Lekiant automagistrale Vilnius–Kaunas šmėsčioja gausybė ženklų su nuorodomis į šalia esančias gyvenvietes. Deja, dažnam keliautojui jos ir lieka tik kelio ženklais. Komandos „Gatvės gyvos“ smalsumą sužadino dar nelankytas Kaišiadorių miestas ir jo apylinkės. Juolab kad miestas puikiai pasiekiamas ne tik vairuojantiems automobilį, bet ir keliaujantiems traukiniais. Apsiginklavę dviračiais, keliautojai skubėjo patikrinti, ar čia yra į ką pažiūrėti smalsaus turisto akimis. Mėgstantieji žygius maršrutą gali įveikti pėsčiomis.
Prie bėgių
Kaišiadorių geležinkelio stotis yra svarbus transporto mazgas, tad į ją vyksta daug tiesioginių keleivinių traukinių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos bei kitų vietovių.
Kaišiadorys įsikūrę tarp keturių istorinių Lietuvos sostinių, apylinkes juosia Kauno marios, Nemunas, Neris, praeina pagrindiniai Lietuvos keliai, o geležinkelio nutiesimas turėjo lemiamos reikšmės miesto atsiradimui, tad neatsitiktinai herbe – stilizuotos žirgų-traukinių figūros.
Šiandien Kaišiadorių stotis pasitinka iškart dviem įdomiais objektais. Pirmiausia, tai įspūdingas vandens bokštas, statytas 1883 metais. Jis mena laikus, kai pagrindiniai darbiniai arkliai plieno keliuose buvo vandeniui imlūs garvežiai, o didelis jų skaičius šioje stotyje padiktavo sprendimą sukonstruoti dvigubai didesnį nei įprasta statinį.
Vanduo iš tokių bokštų latakais buvo paduodamas į tolyn pūškuosiančius garvežius. Atsiradus dyzeliniams lokomotyvams, tokių vandens bokštų paskirtis drastiškai sumenko. Neįprastas ir pats Kaišiadorių stoties pastatas – jis atspindi pokario stalinistinės architektūros monumentalumą ir gana ryškiai išsiskiria ją iš kitų Lietuvos stočių – interjerą puošia masyvios kolonos, lipdiniai.
Senoji stotis, atsiradusi čia 1871 metais, nutiesus atšaką nuo Jatkonių (dab. Kaišiadorys) į Liepoją, sudeginta besitraukiančių vokiečių 1944-aisiais. Beje, pirmasis nepriklausomos Lietuvos traukinys 1919 metais išriedėjo būtent iš Kaišiadorių (Radviliškio link), šį įvykį mena ant fasado įrengta paminklinė lentelė.
Dviejų kilometrų atstumu nuo stoties, Kaišiadorių pakraštyje esančiame kelyje Gudiena-Kiemeliai, yra dar vienas nedidelis technikos paminklas – 1860 metais statytas geležinkelio viadukas. Šis ir kiti panašūs to meto statiniai (viadukai, pralaidos) giriami už ypač gerą statybos kokybę. 12,7 metro ilgio ir 5,9 metro aukščio tunelis dar pasižymi skambiu aidu.
Mieste
Tenka pripažinti, kad pats Kaišiadorių miestas nėra pats svetingiausias ir įdomiausias keliautojui, kur kas vertesnės dėmesio jo apylinkės – su tuo sutiko ir turizmo informacijos centro darbuotojai. Vis dėlto kelias vietas galima paminėti. Kadangi Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas kilęs iš šio miesto, J. Biliūno gatvėje įkurtas Brazauskų namai-muziejus, kuriame kaupiama daiktinė ir vaizdinė medžiaga apie Brazauskų šeimą, A. Brazauską, Kaišiadoris. Visai šalia – 1932 metais pastatyta neogotikinė katedra, o kiek toliau nuo centro, Instituto gatvėje, stūkso buvusio Kaišiadorių (Gudienos) dvaro ponų namas.
Tiesa, dabar tai privati valda, bet kitapus tvenkinio įkurta jauki stovyklavietė. Puikų įspūdį palieka pietvakarinėje miesto dalyje esantis Girelės pažintinis takas – jis patogus ne tik eiti, bet ir važiuoti dviračiu. Dar prieš Girelės taką 2012 metais buvo sukurta „Inkilų alėja“, kurią puošia daugiau nei 50 dekoratyvinių inkilų, o greta – praėjusią epochą menantis paminklas sovietmečio kariams, žuvusiems 1941–1945 metais.
Į pietus
Kaišiadorių rajoną galima pradėti tyrinėti nuo Stasiūnuose esančio Vladikiškių dvaro: taip ne tik paliečiamas dar vienas kultūros paveldo objektas, bet ir išvengiama judraus pagrindinio kelio Kaišiadorys–Žiežmariai.
