Treti metai iš eilės – ir klausimas, kuris vis neatranda lengvo atsakymo: kam priklauso architektūra? Gegužės 21 d. „Archicon 2026“ renginyje šis klausimas skambėjo ne kartą, o sprendžiamas buvo praktiškai. Architektai, urbanistai, savivaldybės atstovai ir bendruomenių lyderiai susirinko ne tik pasiklausyti, bet ir ginčytis, ieškoti formulių bei suprasti vienas kito poreikius kuriant mūsų aplinką.
Architektūra yra skirta visiems, tačiau klausimai lieka: kaip išgirsti ir kokių pokyčių reikalauja sistema?
Archicon 2026 tema – „Architektūra (ne)visiems“ – pasirinkta ne atsitiktinai. Šiandien apie miestą kalbama daugiau nei bet kada: socialiniuose tinkluose, bendruomenių susirinkimuose, savivaldybių salėse. Tačiau ar daugiau balsų reiškia geresnę architektūrą? Vienas aštriausių vakaro momentų – pokalbis apie architekto, kaip mediatoriaus poziciją ir apie metodus, kurie veikia, norint pasiekti ir išgirsti visuomenės balsą.
„Mes visi čia sprendžiame ir visi esame svarbūs, lygūs dialogo dalyviai, – diskusiją pradėjo architektas ir LRT laidos „Žmogus ir miestas” vedėjas Matas Šiupšinskas, – tai ką tas architektas veikia, kam jo reikia?“
Iš skirtingų pozicijų ir patirčių M. Šiupšinskas supynė vieną bendrą giją: architektūra yra procesas, o ne produktas. Ir šiame procese svarbiausia – ne kas turi teisę kalbėti, o kas turi drąsos išgirsti.
Piliečių asamblėja: kas ir kaip kuria miestą?
Beatričė Umbrasaitė, Vilniaus miesto vyriausiojo architekto patarėja visuomenės dalyvavimo klausimais, dirba ties praktine šių klausimų puse – kaip žmones, kurie ateina su skirtingais interesais ir net priešiškumu, privesti prie konstruktyvaus dialogo.
„Yra įprasta manyti, kad demokratija kuriama tada, kai visi yra truputį nepatenkinti, tačiau į tai reikėtų žvelgti kaip į pokalbį ir sprendimą, kuriuo visi yra kažkiek patenkinti”, — B. Umbrasaitė.
Beatričės komanda 2025 m. Vilniuje įgyvendino pirmąją piliečių asamblėją: demokratinės loterijos būdu atrinkti miestiečiai suformulavo 24 rekomendacijas dėl tvaraus judumo mieste. Šis eksperimentas – geras pavyzdys, kad dalyvavimas gali būti ne tik simbolinis, o konstruktyvių diskusijų metu galima pasiekti realius rezultatus ir susibraižyti įgyvendinamų žingsnių žemėlapį.
Viešinimas, kuris nerūpi ir paroda, kurią aplankė tūkstančiai
Maksimas Zacharovas, architektas ir „Naujosios Vilnios miesto bendruomenė” asociacijos tarybos pirmininkas, pažvelgė į visuomenės balsą kaip į itin svarbų kokybiškos aplinkos kūrimo dėmenį. Jis kalbėjo apie tai, kad dėmesio ekonomikos eroje sulaukti žmonių susidomėjimo tampa vis sunkiau, o tradicinis viešinimas – viešas skelbimas, valanda prie mikrofonų salėje – veikia vis prasčiau.
„Žmonėms dažnai rūpi tai, kas vyksta po jų langais, o ne kažkur kitame miesto gale. Ir turime ypatingai vertinti tuos bendruomenės entuziastus, kurie skiria laiko dalyvauti ar peržiūrėti projektus ir teikti pastabas”, — M. Zacharovas
Yra tokių renginių, kur dalyvauja nulis žmonių, ir tokių, kur dalyvauja šimtas. Todėl sunku prognozuoti. Tačiau yra išimčių. 2025 m. „Naujosios Vilnios miesto bendruomenė” surengė parodą „Naujoji Vilnia – kokia ji?” – 75 metrų ekspozicija, 231 darbas, 50+ dokumentuotų objektų. Per pusantro mėnesio ją aplankė tūkstančiai žmonių.
Zacharovo išvada: žmonėms rūpi ne abstrakti architektūra, o konkretus klausimas – kur čia esu aš? Prognozuoti renginių sėkmę tampa lengviau, kai dėmesys sutelkiamas į temą. Naujosios Vilnios pavyzdys parodė, kad itin akutali tema yra susiekimas ir jungtys: kai nutraukiamas koks nors kasdienis pėsčiųjų ar dviračių maršrutas – žmonės reaguoja iš karto.
Netradiciniai metodai: skaitmeninės visuomenės dirbtuvės
„2L architects & engineers“ kūrybos vadovas, architektas Ignas Lukauskas pasidalijo konkrečiu pavyzdžiu iš praktikos. Jo komanda įgyvendino mokyklos bendruomenės kūrybines dirbtuves skaitmeniniame formate. To priežastis – bandymas supaprastinti duomenų rinkimo procesą ir prisitaikymas prie šiuolaikinės visuomenės.
