Spalio 28-osios vakare Lietuvos architektų bendruomenė rinkosi MO muziejuje. Iškilmingame renginyje paskelbti 2026-ųjų Lietuvos architektų sąjungos organizuoto nacionalinio konkurso Žvilgsnis į save nugalėtojai. 1/5 metro – penki lygiaverčiai prizai – skirti:
Arches už projektą Memelio miestas
Vertinimo komisijos komentaras:
„Memel City“ projektas Klaipėdoje siūlo įkvepiančią kokybiškos gyvenamosios aplinkos viziją vidutinio dydžio miestui.
Klaipėda, įsikūrusi ten, kur upė susitinka su jūra, turi išskirtinę galimybę stiprinti savo urbanistinį centrą. „Memel City“ projektu siekiama tankinti miesto centrą ir buvusią uždarą uosto teritoriją paversti vieta, kurioje žmonės galėtų gyventi, susitikti ir mėgautis viešosiomis erdvėmis.
Vertiname tai, kaip projektuojant atsižvelgta į gamtines sąlygas – vėją ir saulės šviesą, kaip gyvenamoji funkcija derinama su viešosiomis erdvėmis bei naujais visuomeniniais pastatais. Ne mažiau svarbus įsipareigojimas naudoti kokybiškas, ilgaamžes medžiagas, tarp jų – natūralų akmenį.
Ypač svarbu tai, kad architektai nustatė visai teritorijai bendrus urbanistinio projektavimo principus ir taip sukūrė nuoseklų jos plėtros pagrindą. Surengtas architektūrinis konkursas ir miesto vyriausiojo architekto įsitraukimas rodo, kokią svarbią vietą miestų formavimo procese turi užimti architektūros kokybė.
Taip pat pagirtinas privataus investuotojo siekis atverti šią teritoriją visiems miesto gyventojams, užuot pavertus ją uždaru kvartalu. Viešųjų erdvių tęstinumas ir ryšys su krantine yra esminės sąlygos, kad ši teritorija taptų tikra, integralia miesto dalimi.
Žvelgdami į ateitį tikimės, kad tolesnė teritorijos plėtra pasižymės architektūrine ir būsto tipų įvairove – kad čia dirbs skirtingi architektai, bus taikomi įvairūs architektūriniai sprendimai. Taip pat linkime, kad bus pasiūlyta įvairaus suplanavimo ir kainų būstų, kad gyvenimas miesto centre būtų prieinamas ir patrauklus skirtingų poreikių bei pajamų žmonėms.
„Memel City“ siūlo alternatyvą padrikai miestų plėtrai. Užuot kraustęsi į sostinę ar miesto pakraščiuose esančius individualius namus, žmonės gali rinktis gyvenimą miesto centre, kur viešosios erdvės ir krantinė tampa neatsiejama kasdienybės dalimi.
IXL / Išora x Lozuraitytė Studio už projektą Rupert – meno, rezidencijų ir edukacijos centras
Vertinimo komisijos komentaras:
Šis projektas yra puikus pavyzdys, kaip įspūdingą architektūrą galima sukurti itin kukliomis priemonėmis, naudojant labai nedaug medžiagų.
Žvelgiant į pastatą šiandien, akivaizdu, kad nuo jo pašalinti visi nereikalingi dekoro sluoksniai.
Pastatui sugrąžinta grynoji jo esmė. Architektai pademonstravo išskirtinį esamo konteksto suvokimą. Jie sugebėjo iš tiesų perskaityti pastatą – o tai nepaprastai vertingas gebėjimas.
Tuomet jie įgyvendino vos keletą itin sumanių architektūrinių intervencijų. Pakartotinai panaudotas medžiagas jie tiesiogine prasme pakylėjo iki aukščiausios kokybės dizaino objektų lygmens.
Gyvename laikais, kai privalome itin atsakingai galvoti apie naudojamas medžiagas. „Rupert“ meno centras įrodo, kad ribotas biudžetas ir žiedinės ekonomikos principų taikymas anaiptol nereiškia, jog tenka aukoti grožį.
Net ir tokiomis sąlygomis galima sukurti tikrą architektūrinę poeziją.
Šis pastatas nesiekia dėmesio. Jo charakteris santūrus, nepretenzingas, tačiau architektūra pasižymi pasaulinio lygio elegancija. Tai stiprus pareiškimas apie mūsų profesijos ateitį.
DO Architects – už projektą Švento Jokūbo kvartalas
Vertinimo komisijos komentaras:
Projektuojant ištisą miesto kvartalą, ypač tokioje istoriškai turtingoje sostinės vietoje, vienas didžiausių iššūkių dažnai būna naujosios architektūros ambicija dominuoti. Tačiau šiuo atveju architektai priėmė išmintingą ir nesavanaudišką sprendimą. Naujuosius pastatus jie projektavo žemus, leisdami istoriniams statiniams išlikti neabejotinais pagrindiniais kvartalo akcentais.