Vladikiškių dvaras minimas nuo 1744 metų ir priklausė Romerių giminei. 1922 metais, dingus (spėta, kad žuvo kariaudamas) dvaro savininkui Bronislovui Romeriui, 250 hektarų dvaro žemių išdalyta bežemiams ir mažažemiams valstiečiams – taip atsirado Stasiūnų kaimas. Vladikiškių dvare šiandien išlikę rūmai, mūrinis tvartas ir svirnas, taip pat dalis parko ir tvenkinys.
Žiežmariai – kita logiška stotelė. Šiame miestelyje kaip masalas domina išlikęs sinagogos pastatas – tai išskirtinis kultūros paminklas, įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Visoje Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų yra vos 14. Šioji kukliai pasislėpusi viename iš senamiesčio kiemų, be to, apstatyta pastoliais, o viso to priežastis slypi visai neseniai pradėtoje rekonstrukcijoje, kurios metu tikimasi sinagogą restauruoti bei ateityje pritaikyti kultūros ir turizmo reikmėms.
Mažyčiame Žiežmarių senamiestyje telpa dar bent kelios vertybės – 1924 metais pastatyta keista vienbokštė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (antro trūksta, nes jam neužteko lėšų), 1991-aisiais atstatytas dar tarpukariu čia stovėjęs plastiškas Laisvės paminklas, tipinis monumentas tarybiniams kariams, keli seni plytų namai bei virtinė įvairiaspalvių medinių pastatų – visa tai suteikia mažiems Žiežmariams šarmo.
Penkis kilometrus į rytus nutolusi Mūro Strėvininkų gyvenvietė, joje verta pamatyti ne tik išlikusią mažytę medinę sentikių cerkvę, bet ir XVII amžiuje statytų Oginskių rūmų fragmentų. 1828 metais dvare įrengti audimo ir balinimo fabrikai, kuriuose dirbo 60 verpėjų, 30 siūlų vyniotojų ir 62 berniukai prie staklių, gamybos reikalams buvo naudojama arklių jėga. Dvaro savininkas Gabrielius Juozapas Oginskis aktyviai dalyvavo 1831 metų sukilime, dėl to buvo konfiskuotas Mūro Strėvininkų dvaras, rūmuose įrengtos kareivinės ir karo ligoninė. Konfiskavus dvarą, uždaryta ir manufaktūra, o dabar jame veikia Strėvininkų socialinės globos namai.
Ramybė judrių kelių pašonėje
Šalia magistralės A1, tarp Žiežmarių ir Žaslių, yra didelis miškas – Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis. Nuostabu, kad vos dviejų šimtų metrų atstumu nuo triukšmingos autostrados galima pajusti visišką ramybę. Miško keliukas puikios būklės. Miškui pasibaigus, ne už kalnų – Žaslių geležinkelio stotis. Ši iš pažiūros nedidelė stotis tikrai patiks traukinių mėgėjams, mat jie čia rieda dažnai, be to, žemę drebina didžiuliai krovinių sąstatai. Tik nutiesus geležinkelį, 1860 metais, tai buvo didžiausia tarpinė stotis tarp Vilniaus ir Kauno su garvežių depu ir dirbtuve.
1874-aisiais po Liepojos-Romnų geležinkelio atidarymo, depas su dirbtuvėmis perkelti į Kaišiadoris. Ne tik piligrimams patiks gretimuose Guronyse, kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje, kur 2002 metais pradėtas kurti Rožinio slėpinių kelias. Čia yra penkios Rožinio slėpinių kelio koplytėlės su piešiniais, vaizduojančiais biblines scenas bei Lietuvos katalikų gyvenimo istorinius įvykius, Švč. Mergelės Marijos statula (kūrinių autorius – prof. A. Kmieliauskas, architektas – S. Petrauskas), Šv. Juozapo koplyčia bei Rekolekcijų namai, kuriuose veikia memorialinė V. Sladkevičiaus ekspozicija.
Čia pat galima įsigyti vertingos krikščioniškos literatūros arba dailių atvirukų. Paskutinysis kelionės taškas gali būti Žasliai. Kartais šis miestelis vadinamas „mažaisiais Trakais“, mat jį supa trys ežerai – Žaslių (didžiausias), Limino ir Statkūniškio. Žasliuose ant buvusio piliakalnio, spėjama 1902 metais, pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia.
Pagrindiniai apylinkių keliai sueina į centrinę trikampę aikštę, kurioje aštuntajame dešimtmetyje filmuotos filmo „Tadas Blinda“ baigiamosios scenos. Dar kiek pasimėgavus aplinkiniais vandenimis galima grįžti į Žaslių geležinkelio stotį, iš kurios patogu grįžti namo.
Jeigu jėgų, noro ir laiko keliauti yra dar daugiau, maršrutą galima papildyti Paparčiais (kaimo kapinių kolumbariumas, Aušrinės Marijos vienuolynas), Padaliais (veikiantis archajiškas lyninis keltas, dar vadinamas Čiobiškio), aplinkiniais piliakalniais, senomis žydų kapinėmis.
Pagal „Lietuvos geležinkelių“ inf.
