) – savivaldybėje girdėti kalbų, kad tai yra perteklinio dydžio, brangiai miestui kainuojantis pastatas.
„Be abejo, daugiabutis ar keli, skaičiuojant kvadratinių metrų vertę, būtų naudingesnis. Tačiau gaila tokį pastatą prarasti, jis tikrai turi ženklų. Verta pagalvoti, kam jį būtų galima pritaikyti, net ir tuo atveju, jei šalia bus statomi daugiabučiai. Taip – mes galime viską nušluoti ir statyti iš naujo – tai visada paprasčiau. Tačiau ne taip jau paprasta sukurti tokio paties lygio ar geresnį objektą. Aš linkiu sėkmės, bet labai abejoju, ar investuotojai pastatys ką nors įdomesnio, savitesnio nei, pavyzdžiui, „Banga“, – sakė LAS pirmininkas.
Architektūros kritikė R. Leitanaitė sovietmečio architektūros perspektyvoms skirtoje laidoje „Reikia architekto“ teiravosi pašnekovų, ar tikrai to laikotarpio pastatai dar pritaikomi šiandienos poreikiams. Architektas Matas Šiupšinskas priminė – kadaise klausimas dėl vertingumo Lietuvoje buvo keltas ir dėl senamiesčių, kurie XX amžiaus pradžioje nebuvo labai vertinami ir saugomi.
„Tas pat modernizmas, atrodė, užtikrino nehigieniškų, nepatogių senamiesčių alternatyvą. Ir užtruko, kol žmonės juos pamilo. Sovie tmečio architektūrai irgi reikia laiko – dar nepamatytos tos vertingosios savybės, kurias mato profesionalai. Tačiau iš visų laikotarpių galima rasti išskirtinių pastatų, kuriuos norėtųsi išsaugoti ateities kartoms“, – įsitikinęs M. Šiupšinskas.