Tai architektūra, kuri nepasiduoda laikui. Ji nesistengia šaukti ar atkreipti į save dėmesio. Vietoj to subtiliai ir elegantiškai įsilieja į aplinką.
Ypač jautrus architektūros santykis su vietovės reljefu. Sujungus vidinį kiemą su žemiau, arčiau upės esančia gatve, sukuriamas natūralus ryšys, iš karto pagyvinantis pėsčiųjų judėjimą šaligatviu. Naujos medžiagos pasitelkiamos formuojant nedidelius, jaukius įėjimus, kurie intuityviai nukreipia lankytojų judėjimą.
Ypač vertingas viešųjų erdvių santykis su gatve. Čia kuriamos ramios, žmogaus mastelio erdvės. Puikus kvartalo pralaidumas – visą teritoriją galima lengvai pereiti, net ir tiesiog per viešbučio pastatą patekti į kitą kvartalo pusę.
Čia nuolat vyksta atviras dialogas tarp miesto ir architektūros: žvilgsniai iš miesto skverbiasi į pastatus, o iš ramaus vidinio kiemo atsiveria perspektyvos atgal į miestą.
Vertiname ir funkcijų lankstumą – mokyklos, biurų bei viešbučio erdves galima nesunkiai pertvarkyti, pritaikant jas ateities kartų poreikiams. Visas kvartalas suprojektuotas numatant ilgalaikio prisitaikymo ir kaitos galimybes.
Tai išskirtinis urbanistinės integracijos pavyzdys – santūrus, ilgaamžis Vilniaus architektūros papildymas, gerbiantis praeitį ir elegantiškai priimantis ateitį.
LMA ir S2A už projektą Dingęs Štetlas
Vertinimo komisijos komentaras:
Muziejus subtiliai įkomponuotas tarp kapinių ir aplinkinių laukų. Čia sukurtas architektūrinis ansamblis, sudarytas iš kruopščiai apgalvotos nedidelių tūrių kompozicijos. Nežymūs pastatų orientacijos, mastelio ir proporcijų skirtumai ansambliui suteikia tradicinio kaimelio, regis, nuo seno stovėjusio šioje vietoje, įspūdį – bent jau žvelgiant iš toliau.
Fasadų ir stogų medžiaginis vientisumas bei efemeriškas ansamblio įvaizdis suteikia architektūrai abstraktumo, primenančio parodos pasakojime atgyjantį išnykusį miestelį.
Įrengtas parkas ir tarp pastatų esančios erdvės, paverstos nedidelėmis aikštėmis, ansambliui suteikia ryškų viešąjį charakterį, kviečia lankytojus klaidžioti tarp pastatų ir vaikščioti po juos.
Interjere atsiskleidžia išskirtinis architektų gebėjimas valdyti esmines architektūros priemones – erdvę, proporcijas, suvokimą, subtilų šviesos ir tuštumos santykį. Visa tai paverčia pastatą įtraukiančia erdvine patirtimi. Taip pat verta išskirti itin aukštą architektūrinių detalių kokybę – tiek jų projektavimą, tiek meistrišką įgyvendinimą.
Galiausiai, tai architektūra, kuri įtraukia žmogaus kūną į erdvinį patyrimą, atskleidžia, kaip mūsų padėtis erdvėje, judėjimas ir suvokimas formuoja santykį su architektūrine aplinka.
Processoffice – už projektą Istorinis namas D. Poškos g. 19, Vilniuje
Vertinimo komisijos komentaras:
Projektas pasižymi išskirtinai subtilia pusiausvyros paieška. Jis parodo, kaip galima istorinį pastato tapatumą perkelti į naują laikmetį, neprarandant jo esmės. Gili pagarba autentiškam pastatui juntama kiekviename sprendinyje – istorinis namas išlieka aiškiai atpažįstamas ir išsaugo pagrindinį vaidmenį architektūrinėje kompozicijoje.
Architektai pademonstravo ypatingą jautrumą esamai struktūrai, gebėjimą ją perskaityti ir šiuolaikines intervencijas įterpti tik ten, kur jos iš tiesų reikalingos ir pagrįstos.
Iškalbingas pavyzdys – stogas. Pasitelkę cinką, medžiagą, jau turėjusią savo vietą pastato istorijoje, architektai sukūrė visiškai naują, šiuolaikinę architektūrinę kalbą, kuri atrodo ir nauja, ir organiškai susijusi su praeitimi.