Tam buvo sukurta platforma, jos taisyklės ir tam tikras žaidimas, kur kiekvienas galėjo reaguoti savo patogiausiu laiku: vakare, ryte, arba, kaip Ignas pridėjo su humoru – „ant toleto”. Visi turi telefoną.
„Mes labai greitai galime surinkti labai daug duomenų. Ir tai padeda vizualiai – žmogus gali nufotografuoti, įkelti. Matai, kaip visas procesas vyksta realiu laiku. Iš karto surinktą informaciją skaitmenoje.”
Tačiau jis iš karto pabandė atsispirti per dideliam optimizmui: tokios priemonės gali kurti ir socialinę atskirtį – tai neturėtų tapti alternatyva gyvam bendravimui, verčiau tai yra pagalbinis įrankis tiek bendruomenės nariams, tiek projektuotojams.
Matas Šiupšinskas šį pavyzdį apibendrino taip, kaip ko gero apibendrins ir rinkodaros specialistai: sumažinkime trintį. Jei nori išgirsti žmogų, sudaryk jam sąlygas pasisakyti tada, kai jam patogu – ne tada, kai patogu tau.
Tam pritarė ir B. Umbrasaitė: „Žmogiškai kalbant – ir savivaldybės darbuotojams sunku ateiti po 8 valandų darbo dar vakare pas bendruomenę ir 3 valandas diskutuoti, ypatingai konfliktiškoje aplinkoje, o ir patiems gyventojams sunku aukoti šeimos ar asmeninį laiką. Tai turėtų būti ne asmeninio laiko sąskaita.”
Pirmieji žingsniai į pokalbį su visuomene
B. Umbrasaitė Archicon scenoje kalbėjo kaip žmogus, kuris kasdien sėdi susitikimuose su žmonėmis, turinčiais priešingus interesus ir bando juos privesti prie susitarimo. Jos mėgstamiausia priemonė – visiškai archajinė: sėdėjimas ratu. Ne aktų salėje, kur viena pusė stovi prieš kitą, o ratu, kur nėra „prieš ką” kalbėti.
„Kaip mes sėdime erdvėje, labai formuoja tai, ką mes ten veiksime kaip individai. Tai tokia erdvės psichologija. Kai sėdime ratu, mums nėra prieš ką kalbėti, mes kalbamės kartu.” – sako B. Umbrasaitė.
Stand-up komedijose vadinami hecklers (liet. triukšmadariai) visuomenės diskusijose dažnai kelia konfliktą, todėl ir Medinių Šnipiškių projekte turėdami tokį žmogų, Umbrasaitės komanda pakvietė jį prisėsti ir pakalbėti – žmogui pajutus daugiau atsakomybės už savo žodžius, pokalbis tapo mažiau priešiškas.
Kitas įrankis – žaidimo formos rankos pakėlimas. Kai kambarys per daug įsiaudrina, vedėjas pakelia ranką, visi pakelia ranką, tyla. Tai grupės psichologijos metodas, leidžiantis atgauti diskusijos ritmą.
Tačiau Beatričė nenuslepia ir to, ko dar nepavyko išspręsti: žmonės išgirsta tik apie 5 proc. to, ką kiti sako. Likusius 95 proc. paverčiame patvirtinimu to, ką galvojome anksčiau. Tai lieka atviras klausimas – ir ne tik architektams.
Pagrindiniai visuomenės įtraukimo aspektai: dėmesys, laikas ir prioritetai
M. Zacharovas akcentavo laiką. Šiuolaikinėje visuomenėje visi visur skuba, ir atrasti laiko savanoriškai veiklai, dalyvavimui kuriant miestą yra ypač sudėtinga. Viskas sparčiai keičiasi, dėl to specialisto nuomone, vietoje vadovėlių, kurių turinys greitai pasens, rašymo, geriau spręsti tai, kas šiandien mus visus kamuoja, dalyvauti ten, kur galime padaryti didelę įtaką.
Jam pritarė ir B. Umbrasaitė, sakydama, kad žmonėms yra sudėtinga skirti laiko po darbo dalyvauti pokalbiuose. Galbūt tai ženklas, kad atėjo laikas keisti sistemą, darbo kodeksą ar įstatymus, kurie leistų dalį darbo laiko skirti visuomeniniam labui. Jei mes kolektyviai sutarsime, kad dalyvavimas miesto kūrime yra svarbi visuomeninė rolė – turėsime ir laiko jai.
Tuo tarpu I. Lukauskas išskyrė prioritetus, tiek profesionalų, tiek gyventojų, nukreipiant sprendimus ten, kur krypsta pačių žmonių dėmesys – į tas miesto erdves, kurios rūpi gyventojams. Ir bendruomenių aktyvistai dažnai tuos prioritetus ištraukia į paviršių geriau nei bet koks viešinimas.
Visi trys greičiausiai teisūs. Ir nė vienas nesiūlo lengvo sprendimo. Tai ir yra Archicon diskusijų vertė – ne paprasti atsakymai, o klausimų kokybė, vedanti prie ilgalaikių sprendimų.