Istoriniame fasade naujos medžiagos pasirodo kaip tikslūs, subtilūs intarpai. Jie aiškiai šiuolaikiški, tačiau nedominuoja ir nereikalauja pernelyg daug dėmesio. Priešingai – kuria santūrią, harmoningą seno ir naujo pusiausvyrą.
Derindami aklinas ir skaidrias sienų plokštumas, architektai atvėrė pastatą ir sukūrė netikėtų naujų žvilgsnio perspektyvų.
Taip užmezgamas įspūdingas, skaidrumu grįstas santykis tarp naujų architektūrinių elementų ir istorinės pastato dvasios.
„Processoffice“ pateikė puikią pamoką, kaip gerbti istoriją ir kartu kurti architektūrą ateičiai.
Šiemet vertinimo komisija grąžino ypatingojo paminėjimo tradiciją – jis teko studijai Arches už projektą Sanctum
Vertinimo komisijos komentaras:
Šis projektas siunčia itin svarbią žinią. Tai įtikinamas įrodymas, kad pasaulyje, kuriame privalome vis atsakingiau rinktis statybines medžiagas, turime ryžtingai atsigręžti į biologinės kilmės medžiagas ir medinę statybą.
Šiandien ypač svarbu skatinti medienos naudojimą architektūroje. Visoje Europoje matome įspūdingų medinės architektūros inovacijų. Tačiau šias ambicijas nuolat tenka derinti su griežtais gaisrinės saugos reikalavimais.
„Sanctum“ parodo, kaip galima suderinti siekį statyti iš sveikų, natūralių medžiagų su griežtu reglamentavimu. „Arches“ darbas įrodo, kad sudėtingų norminių reikalavimų laikymasis nebūtinai reiškia kompromisus architektūros ar erdvių kokybės sąskaita. Architektai sukūrė sumanią konstrukcinę sistemą, kurioje juntama natūrali šiluma ir meistrystė.
Šio projekto sėkmės įkvėpti, norėtume pakviesti visą Lietuvos architektų bendruomenę atviram pokalbiui.
Pasitelkdami platesnę Europos patirtį ir reguliavimo praktikas, galime kartu ieškoti būdų, kaip ateities statybose dar drąsiau, inovatyviau ir kartu saugiai panaudoti puikią vietinę medieną.
Šis projektas siunčia aiškią žinią visam statybos sektoriui: perėjimas prie tvarios medinės statybos įmanomas jau šiandien. Tegul „Sanctum“ tampa paskata Lietuvos ateities architektūroje plačiau naudoti vietinę medieną.
Šiemet konkurso dalyvių darbus vertino:
Aet Ader – architektė, architektūros biuro „b210“ bendraįkūrėja ir Estijos architektų sąjungos prezidentė. Ji yra kuravusi nacionalines ir tarptautines architektūros parodas, tarp jų – Venecijos architektūros bienalėje ir Talino architektūros bienalėje. Kartu su „b210“Aet yra laimėjusi įvairių pastatų ir viešųjų erdvių architektūros konkursų. Biuras „b210“ daug dėmesio skiria mokyklų ir edukacinių erdvių projektavimui, o asmeninė Aet interesų sritis – būstas. Ji yra dėsčiusi Estijos dailės akademijos Architektūros fakultete.
Gustavo Silva-Nicoletti – architektas, tarp Barselonos ir Nanto veikiančios architektūros studijos „onze04“ įkūrėjas. 2000 m. jis baigė Katalonijos politechnikos universitetą, profesinės patirties įgijo dirbdamas su architektais Enricu Mirallesu Barselonoje ir Stéphane’u Beeliu Gente. Jo darbai sulaukė tarptautinio pripažinimo: jis yra 2026 m. Europos Sąjungos šiuolaikinės architektūros apdovanojimo – Mies van der Rohe prizo – finalininkas, šešis kartus nominuotas PREMIS FAD apdovanojimams, taip pat pelnęs ne vieną architektūros apdovanojimą Prancūzijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje.
Wes Degreef – architektas, vienas iš „BC architects“, „BC studies“ ir „BC materials“ įkūrėjų. Briuselyje įsikūrusi organizacija jungia architektūros praktiką, tyrimus ir statybinių medžiagų gamybą. „BC“ veikloje daug dėmesio skiriama žmonėms, kontekstui ir medžiagoms, ypač vietinių medžiagų naudojimui ir inovatyviems statybos procesams. Biuras įgyvendino projektus Europoje ir Afrikoje, o jo darbai įvertinti tarptautiniais apdovanojimais, pristatyti parodose ir architektūros leidiniuose. Wes’as dėstė keliuose Europos universitetuose, o „BC“ darbai buvo eksponuojami tarptautiniu mastu, taip pat Venecijos architektūros bienalėje.
